Papildymas. Niujorko oro uoste - atminimo lenta Dariui ir Girėnui
Niujorke, istoriniame Floyd Bennet Field oro uoste (priklauso Nacionaliniam Gateway poilsio parkui), šeštadienį, liepos 19 d. 12 v.d. vyks iškilmingas minėjimas, skirtas istoriniam Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui per Atlantą paminėti. Bus atidengta memorialinė lenta, skirta istoriniam lietuvių lakûnų žygdarbiui. Minėjimo dalyvius sveikins JAV kongreso narys Anthony D. Weineris ir Nacionalinio Gateway poilsio parko vadovas Barry Sullivanas. Pagrindinį pranešimą skaitys Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Jonas Paslauskas. Prieš 75- erius metus liepos 17 d. sudužo didžiavyrių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno svajonė – perskridus Atlantą nusileisti Kauno aerodome. Ne vien tai. Sudužo ne tik svajonė, lėktuvas, bet nustojo plakti drąsios širdys. Tėvynė neteko narsių sūnų, nustebinusių ir išgarsinusių Lietuvos vardą pasaulyje. Abu lakūnai gimė Lietuvoje, persikėlę į JAV, gyveno Čikagoje. Žygio per vandenyną iniciatorius buvo Darius, Amerikoje įsigijęs lakūno-mėgėjo, o vėliau ir transporto piloto liudijimus, neilgai trukus ėmė skraidyti. Dalyvavo lėktuvų lenktynėse, steigė pirmus lietuvių aeroklubus Amerikoje, mokė skraidyti kitus, vežiojo laikraščius, keleivius, krovinius. Savarankiškai ore skraidė 1719 valandų. Dirbdamas krovininio lėktuvo pilotu, jis gerai įsisavino ,,Belanką CH-300” . Matyt, tai nulėmė sprendimą, kad lėktuvas tinka tolimam, net pavojingam skridimui. Darius neilgai trukus surado tokį patį entuziastą, gal kiek ramesnio būdo, Stasį Girėną.
Jis turėjo susitaupęs 1600 dolerių, kuriuos ir paklojo bendram reikalui. 1932 m. birželio 18 d. juodu įsigijo lėktuvą, kurį pavadino,,Lituanica” . Netrukus jie paskelbė pirmą viešą laišką Amerikos lietuvių visuomenei: ,,Mes skrisime į Lietuvą! Lietuvių tauta iš savo sūnų laukia drąsesnių žygių. Šiam istoriniam žygiui esame paaukoję visą savo turtą ir aukojame visas savo jėgas. Būtinai reikalingų lėktuvų įrengimų patys jau neįstengiame....” Tolimai kelionei ,,Lituanicą” reikėjo pertvarkyti. 1931 m. pavasarį Darius nusiuntė pirmąjį laišką į Lietuvą, pranešdamas apie sumanytą skrydį. Kauno aviacijos mėgėjai, susibūrę į Aeroklubą, ir skraidymams taip pat susirandą lėšų iš rinkliavų bei visuomenės pašalpėlių, kreipėsi į vyriausybę, prašydami paramos transatlantiniam ,,Lituanicos” skrydžiui. Atsakymas buvo neigiamas: tegul neskrenda, nuskęs vandenyne. Juk esą nepavykę ir daugeliu kitų lakūnų, kurių valstybės – didelės ir labai turtingos. Darius atsakė: ,,Aš skrisiu kaip tik dėl to, kad noriu gyventi. Lietuva laukia didelių, realių žygių.” Savo kreipimesi pilotai skelbė, jog tiek sėkmingas skrydis, tiek ir galima katastrofa sustiprins „Lietuvos sūnų dvasią“, įkvėpdamas juos naujiems žygiams. Pasauliui šis skrydis buvo reikšmingas ir moksliniu bei inžineriniu požiūriu, tiriant oro sroves bei panaudoto lėktuvo tipo ir navigacijos būdų galimybes. Iššūkis buvo rimtas: net ir dabar įprastinis, specialiai neruoštas tokio dydžio lėktuvas tokio atstumo nuskristi negali (Cessna 152 gali nuskristi ne daugiau 1200 km]). 1933 m. liepos 15 dieną 6 val. 24 min. du lietuviai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas pakilo iš Niujorko Floyd Bennet Field oro uosto. Įsibėgėdamas sunkiai pakrautas 3668 kg sveriantis lėktuvas du kartus vos nenuslydo nuo tako. Susirinkusi minia užgniaužusi kvapą, virpančiomis širdimis laukė stebuklo. Ir jis įvyko – tako gale ,,Lituanica“ atsiplėšė nuo žemės ir pakilo... Skrydžio metu oro sąlygos pablogėjo. Lakūnai, perskridę Atlantą, ties Airija pasuko šiauriau ir per Škotiją, Šiaurės jūrą pasiekė Vokietiją. Skrendant virš Berlincheno miestelio, „Lituanica“ buvo apšviesta prožektorių. Lėktuvas užsikabino už medžių viršūnių, nulaužė kelis medžius ir liepos 17 d. 0 val. 36 min. ( Berlyno laiku) sudužo šalia Kuhdamo kaimo, Soldino apylinkėse (dabar - Pščelniko kaimas, Lenkija). 
Žūties vietoje... Žinia apie „Lituanicos“ skrydį , telegramų agentūrų dėka, greitai pasklido po pasaulį. Sužinojo ir Lietuva. Liepos 16 d. Kauno Aleksoto oro uoste susirinko apie 25 tūkstančius žmonių. Visi laukė tautos didvyrių. Lėktuvas turėjo atskristi apie 2–3 valandą nakties. Liepos 17 d. Paryčiui, lėktuvui nepasirodžius, žmonės išsiskirstė.
Ilgą laiką sklandė versija, kad lakūnai, neturėdami radijo ryšio, neatsiliepė į vokiečių signalus ir, skrisdami virš koncentracijos stovyklos ar kokio kito slapto vokiečių objekto, buvo numušti. Kiek tiesos, dabar jau niekas nepasakys. Kulkų lakūnų kūnuose nerasta. Tą naktį siautėjo audra. Gal lakūnai ieškojo vietos nutūpti ir leisdamiesi užkliudė medžių viršūnes... Tikslią nelaimės priežastį, nutraukusią skrydį ir lakūnų gyvybes iki šių dienų gaubia paslaptis. Seni kauniečiai kalbėjo, kad vokiečiai visą parą prie sudužusio lėktuvo nieko neprileido. Manyta, jog jie valė pėdsakus. Oficialiai pranešta, kad dėl audros sugedo motoras ir įvyko katastrofa. Minimos ir pilotavimo klaidos, tačiau tai buvo patyrę pilotai: S. Darius, skraidydamas karo aviacijoje, nesukėlė nė vienos avarijos. Istorijos vingiuose tiesa kažkur pasiklydo. Papildymas iš portalo ,,Lietuvos žinios". Asta KALASAUSKIENĖ
http://www.lzinios.lt/lt/2008-07-17/istorija/soldino_misles_minimas.html ,,Praėjus daugiau nei trims mėnesiams po S.Dariaus ir S.Girėno žūties, Lietuvos ekspertai paskelbė išvadas apie "Lituanicos" katastrofos priežastis: "Katastrofa įvyko dėl sunkių atmosferinių sąlygų, prie kurių prisidėjo motoro veikimo defektai."
S.Dariaus ir S.Girėno mirties priežastį buvo pavesta ištirti karo chirurgui, anatomijos profesoriui Jurgiui Žilinskui ir karo gydytojui, teismo medicinos profesoriui Kaziui Oželiui. 2005 metais Lietuvos nacionalinis muziejus parengė ir išleido Jurgio Žilinsko "Atsiminimus". Knygoje Ksavera Rūtelė Žičkytė straipsnio "Nugalėję lemtį" skirsnyje "Dariaus ir Girėno byla" rašo: "Žilinskas žuvusiųjų kūnus parsivežė į Anatomijos institutą. Mėnesį tyrinėjo žaizdas ir nustatė, "kad kūnai sužaloti, daug žaizdų, bet jos apvalios. Žaizdos susisiekia. Atrodytų, kad jos jau šovinių padarytos."
J.Žilinskas ir prieš mirtį (mirė JAV 1957 m.) neabejojo savo išvadų teisingumu. Jis turėjo didelę chirurgo praktiką karo fronte ir ligoninėse. Per savo rankas buvo praleidęs tūkstančius sužeistųjų. Tačiau jis norėjo, kad išvadas patvirtintų ir profesorius K.Oželis. Reikėjo pasirašyti bendrą protokolą. Tada išvados galėjo padaryti įtaką politikams... Su didele nuoskauda J.Žilinskas rašė: "Oželis atėjo, neapžiūrėjo žaizdų, mojo ranka ir išėjo." Netrukus J.Žilinskas gavo protokolą, kurį privalėjo pasirašyti. Jame buvo teigiama, kad lakūnai žuvo avarijos metu. Tą protokolą buvo pasirašęs profesorius K.Oželis. "Kas bus, tas bus, aš nepasirašysiu, - rašo J.Žilinskas, - ir nepasirašiau..." Ir savosios mirties akivaizdoje jis džiaugėsi išlaikęs principingumą, atvirai sakęs tiesą".
"Lituanicos" katastrofos ekspertizės akte J.Žilinsko pavardė iš viso neminima. Jame rašoma: "Gydytojų specialistų pranešimu (pulk. K.Oželio pridėtas laiškas) lakūnų kūnuose nerasta jokių pašovimų žymių, ir bendrai pėdsakų, kurie duotų pagrindo kokiems nors įtarimams apie pašovimą." Kalbėdamas apie Dariaus ir Girėno žygdarbį ir jų tragišką žūtį, J.Žilinskas ne kartą sakė: "Nelaiminga tauta, kuri negali apginti savo orumo." Lietuvai apie lakūnų, ,,Lituanicos“ žūtį pranešė ELTA atstovas Berlyne - liepos 17 d. apie 11 val. 30 min. pranešta, kad netoli Soldino sudužo lėktuvas, kurį vokiečių oro policija pripažino esant „Lituanica“. Žuvusiems lakūnams vokiečiai parodė deramą pagarbą: pastatė garbės sargybą, karstus uždengė Vokietijos ir Lietuvos vėliavomis, papuošė vainikais, gėlėmis. Liepos 19 d. lakūnų kūnai su karstais per Štetiną lėktuvu nugabenti į Kauną. Lėktuvas triskart apskridęs Kauną,4:10 v, nusileido Aleksoto oro uoste. Žuvusių lakūnų laukė apie 50 000 žmonių. Bažnyčių varpai ir fabrikų sirenos laidotuvių procesiją palydėjo iki Arkikatedros bazilikos, kur visą naktį žmonės ėjo atsisveikinti su tautos didvyriais. Iš Soldino į Kauną taip pat buvo atvežtas maišas su laiškais. 2:30 v.p.p. Centriniame pašte jie pažymėti specialiu antspaudu: „Nugalėję Atlantą žuvo Lietuvos garbei“. Žinia apie S.Dariaus ir S. Girėno skrydį, įvykusią tragediją žaibu pasklido po pasaulį. Daug rašė Čikagos laikraščiai. Lietuvių ir anglų kalba buvo pasakojama apie pasirengimą skrydžiui, jo eigą ir žūtį, skrydžio reikšmę ir vietą pasaulio aviacijos istorijoje. Darius ir Girėnas įveikė Atlantą per 37 val. 11 min., nuskridę (iki katastrofos vietos) 6411 kilometrų. Blogomis oro sąlygomis, be radijo ryšio, be autopiloto, be parašiutų skrido tiksliau, negu kitų tautų lakūnai aprūpinti visomis moderniausiomis navigacijos priemonėmis. Tai buvo antrasis tuo metu skridimo be nusileidimo rezultatas pasaulyje. Jų skrydis – vienas tiksliausių aviacijos istorijoje; jie įrodė, kad įmanomas nuolatinis susisiekimas tarp Amerikos ir Europos. Jie atvėrė ir oro paštui kelią tarp šių žemynų. Lietuvos vyriausybė lakūnų kūnus nutarė balzamuoti . 1937 m. lapkričio 1d. Vėlinių vakarą jie buvo perlaidoti Kauno miesto centrinėse kapinėse Vytauto prospekte, specialiai jiems suprojektuotame (V.Landsbergio-Žemkalnio projektas) mauzoliejuje. 1943 m. skulptorius Bronius Pundzius, slėpdamasis nuo vokiečių okupacinės valdžios, Anykščių Puntuko akmenyje iškalė lakūnų bareljefus. Artėjant frontui prie Lietuvos, 1944 m. lakūnų kūnai paslėpti Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūsiuose. Potvynis apgadino lakūnų kūnus. Jau po Stalino mirties, Kauno miesto centrinėsė kapinėse Vytauto pr. prie mauzoliejaus ir Nežinomo kareivio kapo paminklo Vėlinių vakarą rinkdavosi kauniečiai, dainuodavo draudžiamas patriotines dainas. Po paskutinių demonstracijų su šūkiais ,,Laisvę Lietuvai“ (1956 m.), kai išsiliejusi minia pasiekė tuometinį Vykdomąjį komitetą (dabar – miesto savivaldybė) ir buvo sustabdyta ,,kareivių siena“, valdžia, bijodama tolesnių išpuolių ir augančio pasipriešinimo režimui, 1958 m. įsakė paminklus nugriauti. Kapinės nustojo veikti, mirusiųjų kūnai perlaidoti. 1964 m. lakūnai perlaidoti Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse. Po ketverių metų ten pastatytas skulptoriaus Vyt. Mačiuikos sukurtas antkapinis paminklas. 1935 m. Marquette Park‘o skvere pastatytas paminklas, o Čikagos priemiestyje Bridgeport‘e viena gatvė pavadinta Lituanica Ave. Iškilmės Čikagoje Gražų 75- erių metų transatlantinio skrydžio paminėjimą surengė čikagiečiai, kuris prasidėjo šv. Mišiomis Marquette Park‘o parapijos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje. Jas aukojo kunigai: dr. Kęstutis Trimakas, Jaunius Kelpša, Anthony Markus, E. Kulbis. 
Labai gražų ir prasmingą pamokslą pasakė kun. dr. Kęstutis Trimakas (nuotr.). Giedojo bažnyčios choras. 
Į iškilmes susirinko ne tik parapijiečiai. Įžymią datą paminėti atvyko ir rečiau šią bažnyčią lankantieji. 
J.S.Bacho- Guno ,,Ave Marija“ giedojo solistas Algimantas Barniškis. Po šv. Mišių visi patraukė prie Dariaus ir Girėno skrydžiui atminti pastatyto paminklo. 
(Paminklas buvo atidengtas 1935 m. liepos 28 d. Autorius architektas B. Koncevičius) 
Eiseną pasitiko ne taip seniai susikūręs pučiamųjų orkestras ,,Gintaras“, vad. Pumpučio. 
Čia susirinko įvairių organizacijų atstovai, nešini gėlių vainikais, vėliavomis. 
JAV LB Socialinių reikalų Tarybos pirmininkas Juozas Polikaitis (kairėje) su žmona Irena, Viktoras Kelmelis Sugiedojus JAV ir Lietuvos himnus, prasidėjo oficialioji paminėjimo dalis.Sugiedojus JAV ir Lietuvos himnus, prasidėjo oficialioji paminėjimo dalis. Kun. Jaunius Kelpša 
LR generalinis konsulas Čikagoje Arvydas Daunoravičius: ,,Prieš penkerius metus, minint Dariaus ir Girėno transatlantinio skrydžio 70-metį čia prie paminklo žuvusiems didvyriams, teko pasakyti pirmąją kalbą JAV lietuviams. Tada prasidėjo mano kadencija LR genealiniame konsulate Čikagoje. Po penkerių metų darbo ntrukus išvykstu į Lietuvą ir ši mano kalba - paskutinioji Čikagoje. Prie to paties paminklo. Net ir XXI amžiuje Lietuvos patriotų S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio reikšmė nesumenko, bei įgyja vis gilesnę prasmę..."  Amerikos Lietuvių Tarybos vardu kalbėjo jos pirmininkas Saulius Kuprys, ką tik grįžo iš Lietuvos,. Jis aplankė Kauno karo muziejų, kur eksponuojama ,,Lituanica", nuvyko į Anykščius prie Puntuko akmens ir iš arti matė skulptoriaus Br. Pundziaus iškaltus lakūnų bareljefus, skirtus jų skrydžio dešimtmečiui. ,,Mes didžiuojamės ir saugojame tautos didvyrių atminimą. Tai nepakartojamos drąsos žygdarbis". 
Žodį tarė vyskupas H.Dumpys. 
St.Dariaus ir St.Girėno testamentą perskaitė būsimas lakūnas Martynas Lionikas, tik šiais metais įstojęs į Lewis universieto, IL I k. 
Vienas iš paminėjimo organizatorių Ernestas Lukoševičius, įteikęs Garbės konsului Arvydui Daunoravičiui įrėmintą nuotrauką iš praeitų metų R.Kalantos susideginimo metinių paminėjimo šv. Kazimiero kapinėse. ALT‘o pirmininkas Saulius Kuprys , vysk. Hansas Dumpys, ir kiti su jauduliu ir pasididžiavimu kalbėjo apie tautiečių skrydį per Atlantą, jo įveikimą ir žiaurią netektį. Joe Kulys perdavė sveikinimus nuo senatoriaus Daniel W. Lipinski, aldermanų Lona Lane, Toni Foulkes, Michael R.Zaliewski ir kitų, padėkojo policijos Pietinio Čikagos rajono viršininkui John Kupczyk.. Sakoma, žmogus gyvas tol, kol jis prisimenamas. Dariaus ir Girėno žygdarbis aukso raidėmis įrašytas į pasaulio translantinių skrydžių istoriją, į mūsų tautos, Lietuvos istoriją. Jie ir šiandien vėl su mumis kaip liaudies didvyriai, drąsos ir žygdarbių šaukliai.. Tikėkime, kad jų istorinio skydžio atminimas išliks kartų kartoms.
,,Darius ir Girėnas narsūs vyrai buvo, perskridę Atlantą Vokietijoj žuvo“,- tai žodžiai iš nežinomo autoriaus posmų. 2008 07 17 |
