Jei būčiau vyras, niekada nenorėčiau atsidurti jų — ,,alfonsų” (moterų išlaikytinių) padėtyje. Yra juk tokia rūšis stipriosios lyties atstovų — be sąžinės, savigarbos, gerai besijaučiančių, nesidrovinčių, jei juos išlaiko merginos ar moterys. (Tai netaikoma esantiems šeimoje, kai semiama iš bendro aruodo, kai vienas ar kitas daugiau ar mažiau į jį įdeda). Nieko nuostabaus, kai tikra draugė padeda finansiškai savo draugui, o šis būtinai kada nors pasielgs taip pat. Bet, kai koks sugyventinis ar meilužis, pretenduojantis į moters širdį, sąmoningai, egoistiškai naudojasi jos gerumu, nuoširdumu, juolab, kai provokuoja ją taip elgtis — gryniausia gėda. Pažįstu ir aš Čikagoje vieną kitą ,,alfonsą”. Jie nesikeičia — kur begyventų — Lietuvoje ar Amerikoje. Iš kitos pusės — juk ne be moterų pagalbos jie ir tampa tokiais. Antai, viena aukštaitė Onutė jau šešti metai gyvena Čikagoje. Pluša ji keliuose darbuose — prižiūri senutę, bėga valyti namų savaitgaliais. Ir vis džiaugiasi, kad ,,išvargęs”’ draugužis pagiria jos patiekalus, kad ji vis pataikanti jam nupirkti drabužių. Šis vyras nepratęs čia dirbti buitinių darbų, mat Lietuvoje priklausė ,,inteligentų kastai”. Kada-nekada jis nusigriebdavo kokį pagalbinį darbelį, žiūrėk — ir vėl laisvas. Visos čia esančios lietuviškos kavinės ir bareliai jo reguliariai lankomi, visur jį sutiksi. Mat taip gelbėjamasi nuo ,,depresijos”. Kur jau nelėbaus — juk ne tik Onutė, bet ir dar viena kita guodėja jam atseikėja pinigų, kad tik tas dabita nepaliktų jų. Be to dar Lietuvoje jo laukia žmona su pora vaikų. Kitas ,,alfonsas” gyvena mūsų kaimynystėje. Jurgis, pasivadinęs Džordžu. Į viešas vie-tas jis nesiveda savo gyvenimo draugės Elenos. Anot jo, šioji — vyresnė, senamadiška, riboto intelekto. Bet tai jam netrukdo kasdieną neršti po jos šaldytuvą, veltui naudotis jos butu. Mano draugė irgi prisiminė sutiktą ,,alfonsą”. Kartą į vieną Kauno restoranų ją pakvietė buvęs bendramokslis, kadaise labai išpaikintas merginų. Jis visą vakarą galantiškai asistavo, net įkyrokai siūlydamas įvairiausių patiekalų, gėrimų. Kartu, žinoma, ir gyrėsi — kaip gerai sekasi verslas, pinigų niekad netrūksta. Kai padavėja atnešė sąskaitą, jis tik pakėlė galvą į lubas ir pradėjo ,,grožėtis” interjeru: ,,Kokie gražūs paveikslai, o kokie šviestuvai, o kokios užuolaidos!” Kai antrą kartą prie jų stalo priėjo padavėja, jis vis dar ,,tebesigrožėjo”. Mano draugei nebeliko nieko — tik išsitraukti savo piniginę. O kai ji užmokėjo už abu ir dar paliko arbatpinigių, ,,alfonsas” lyg niekur nieko pridūrė: ,,Be reikalo lepini tas oficijantkas, juk jos ir taip nukniaukia”. Kitai pažįstamai buvusiai bendradarbei jau keletą kartų nedavė ramybės buvęs turistinės kelionės draugas — vis kvietė į kokią užeigą pavakarieniauti. Tąkart pasitaikė Valentino diena. Visą vakarą vaikinas juokavo, pasakojo anekdotus. Vartydamas meniu, jis komentavo ir siūlė paragauti egzotiškiausių patiekalų. Kai jau vakaras ėjo į pabaigą, jis pasikvietė padavėją ir pradėjo pirštu baksnoti į tuščias lėkštes: ,,Prašau paskaičiuoti atskirai. Tai yra — atneškite atskiras sąskaitas dvi”. Gerai, kad toji mano pažįstama turėjo rankinėje pinigų. Jai neleido orumas stebėti, kaip vangiai jis traukė piniginę ir krapštė smulkias pinigų kupiūras. Ji greitai ištraukė iš savo piniginės reikiamą pinigų sumą ir padavė padavėjai: ,,Čia už mus abu, grąžos nereikia”. Ji pašoko ir nubėgo prie durų. O jis — pavymui, stebėdamasis: ,,Kas tau čia atsitiko?“ Ji įšoko į artimiausią taksi ir nuvažiavo. Sakė, kad per kiekvieną Valentino dieną vis tas ,,vaišes” prisimenanti. Ir šių eilučių autorei teko pažinti panašių ,,alfonsų”. Antai, vienas iš jų. Prieš keletą metų Vilniuje užsukau į kavinę papietauti. Žiūriu, jau iš tolo man moja ranka vyriškis. Tai buvo už mane šiek tiek vyresnis chirurgas. Vis, būdavo, kviesdavo šokti, kai studentavome. Net ir praėjus nemažai metų, vis stebėdavausi — kodėl toks išvaizdus vyras, o vis vienas, be gyvenimo draugės... Tik vėliau teko išgirsti, kad jis priklauso tai ,,alfonsų” grupei. Kai priėjau prie Rimo (toks jo vardas), stovinčio eilutėje, jis atidarė savo piniginę ir parodė žaliuojantį pluoštą dolerių. Pasilenkęs man tyliai pašnibždėjo į ausį; ,,Šiandien sėkmingai padariau operaciją, paciento giminės mane ,,papyragino”. — Na, tai kuo tave pavaišinti? — neatstojo jis. (Aš, žinoma, iš kuklumo pasakiau, jog galiu ir pati nusipirkti...). — Na, tai ką paimti prie kavos?— neatstojo gydytojas. — Pigiausią bandelę, — nusijuokiau aš ir jo paprašyta nuėjau prie staliuko užimti patogesnės vietos. (Mintyse buvau tikra, kad jis klausė — kokio gėrimo prie kavos — brendžio ar konjako norėčiau). Ir štai žiūriu, ateina nešinas kupinu padėklu. Sau pasidėjo didžiulį kepsnį, vaisių, deserto, stiklą konjako...O man — puodelį kavos ir mažytę apdžiūvusią bandelę. Aš tik pagėriau porą gurkšnių, padėjau ant staklo 10 litų ir išėjau, palikusį jį nustebusį. Kažkodėl pajutau tam žmogui gailestį. .. Nėra juk taisyklės, kad mus, moteris, vaišintų vyrai. Ir nemanau, kad me visos tik ir laukiam jų dosnumo. Bet yra tokių situacijų, kai vyrai pastato save į kvailą padėtį ir, deja, — sąmoningai. (Šie gyvenimo vaizdeliai — neišgalvoti).
|
