— Būkit atsargūs! — Tikriausiai banalu būtų mokyti vienas kitą tokiu naiviu pasakymu. Mes juk suaugę žmonės, savarankiškai atsidūrę už tūkstančių kilometrų, perskridę Atlantą, įsikūrę įvairiose Amerikos valstijose, dar įvairesniuose didmiesčiuose… Didelė dalis trečiosios bangos imigrantų čia jau gyvena kelerius ar net keliolika metų. Turintieji dokumentus (žaliasias korteles, studentų, darbo vizas ar net JAV piliečių pasus…) ramiai miega, jiems daugiau galimybių čia kabintis į gyvenimą – prašyti, reikalauti, ginti savo orumą, skųstis, ieškoti pagalbos, teisybės ir dar daugybė teisių. Mūsų tautiečiai, pažeidę vizų galiojimo laiką (tokiu net daugiau, negu tų legaliųjų), rizikuoja nemažai kuo. Suprantama, nemaloniausia – būti deportuotam. Tačiau, psichologiškai tam reikėtų būti pasiruošus. Bet pasąmonėje vis galvojama: gal man likimas bus palankesnis, aš nesu skandalingas, nesiveliu į intrigas, vengiu stikliuko, ramiai sau dirbu… Logiška, kad ramių, sąžiningų žmonių čia niekas specialiai neturėtų gaudyti. Tačiau praktika rodo ką kitą. Kažkodėl esame įsitikinę, kad visos tos gaudynės sukasi apie pasienį su Meksika – juk iš to pakraščio beveik kas savaitę rodomi televizijos reportažai. Ramiau Amerikoje iš tiesų gali jaustis legalių dokumentų neturinčios moterys, prižiūrinčios senelius bei maža dalis tokį pat darbą dirbančių vyrų. Jei nepadarei kriminalinio nusikaltimo ar nepaskundė aršesnis šeimininkas – dirbk ir toliau. Gal nesumanys nė iš šio, nė iš to imigracijos pareigūnai, padedami policijos, krėsti kiekvieną pastogę. Vyrų populiariausias amatas čia – statybos ir sunkvežimių vairavimas. Bet ypač pastarasis artėja prie rizikos faktoriaus. Kalbu pagrįstai. Jau dveji metai praėjo, kai vienas mano pažįstamas, neturėjęs legalių dokumentų, išvyko atgal į Lietuvą. Visi jo planai — susitaupyti šiek tiek pinigų, padėti Lietuvoje likusiems tėvams ir vaikams, nuėjo perniek. Apie jo liūdną istoriją buvo praeityje rašyta mūsų laikraštyje. ,,Truck’o” (kaip čia vadinami didžiuliai sunkvežimiai) vairuotojas buvo sulaikytas netoli California’os šv. Kalėdų išvakarėse per specialų reidą, krovininių mašinų svėrimo punkte. Ką nors pameluoti ten būtų buvę sunku, nes tuojau pat pareigūnai susisiekė su Lietuvos pajūrio miesteliu, iš kurio buvo atvykęs vairuotojas ir jam uždėjo antrankius. Sunkvežimį teko palikti vietoje ir persėsti į specialų grotuotą automobilį. O tada, tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, jis buvo pergabenamas net į tris kalėjimus – mūvintis tik lengvais batais, treninginėmis kelnėmis ir plonu megztiniu (juk buvo gruodžio mėnuo!). Taip, kaip sėdėjo šiltoje ,,truck’o” kabinoje. Niekas neleido jam pasiimti savo asmeninių daiktų. Ne taip lengva iš kalėjimo ir paskambinti kam nors. Tik jo žmona, sužinojusi nemalonią ,,kalėdinę” staigmeną, kreipėsi į advokatą, kuriam reikėjo sumokėti net 7000 dolerių užstatą — kad vyrą išleistų iki teismo. Sulaikytasis į numatytąjį teismą neatvyko, pražuvo ir piniginis užstatas, tačiau jo judėjimas buvo akylai stebimas – banko sąskaitos, korespondencijos namų adresu ir t.t., kol vieną dieną atėjo kvietimas atvykti į Ohio teismą. — Keista – kodėl ten, gyvenus Chicago‘je? — neatsistebėjo žmogus. — Rašte buvo nurodyta, jog jis turėsiąs sumokėti valstybei 29 tūkstančius JAV dolerių mokesčių už pragyventus šešerius metus Amerikoje, nesvarbu, kad būta nemažai ir nedarbo ar menkai apmokamų mėnesių. Jam nebeliko pasirinkimo — tik skubiai palikti šį kraštą ir vykti į Tėvynę. Neseniai atsitiko panašus dalykas. Pažinojau kaimyną, labai linksmą vyruką iš Žemaitijos. Po visokių nelengvų darbų Chicago‘je, jis apsidžiaugė pradėjęs vairuoti ,,truck‘ą“. Tačiau šis darbas truko neilgai. Šių metų rugsėjo pabaigoje vaikinas, eilinę darbo dieną išvežė krovinį California’os valstijos kryptim ir daugiau jo niekad nematėme. Mobilusis telefonas tylėjo, net žinučių negalėjome palikti. – Nejaugi taip žmogus gali dingti be pėdsakų? – nerimavo jo nuomojamo gyvenamo ploto šeimininkė bei pažįstami kaimynai. – Gal jis ligoninėje, gal įvyko baisi nelaimė, o gal kalėjime? – kiekvieną dieną visi spėliojo ir kūrė naujas versijas. Atsirado ir tokių, kurie įtikinėjo, jog draugai matę jį Lietuvoje. Nežinia nuo ko pradėti ieškoti... Juk čia, Chicago‘je, liko visi jo daiktai, drabužiai, kurių per keletą metų buvo nemažai užgyvenęs. Kasdieną vis plaukė laiškai – iš banko, telefonų, draudimo kompanijų, įvairūs pranešimai... Jau šeimininkai pradėjo pakuoti nuomininko daiktus, mąstė – kaip išsiųsti juos į Lietuvą, ypač nežinant ten jokio adreso. Tik neseniai pasiekė pradingėlio pieštuku rašytas laiškas – iš Oklahomos. Pasirodo, kad mūsų kaimynas jau antras mėnuo sėdi kalėjime. Iš jo buvo viskas atimta: nešiojamas kompiuteris, telefonas, dokumentai, užrašų knygutės, net pinigai. Jokio ryšio su pažįstamais. Leido tik vienintelį kartą paskambinti savo darbdaviui, pranešti, kad kas nors iš sulaikymo vietos parvairuotų sunkvežimį. Dabar nežinia — ar jį išleis į laisvę, ar tiesiai po teismo jis bus vežamas į oro uostą deportacijai… Ar jis turės galimybę pasiimti iš namų savo daiktus. O kas po to? Juk žmogus sulaikytas, kaip nelegalus. Gal ką nors patartų advokatas, bet ir tam reikėtų nemažų pinigų. Kokias galima daryti išvadas iš tokių nesėkmių, kurių gali atsitikti dažnam iš mūsų? – Būtinai turėtume palikti, išvykdami iš namų trumpesniam ar ilgesniam laikui į kelionę ar tolimesnį darbą – bent poros savo patikimesnių draugų, giminaičių, gyvenančių Amerikoje, savo darbdavio, agentūros telefonus, adresus ar pagaliau – Lietuvoje esančių artimųjų. Gal jie kuo nors padėtų ar bent nebaugintų nežinia – kur dingo žmogus. Ne tik izoliuotas nuo savųjų areštuotasis, bet ir kiekvienas iš mūsų turėtų bent porą adresų ar telefono numerių įsikalti sau į galvą, ne tik turėti juos telefono atmintinėje. Negerai, kai apie tai pagalvojama tik tuomet, kai nieko negali pakeisti. |
