 Gėlės (iš kairės): Dariui Klišiui, Ričardui Sokui ir Dariui Polikaičiui Sausio 23 d., šeštadienio vakarą, lemontiškiai ir kiti, atskubėję į 65-erių metų sukaktį pažyminčio lietuvių meno ansamblio ,,Dainava“ (susikūrė iš lietuvių tremtinių Vokietijoje) koncertą ,,Sąskambiai“, buvo pamaloninti. Neforsuotas, minkštas garsas, unisonu traukiamos dvibalsės ar keturbalsės dainos skambėjo darniai nuo piano iki forte. Dainininkai įdėmiai sekė šiam chorui sėkmingai vadovaujančio dirigento ir meno vadovo Dariaus Polikaičio mostus. Dvi dešimtis metų (nuo 1988 m.) jis ne tik augina choristus, bet ir pats auga. 
Fortepijonu akompanuoja Martynas Matutis 
Kamerinis orkestras 
Dešinėje - dirigentas Darius Polikaitis Apie 60 dainos mylėtojų atliko įvairią programą, kurioje netrūko išplėtotų ar aranžuotų lietuvių liaudies dainų (kompozitoriai V. Bagdonas, F. Bajoras, V. Augustinas, J. Tamulionis, J. Stankevičiūtė). Šalia liaudies dainų, ko gero, programos įvairovei, pasirinkti ir Vakarų Europos XVI-XVIII amž. kompozitorių kūriniai. Koncertą pagražino nedidelis profesionalių atlikėjų kamerinis orkestras, kur pirmu smuiku griežė Linda Veleckyte, neretas svečias lietuviškuose renginiuose. Koncerte turėjo progos pasireikšti ir du jauni, skirtingo temperamento kūrėjai. Net labai lietuviškai nuskambėjo JAV lietuvių trečiosios kartos atžalos Kęstučio Daugirdo gana lyriška daina ,,Saulė dovanojo“ (ji skambės 2010 m. JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėje Toronte). Kęstutis, kažkada norėjęs studijuoti kompoziciją Lietuvoje, chorinės muzikos dirigavimo specialybę jau įgijo University of Illinois at Urbana-Champaign, dabar tęsia studijas Bostone, Berklee College of Music. Visai kitokio, modernistinio plano Martyno Matučio kūrinys ,,Lux Nature“ (autorius atliko fortepijono partiją). Šis ambicingas jaunuolis mokosi vienuoliktoje klasėje. Prisimenu, prieš ketverius metus jis dalyvavo mūsų rengtame IV JAV lietuvių jaunųjų atlikėjų festivalyje Čikagoje ir jau tada atkreipė dėmesį į save - stebino per kraštus besiliejantis temperamentas, gana neblogai įvaldyta fortepijono technika – Martyno pirštai vikriai nardė klavišais ne tik greitomis šešiolikinėmis, bet ir trisdešimt antrinėms natoms, kurios trunka sekundę ar net jos dalį. Kaip rašoma koncerto programoje, Martynas 2009 m. laimėjo III vietą Čikagos Muzikos instituto surengtame jaunųjų kompozitorių konkurse (Music Institute of Chicago ,,Generation Next Young Composer‘s Competition“). Tai labai aukštas ir įpareigojantis įvertinimas. Būtų malonu ateityje išgirsti ne vieną šio jauno kūrėjo kūrinį, nenutolusį nuo savo šaknų – Lietuvos... Karklinė dūdelė – birbynės pirmtakė. Birbynė – senas lietuvių instrumentas, rašytiniuose šaltiniuose ji minima jau 1547 metais, Lietuvoje pirmiausia siejama su tautine arba liaudies muzika. Nesuklysiu teigdama, kad birbynę išsaugojo „Lietuvos“ ansamblis… Ištobulinta birbyne grojama su vargonais, fortepijonu, kanklių ansambliu. Ne vienas birbyne grojantis atlikėjas atlieka grynai klasikinę – Bacho, Vivaldžio, Albinonio, Gliuko, Marčelo, Hendelio – muziką. Menininkai mėgsta koncertuoti ir solo su orkestrais - styginiais ir pučiamųjų, simfoniniais ir kameriniais. Koncerto puošmena – Marijampolėje gyvenantis ir dirbantis 40-metis birbynininkas Darius Klišys. Mikštas, aksominis aukštosios birbynės tembras, kartais primenantis klarnetą, skambėjo kaip solinis instrumentas, atliekant solo barokinę muziką ar sąskambyje su choru. Jam, kaip ir chorui, profesionaliai akompanavo Ričardas Sokas. Darius Klišys birbynininko specialybę įgijo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dar studijuodamas susidomėjo Baroko muzika, jos atlikimu, interpretacija, pritaikymu birbynei. Jis yra vienas iš nedaugelio koncertuojančių birbynininkų, aktyviai dalyvaujančių įvairiuose projektuose. Beje, 2009 m. Darius Klišys laimėjo YouTube rengtą simfoninio orkestro konkursą ir buvo pakviestas gyvai koncertuoti New York’o Carnegie Hall salėje. Vilniuje gyvenanti kompozitorė Nijolė Stankevičiūtė specialiai šiam koncertui - ,,Dainavos” jubiliejui, parašė „Švilpynę“ - kūrinį chorui ir birbynei (eilės Kazio Bradūno). Tai moderni, šiuolaikinė muzika, nenutolusi nuo kamieno – liaudies dainos. Koncerto pabaigoje atlikta ,,Švilpynė” susilaukė karštų aplodismentų. Ir vis tik norėtųsi, kad koncertas baigtųsi daina iš klasikinio liaudies dainų aruodo, kurių melodijas įsiminė tėvai ir perdavė jas mums. Ne, ne todėl, kad čia pat visi apsiašaroję kartu kurią iš jų užtrauktume. J. Gudavičiaus ,,Kur giria žaliuoja”, M.K.Čiurlionio,,Bėkite bareliai” ar ,,Beauštanti aušrelė”, Č. Sasnausko, J. Naujalio ir kt. dainose slypi gilus, patriotnis užtaisas, kurio, gyvenant toli nuo gimtinės, reikia jei ne kasdien, tai kiekvieno susibūrimo proga. Programoje turėtų išlikti viena ar kelios ,,firminės” melodingos lietuvių liaudies dainos, kurių atlikimas koncerto pabaigoje papildytų ar atnaujintų mūsų sielas tautinio pakilimo, patriotizmo doze. Nėra jokia naujiena, kad išliko ir išliks tik tie kūriniai, kurie turi melodiją. Sutartinių principu parašytos dainos vis dažniau ir dažniau atliekamos tik scenoje… Nors tikroms sutartinėms skaičiuojame jau ne vieną tūkstantmetį. Neretai reikia, kad širdies kampelis virptelėtų ir vėl ir vėl galėtume sau pasakyti – kad ir kur bebūtume, didžiuojamės, jog esame lietuviai. Tokių kolektyvų (žodį ,,kolektyvas” radau K.Škirpos ,,Sukilime”, Washington,1973, 8p. ir jis man skamba geriau nei ,,vienetas”, kuris yra tikras rusiško ,,edinica”- ,,vienetas”, vertinys) kaip ,,Dainava” išeivijoje turime nedaug. Dainavos, suktiniai, grandys ir panašūs į juos turėtų atstovauti lietuviams visuose svarbesniuose miesto ar valstijos, šalies renginiuose. ,,Dainava”, vadovaujama Dariaus Polikaičio turi savo kryptį – toli nuo istorinės Tėvynės išlaiko ir puoselėja lietuvišką kultūrą. Tėvų įskiepyta meilė Lietuvai, (tegul ir ne tokiai, kokia ji yra dabar - penkiasdešimt metų kitataučių okupacijos, koloborantai negalėjo neįrėžti, neįtakoti žmonių gyvenimų), suteikia vilties, kad Tėvynė atsistos, atsikurs ir suklestės, kad Lietuva, lietuvių kalba neišnyks istorijos vingiuose. Visi, kuriems svarbu lietuvybės išlikimas toli nuo gimtinės, turėtų vienokia ar kitokia forma paremti tokių kolektyvų pastangas - gal dainuoti kartu, atsilankyti koncertuose, o finansinę paramą – Lietuvių fondas. Juk lietuvybei remti ir susikūręs... 
Beje, koncerto programoje leidinėlyje pasigedau ,,65”, o viršelyje dirigentas panašus į pakibusią šuoliui varlę. Blogai. Keli asmeniniai pastebėjimai. Prancūzų rašytojas Stendhal (Stendalis) romane Le Rouge et le Noir - ,,Raudona ir juoda” (,,The Red and the Black”, 1830) ir rusų rašytojas A. Vidogradovas knygoje apie Stendalį ,,Trys laiko spalvos” (1958m.) tarsi įtvirtino trijų klasikinių spalvų derinį. Linkėčiau, kad choristai, šalia dominuojančios juodos ir baltos spalvos, sceninei žaismei papildyti, paryškinti įvestų papildomų akcentų. Pvz., antroje dalyje, moterys pasipuoštų spalvingu rausvu, žalsvu ar geltonu šalikėliu, juostele, gal skarele (ant kaklo). Tamsios spalvos yra sunkesnės, o šviesios – lengvesnės. Kartais spalvomis paryškinamos atskiros detalės arba dekoras. Derinant lengvas ir sunkias, šviesias ir tamsias spalvas galima sukurti žaismės iliuziją. Klasikinėms dviems spalvoms - juodai ir baltai trečia spalva tikrai nepakenks. Ačiū ,,Dainavai" už malonų ir prasmingą vakarą. |
