Skiriama 1991 metų įvykiams atminti ... Nepaprasta rimtis tvyro Vilniaus Antakalnio kapinėse prie Tautos didvyrių memorialo. Tyla, susikaupimas, gilūs atodūsiai. Ir aplink – balta, akinančiai balta. Rodos, kitaip ir negali būti!..Prieš devyniolika metų, sujaudintas tragiškų įvykių 1991 metų sausyje rašiau: Lyg nebūtų šaudymų ir kraujo.
Gal sapnuoju aš barikadas?
Baltomis drobulėmis aprišo
Sausio šerkšnas Lietuvos žaizdas. Mes gyvi, pasauli! Mes dar esam!..
Laisvė dar alsuoja! Ar girdi?
Po gilaus ir kruvino infarkto
Gyja žaizdos Lietuvos širdy. Ranka rankon, susilieja pulsai,
Susitinka žvilgsniai. Aš ir tu!
Kas nuo kulkų, kas po tankais krito -
Mes ir jie – su Lietuva kartu. Gedulas ir ašaros, ir žvakės!
Tų liepsnelių niekas neužpūs!
Mūsų meilė prie jų kryžių klūpo,
Amžinybė saugo jų kapus. ...Tyliai ir ramiai sninga.Tik ramybę kartais sudrumsčia nuo žalių pušų šlumštelėjęs sniegas. Nuo šakos ant šakelės šokinėja raudonais gurkliukais sniegenos. Matau, kaip ties antkapiu pasilenkia senyva moteris ir padeda raudonų rožių puokštę, atsistojusi nubraukia ašarą, o paskui meldžiasi, paskui, paėjėjusi į šalį ilgai kalbasi su geltonplauke mergaite, turbūt, anūke, pasakoja jai apie tragiškus įvykius, apie drąsius kovotojus už laisvę... Susimąstymų, prisiminimų, rimties metas. Nors laiko tėkmė nesulaikoma, mes jokiu būdų neturime teisės pamiršti Sausio 13 nakties ir dienos įvykių!..Juk tada buvo sprendžiamas mūsų Nepriklausomybės, mūsų Tautos Laivės byla, krauju tikrinama jos Garbės samprata, ištikimybė savo ilgaamžei istorijai! Tomis dienomis aš parašiau nedidelę dokumentinę novelę, kuri pagrįsta tikrais faktais. Ji nepaseno ir šiandien... Okupantų tankai, skubėję prie Spaudos rūmų, pakelyje pirmiausia sutraiškė krovininę automašiną, kuri vežė vaikų žaislus, meškiukus, lėles...Lėlės pažiro ant grindinio ir jas sutraiškė tankas!..Tai buvo šiurpių įvykių pradžia!
...LĖLĖ IR TANKAS... Tankas sutraiškė sunkvežimio priekį ir urzgė lyg pasiutęs žvėris. Pro mašinos bortą krito dėželės, o iš jų – ant purvino asfalto – geltonplaukės, mėlynakės, gražiomis suknutėmis mergytės. Po tanko vikšrais pirmoji žuvo LĖLĖ.
Tai buvo likimo ženklas!
Tankas, vikšrais sumalęs LĖLĘ, padidino greitį ir nusivijo koloną. Ant jo vikšrų nesimatė LĖLĖS kraujo, tačiau slogus mirties kvapas jau tvyrojo aplinkui. Prie Spaudos rūmų pasigirdo šūviai. Šaudė iš to pačio tanko, paženklinto mirtimi. Dužo langų stiklai, sustojo spausdinimo mašinos, zvimbė kulkos. Ir žmonės išvydo tikrąjį kraują. Kruvinas vaikino veidas priminė sutraiškytą LĖLĘ. Minia prasiskyrė. Tankai piktai urzgė. Jie tam ir skirti, kad žudytų. Spaudos rūmuose raudonųjų okupantų batai jau trypė rankraščius, laikraščius, žurnalus, vaikiškas knygutes. Kažkur kampe gailiai verkė lietuviškas žodis. Baisi ir kerštinga šalta geležis, kai atgyja ir tampa visagalė!
Kelias dienas ir naktis mirties mašinos blaškėsi po miestą. Sutraiškius LĖLĘ, buvo peržengta riba, o praliejus kraują, apsispręsta: dabar galima VISKAS! Klastingas velnias pašnibždėjo: TINKAMIAUSIAS skaičius - TRYLIKA! Nepraleiskite progos! Jums pradžioje ir lemta nužudyti TRYLIKA!.. Tankas, pervažiavęs LĖLĘ, buvo pats nirtulingiausias, nes jį persekiojo mėlynų akių priešmirtinis žvilgsnis. Tad minioje, prie Televizijos bokšto, tankas ieškojo naujos aukos ir vėl pasirinko merginą, nes grubiam vikšrų plienui pats didžiausias priešas jau buvo ŠVELNUMAS. Geležiniai slibinai spjaudė ugnį, jų fosforinės akys draskė nakties tamsą, šnervės pūtė nuodingus dūmus. Klykė vaikai ir motinos, o vyrai spaudė kumščius ir iki kraujo daužė jais į bejausmius ir šaltus pabaisų šarvus. Realus vaizdas pranoko siaubo pasaką. Tomis akimirkomis tikėti gėriu, grožiu, gerumu, švelnumu, meile buvo beprasmiška. Bet žmonės vylėsi, laukė stebuklo, nes jie tada dar nesuprato, kad tankas, sutraiškęs pirmąją LĖLĘ, yra pamišęs ir nesutramdomas. Taip ir įvyko! Vilniuje 1991 –ųjų metų Sausio TRYLIKTĄJĄ, nors ir pragydus gaidžiams, velnio apsėstas tankas, nužudęs LĖLĘ, nužudė ir TRYLIKTĄJĄ auką –mergaitę LORETĄ... * * *
Išaušo rytas. Snaiguriavo. Baltos sniego drobulės aprišo Lietuvos žaizdas. Virš Gedimino pilies, virš Katedros aikštės pro debesų properšą plykstelėjo saulė, nors neilgai, bet viltingai. Istorinės žemės gelmėse kaupėsi nepaprastos galios, ryžtas ir valia. Jos jau niekas negalėjo sulaikyti! Poetas Juozas NEKROŠIUS
1991 – 2010 metai,
Vilnius
| 
