Šios savaitės Viešpaties dienos - sekmadienio Evengelija pasakoja apie turtingą gaspadorių, kurį galėtume palyginti net su šių laikų oligarchu, kuris savo tarnams arba, sakykime, šių dienų samdytiems verslo vadybininkams prieš ilgą kelionę į tolimą šalį paveda jų atsakomybei nemažą savo turto dalį. Vienas samdinys gauna penkis talentus, kitas du, o trečias tik vieną. Žiloje senovėje talento vertė būdavo apie penkis – šešis tūkstančius denarų, arba penkiolikos metų darbininko alga. Pirmas ir antras turtingo šeimininko tarnas sumaniai gautas sumas padvigubina, kai, tuo tarpu, trečiasis renkasi ramų gyvenimą: mūsų dienų kalba gautą talentą deda į stalčių, o Evangelijos pasakojime - jį tiesiog užkasa į žemę. Atrodo, Jėzus dvasiniam apdujimui ir tariamai saugiai ramybei nedvejodamas šiuo palyginimu priešpastato veiklumą ir apsukrumą, kuris net apkerpėjusį gyvenimo talentą gali papuošti nauju spindesiu ir dvasine prabanga. Žinome aibes sužlugdytų žmogaus gyvenimo pavyzdžių per puikybę, alkoholį, narkotikus ir svetimų dievų ieškojimą - nors talentą žmogus yra turėjęs savo gyvenimo delnuose ne vieną ir ne du... Štai Nikolo Paganinis (1782-1840) - italų smuikininkas virtuozas, gitaristas ir kompozitorius savo gyvenimo saulėlydyje testamente pageidavo savo smuiką palikti gimtam Genujos miestui su sąlyga, kad juo niekas daugiau nebegros. Kaip gaila!!! Ilgai nenaudotas instrumentas tapo žiauraus medžiagų irimo ir dūlėjimo auka... Kai, tuo tarpu, smuikai, kuriais grojama metai iš metų įgauna vis naują, sodresnį ir solidesnį skambėjimą. Ar tai nėra talento užkasimas į žemę?! Todėl gal vertėtų dar kartą prisiminti apaštalo Pauliaus laiške Korintiečiams tarsi aidu atkartotą Jėzaus troškimą drąsos ir veiklos: „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor, 9,7).
| 
