Pasaulis artėjo prie didžiausio ir reikšmingiausio katalikiškojo gyvenimo įvykio – Kristaus užgimimo šventės, kurios laukė visi krikščionys. Parduotuvės puošėsi ir ruošėsi sutikti dovanų pirkėjus, kraudamos į lentynas daugybę įvairiausių ir gražiausių prekių, pagamintų šiai šventei. Kad ji būtų įsimintina ir nepakartojama bažnytiniai chorai, solistai, instrumentalistai, tarsi naujai suskambėjo Šv. Bernelių ir Piemenėlių Mišiose, kalėdiniuose koncertuose. Dovanų iš Šv. Kalėdų senelio sulaukė tėveliai ir vaikai... Čikagietis dailininkas vitražininkas Mindaugas Vitkauskas Šv. Kalėdas pasitiko su nauju didelės apimties meno kūriniu – Šv. Bernardo vitražiniu paveiklsu, sukurtu Arkanzaso valstijos Phoenix miesto naujai pastatytai to paties vardo katalikų bažnyčiai. Dailininkas Mindaugas - Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklos ir Vilniaus Dailės akademijos auklėtinis. Jo mokytojais buvo žymūs Lietuvos vitražo meistrai profesoriai - Kazys Morkūnas, Konstatinas Šatūnas, Jonas Daniliauskas, Mindaugas Skudutis. ,,Bičiulystės“ bendradarbis A. J. Vitkus kalbino dailininką: - Gerb. Mindaugai, tik ką grįžote iš Phoenix. Atstumas nuo Čikagos gana nemažas, tad įdomu, kaip sekėsi nugabenti trapų vitražą? - Iki Arizonos valst.daugiau du tūkstančiai mylių. Kelionė truko tris paras. Važiavau atsargiai, kad sėkmingai nuvežčiau trapius vitražinius (stiklinius) blokus, kuriuos reikėjo sumontuoti Phoenix miesto Šv. Bernardo bažnyčioje. - Kaip užmezgėte ryšius su tokiu tolimu užsakovu? - Prieš porą metų Phoenix naujai statomos bažnyčios klebonas buvo atvykęs į Čikagą, kur tikėjosi surasti dailininką, galintį sukurti vitražus. Mano bendradarbiai žinojo, kad aš anksčiau buvau sukūręs bažnyčioms ir visuomeniniams pastatams meno kūrinių- vitražų Lenkijoje (Punsko lietuvių bažnyčiai), Norvegijoje, Rusijoje (St. Peterburgas), Lietuvoje – Marijampolės Vargdienių seserų vienuolyno koplyčioje. Didelius vitražus sukūriau ir sumontavau Nidoje Prezidentūros viloje (,,Rūtos” poilsio namai), ,,Jūratės” poilsio namuose, Kanarų salose dideliame, Frankoniams priklausiančiame, viešbutyje. Pažįstamiems rekomendavus, susitikau su atvykusiu klebonu, supažindinau jį su jau atliktais darbais (vitražai, mozaikos). Tarp mūsų užsimezgė dalykiškas ir kūrybinis pokalbis apie naująją bažnyčią ir parapijiečių norus, išgražinti šventovę vitražais ir mozaikomis. Tuomet pasiūliau sukurti Šv. Marijos ėmimo į dangų ir Kristaus su mirštančiu Juozapu ant rankų paveikslus – mozaikas. 
Po įtempto metų darbo arkansaziečiai sulaukė mano paveikslų, kuriuos sumontavau priekyje įrengtuose altoriuose.
Atidengiant paveikslus, bedruomenės nariai drauge su kunigais su didele šiluma ir meile priėmė mano sukurtus mozaikinius paveikslus: kai kurių akyse mačiau džiaugsmo ašaras…Tai buvo didžiausias atpildas už gana nelengvą, bet tikrai dvasingą ir įdomų darbą. - Ar sulaukėte naujų užsakymų? - Taip. Tai buvo naujas rimtas užsakymas, parodęs klebono ir parapijiečių didelį pasitikėjimą manimi – vitražiniame paveiksle turėjau pavaizduoti parapijos globėją Šventąjį Bernardą. Arizoniečiai norėjo, kad juos laiminančio šventojo paveikslas būtų sumontuotas virš įėjimo į bažnyčią. Šioje erdvėje nebuvo paties svarbiausio – atvirų ir gerai apšviestų erdvių, tiesioginių saulės spindulių, kurių dėka atsiskleidžia vitražinio paveikslo spalvotų stikliukų ir piešinio bendra spalvų gama. Tad teko daug ką keisti, pergalvoti papildomo apšvietimo sumontavimą, kad tamsoje nepradingtų spalvos, bet jos išryškėtų visu gražumu. Užsakovai pasirinko man labiausiai pasisekusį paveikslą, vaizduojantį Šv. Bernardą, užrašantį savo mintis ir maldas. Jis tarsi pasveikina ir palaimina atejusiuosius i bažnyčią. - Ar ilgai kūrėte Šv. Bernardo vitražinį paveikslą? - Šį projektą kūriau pusę metų. Viską, nuo eskizų, piešinių, stiklo pjaustymo, spalvinimo, kepimo ir iki galutinio vitražo sumontavimo teko atlikti pačiam. Taigi, pasijutau, kaip viduramžių menininkas. - Ką išgyvena dailininkas – kūrėjas, kurdamas bažnytinius paveikslus? - Gyvenau su šiuo darbu daugelį dienų, o kai Šv. Bernardo vitražas buvo užkeltas virš bažnyčios durų, mane užvalde gana keistas jausmas: darbas, kurį kūriau diena iš dienos, mąsčiau, kaip atlikti viską, kad žmonės ir, pirmiausia, aš pats būčiau patenkintas, štai ir pabaigtas. Pasiliks jis šioje bažnyčioje ilgiau, nei aš šioje žemėje. Žmonės, apsilankę šioje šventovėje, tikiuosi, grožėsis juo, kaip mes žavimės kūriniais, puošiančiais senąsias bažnyčias. Toji kūrybinio džiaugsmo dvasia menininko gyvenime ir yra ta nuostabioji liepsna, palaikanti kūrybos ugnį ir skatinanti nenurimti, o vis kurti ir kurti... Kiekvienas pabaigtas projektas sukelia skirtingus išgyvenimus... Kiekvienas sukurtas ir sumontuotas kūrinys yra tarsi tavo vaikas, užaugintas ir išleistas iš namų… Na, gal ne taip dramatiškai, bet kažkas panašaus. Vitražo sukūrimas ir atlikimas - tikrai labai kruopštus ir sudėtingas procesas, reikalaujantis daug žinių ir laiko, nuoširdaus darbo, įsijautimo…Žinoma, jei nori sukurti kažką stipraus, gražaus, įspūdingo, kas privesrstų žmogų - žiūrovą sustoti ir pamatyti, įsižiūrejus į jį, pajausti tavo ir lyg savo išgyvenimus ir jausmus. Kuriu žmonėms ir bažnyčiai, o jos paskirtis ir yra, mano manymu, leisti žmogui suvokti, kas yra gyvenimas, amžinybė ir koks mūsų buvimo čia – žemėje tikslas. Juk atėję į bažnyčią nebegalvojame, kaip greičiau ką nuveikti ar kokį grašį greičiau užsidirbti. Ateiname čia nusiraminti ir pabūti su Dievu. Todėl ir menas bažnyčioje turi leisti žmogui pakilti virš kasdienybės, pasijusti kur kas kilnesniu bei geresniu. - Ar patiko Jūsų sukurtasis Šv. Bernardas užsakovams? - Parapijiečiai ir kunigai naujuoju darbu liko patenkinti, nes tuojau po Šv. Bernardino vitražinio paveikslo atidengimo - pristatymo, klebonas ir parapijiečių vadovai mane pakvietė į paveikslo palaiminimo ir pašventinimo apeigas. - Kuriančiam menininkui niekada netrūksta sumanymų ir darbų. Jūsų planai ateičiai? Gal kursite kitus darbus Šv. Bernardo bažnyčiai, kuri, atrodo, tapo Jūsų kūrybą amerikiečiams katalikams (ir ne tik jiems) reklamuojančia galerija? - Džiaugiuosi, kad užsimezgusi kūrybinė draugystė nenutrūksta: arkanzasiečiai pasiūlė sukurti dar vieną gana didelės apimties mozaiką sakraline tema. Be to, turiu gana nemažą ir įdomų užsakymą privačiame name Čikagoje - sukurti koplyčią. Savininkas nori papuošti koplyčios langus vitražniais šventųjų paveikslais. Jis - graikų ortodoksų religijos išpažintojas, todėl ir šventieji turės būti panašūs į tuos, kurie žvelgia i mus iš senųjų bizantiškųjų ikonų. Uždavinys tikrai įdomus ir rimtas. - Prieš keletą metų gana sėkmingai bandėte teptuką ir Jūsų drobėse mačiau gana raiškius ir impresyvius kūrinius. Ar negalvojate vėl tapyti? - Dirbu ne tik religiniuose objektuose. Nemažai vitražų sukūriau Vilniaus senamiesčio viešojo maitinimo įmonėse ir parduotuvėse, restoranuose, viešbučiuose. Tačiau vis daugiau ir daugiau pasiilgstu tapybos, ir, tikiu, kad suradęs daugiau laiko galėsiu atsidėti jai. Idėjų tikrai netrūksta. - Kaip auga Jūsų atžalos? - Su žmona Lina auginame tris vaikučius: Beatričę, Salomėją ir Konstantiną. Vaikai auga – kasmet vis didesni ir didesni. O su tuo auga ir jų poreikiai. - Ar jie į tėvelius- turi polinkį į meną? - Mergaitės bando pamėgdžioti mamytę – mokosi šokio meno, sūnus jau piešia, konstruoja, bet jis dar labai mažas …Negali žinoti, ką vaikai pasirinks užaugę. - Dėkoju už pokalbį. Linkiu kūrybinės sėkmės ir įdomių parodų, gerų užsakovų, o vaikams mokytis meno kūrybos paslapčių iš tėčio.
| 
