Padėka už Vilniaus viziją 
Vos įžengus į nedidelę jaukią ,,Delmono“ meno studiją-galeriją, į akis krenta tuometinio (2003m.) Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko pasirašytas, išradingai įrėmintas, apdovanojimas-padėka už Vilniaus įvaizdžio kūrimą. Tai - šios meno pastogės šeimininkei Reginai Fledžinskienei už dalyvavimą, įgyvendinant Vilniaus viziją. Kaip ir kasmet, prieš Šv. Kalėdas, Vilniaus Rotušėje pagerbiami sostinei nusipelnę menininkai. – Neslėpsiu, man tai buvo maloni staigmena, - prisipažįsta dailininkė. – Vilniaus miesto savivaldybėje buvo paskelbtas konkursas, pavadintas ,,Dailiųjų amatų ir etnografinių darbų programa“. Esmė tokia - kad senieji verslai būtų pateikti naujoviškai. Mane tai sudomino ir, nors nesitikėjau būti taip įvertinta, vis dėlto nutariau pabandyti. Parengiau konkretų projektą su nuotraukomis, atsakiau į klausimus. Pasiūliau savo idėją - tapyti ant šilko karšta batikos technika, primenančia margučių dažymą vašku. Neužilgo įkūrėme ir dailiųjų amatų asociaciją, kurios nare tapau ir aš. Ji vienija 15 narių - Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001m. inicijuotos Dailiųjų amatų etnografinių verslų ir mugių programos dalyvių. - Dailininkė priminė, kad aktyviai siekiama kuo greičiau atkurti Amatų miestelį Vilniaus Tymo kvartale. Jame turėtų įsikurti Amatininkystės mokymo, kvalifikacijos kėlimo ir persikvalifikavimo centras bei amatininkų dirbtuvės. Programą koordinuoja Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra.
Neatsilieka net vyrai
Greitai praskriejo aštuoneri metai, kai Regina ėmėsi kurti savo ,,Delmoną“ sostinėje, J.Basanavičiaus-Mindaugo gatvių kampe. Pradžia buvo nelengva. Šios, savivaldybei priklausančios, patalpos buvo apleistos, aptrupėjusiomis, suskilinėjusiomis sienomis, pūvančiais langų rėmais... Daug pinigų ji išleido remontui, kol patalpos prašvito ir pasidarė jauku. Dabar jau - kas domisi, kelią į galeriją suranda greitai. Čia dažniausiai lankosi verslininkės, mokytojos, jų auklėtiniai bei visi, mėgstantys. Regina mielai aiškina specifinio meno pagrindus. Suvokę tai, gali tobulėti, kiek patinka. Tų patalpų duris varsto ne tik daug kartų tyrinėję ir išbandę patrauklios kūrybos skonį, bet atsiveda ir naujokų – savo draugų. Šeštadieniais priešpiet susikaupiama kruopščiam darbui darbui, duodama valia fantazijai, kartu – mokomasi iš klaidų. Užsiėmimai ,,Delmone“ vis populiarėja. Norintys, įsisavinę pagrindus, gali ateiti šeštadieniais po pietų ir pratęsti - padirbėti su teptukais, dažais, vašku ant ištempto rėmuose šilko ar lino. Galerijos vadovei smagu matyti moteris, sukūrusias pirmuosius savo darbus ir besidžiaugiančias jais. Pageidaujantiems šioje studijoje mokytis, reikia užsirašyti iš anksto, mat kartais savaitgaliais susirenka daug žmonių, o vietos juk ne per daug. Malonu išvysti čia vis dažniau užsukančius vyrus. Jie ne tik renkasi, įsigyja originalių dovanų, bet ir noriai siekia perprasti dailiųjų amatų paslaptis. – Vienas tolimas svečias – net iš JAV, New Mexico valstijos, panoro išbandyti savo sugebėjimus, - prisimena Regina. – Aš jį pamokiau dirbti su lino audiniu. Apie ,,Delmoną“ buvo girdėjęs iš Lietuvoje gyvenančių pažįstamų. Jam sekėsi gana gerai – vėliau net savo darbų parodėlę pas mus surengė. Kitą kartą, kai eksponavome savo batikos kūrinėlius sostinės Lazdynų rajono greitosios pagalbos ligoninėje, vėl atsirado pora medikų, panorusių išmokti tapymo ant šilko meno. Čia apsilankiusi vienoje Afrikos šalių ambasadoriumi dirbusio diplomato žmona ne tik domėjosi, bet ir mokėsi. Ypač vaikai energingai griebiasi tokios kūrybos. Kai lankėmės galerijoje, neseniai buvo išsiskirsčiusios mergaitės iš vaikų globos namų. Su kokiu entuziazmu jos čia darbavosi! Išsinešė savo darbelius jau įrėmintus, nes visada sutvarkau iki galo, kad būtų pilnas vaizdas. Ir vaikų vasaros stovyklų užsiėmimai pas mus vyksta. Tuo džiaugiasi ne tik jie, bet ir jų tėvai. – Pažvelgus į sukrautas stirtas medinių rėmų, baigiančių džiūti ištapytų šilkų, drobių, dailininkė apgailestavo, kad nespėjome pamatyti daug jos kūrinių, jau supakuotų, paruoštų išvežti į mugę Lenkijoje - Gdanską, kur vyko ,,Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” renginiai.
Delmonas – iš Mažosios Lietuvos 
- Kaip sumanėte tokį originalų pavadinimą - ,,Delmonas“ ? – klausiu. – Kai čia kūrėmės, reikėjo studijai sugalvoti kokį nors pavadinimą, - pasakoja jos šeimininkė. - Pasiūliau net 27. Bet, pasirodo, jau daug firmų turėjo tokius ,,vardus“. Teko atrasti kokį retesnį, susijusį su mano veikla. Šovė į galvą - ,,Delmonas“! Pati išvedžiau to žodžio reikšmę, anot žemaičių (dailininkė klaipėdietė, žemaitė – aut.), tai pagal mane, reiškė - ,,del mones“. ,,Išvertus“ iš žemaičių kalbos, būtų - ,,man“ arba ,,dėl manęs“ (juokiasi). Taip ir prigijo. – O kas tas delmonas iš tiesų? -Tai Mažosios Lietuvos krašto moterų puošnus tautinio rūbo priedas, gražiai dekoruotas maišelis– kišenė. Ji rišama ant sijono siuvinėta arba austa juosta, prie juosmens ar prisegama prie diržo dešiniajame šone arba - per juosmens vidurį. Tyrinėjimai liudija, kad delmonus lietuvės nešiojo jau XVII amžiuje. Į juos moterys dėdavo pinigus, įvairias smulkmenas. Šiandieną tų gražių priedų mada grįžta, jau nekalbant apie tautinius rūbus, bet ir - prie folklorinio stiliaus drabužių – kasdienių ar išeiginių. Tai labai pabrėžia moteriškumą. Be to, labai praktiška – gali čia įsidėti ir mobilųjį telefoną, prie savęs laikyti reikiamus dokumentus. ,,Delmono“ galerijoje kabo gražiai dekoruoti delmonai, delmonėliai. Juos noriai perka ieškantys įdomesnių, retesnių dovanų. Regina juos siuva ir siuvinėja pati. Čia vykstančių užsiėmimų metu ji pamoko norinčias susikurti tokius atributus. Svarbu ne vien gražiai išdekoruoti delmoną, bet ir tvarkingai, gražiai jį pasiūti, dailiomis siūlėmis užbaigti kraštus. – Kuriu ir teatrinius, išeiginius delmonus, - rodo puošnias vakarines grožybes dailininkė. – Neprimetu savo nuomonės ir nesiūlau kitokio, tik patariu, jei moteris nori delmono su išsiuvinėtais inicialais arba patinkančiais spalvų deriniais. Vienos mėgsta su daugiau karoliukų, blizgesio, kitos - santūriau.
Karšta batika Pastaruoju metu labai išpopuliarėjo batika. Tai viena medžiagų dekoravimo technikų, atsiradusi XVI a. Javos saloje ir išplitusi Indonezijoje, Indijoje, Filipinuose bei kitose Tolimųjų rytų šalyse. O tokios meno rūšies pradininkas Lietuvoje – profesorius Juozas Balčikonis, kuris ir išpopuliarino batiką mūsų šalyje. Regina išbandė batiką dar studijų laikais Klaipėdos fakultetuose. – Tada man niekas nerodė, kaip marginti tokia technika, - prisimena ji. - Gavau vokišką knygutę apie karštą batiką, kaip ją daryti ir viską išbandžiau, kaip ten parašyta. Ir sekėsi, ir nelabai. Na paskui, kai jau dėsčiau tapybą studentams Klaipėdos universitete, darėme visokius eksperimentus su marginimu batika. Juk yra daugybė jos technikų. Pasirodo, kad marginti šilką karštu vašku nėra labai sudėtinga. Aš tą, vadinamą ,,krakle“, techniką labai pamėgau. Be to, anuomet ir natūralus šilkas nebuvo brangus. Dabar mėgėjus mokau tapyti šalikėlius, paveikslus, dekoratyvines detales. Anksčiau karšta batika kurdavau ir natūralaus šilko švarkelius. Kai kurie jų iškeliavo į svečias šalis. Ant tokio audinio labai gražiai liejasi dažai. – Ir tai dar ne viskas, ką daro visuomet kupina idėjų dailininkė. – Štai japoniški kimono, – rodo kruopščiai iš pakietinto šilko išlankstytus, spalvingai batika išmargintus suvenyrus. Juos išmokusi kurti iš japoniškos knygos. Ypač įspūdingai atrodo jos išpuošta medžio šaka, kuri, beje, stebuklingai pražydo prieš Velykas. Ji apkabinėta iškarpytais iš pakietinto šilko bei lino ir batika išgražintais margučiais. 
Taip šventes pagyvinti Regina pamokė ir Vilniaus darbo biržos mokyklos moteris. - Geriausia batiką kurti natūraliu vašku. Galima, žinoma, ir valytu parafinu, paskui - daugkartiniu dažų sluoksniu, bet parafinas mažiau efektingas, - negailėjo patarimų ji. – Po atvėsusio vaško, kontūrus sulaužome ir vėl audinį merkiame į dažus. Išeina fantastiški raštai, išvagoti gyslelėmis. Be išvardintos kūrybos, Regina ir piešia, modeliuoja drabužius, siuvinėja lino staltieses, servetėles, kuria rankines, siuva lėles. 
Nuotraukose – studijos dienoraštis
Ant studijos sienos kabo stendas su nuotraukomis, atspindinčiomis įdomesnius šioje patalpoje vykusius veiklos momentus – kūrybos procesus, kasdienybę, šventes, susitikimus. Antai - darbo įkarštyje besidžiaugiantys savo kūrinėliais neįgalieji, moterys, turinčios problemų su vėžiu, tapančios ant rėmuose įtempto šilko, mokinukės su savo mokytojomis ir Regina Kaziuko mugėje prekiaujančios pačių sukurtais darbeliais. Stende - ir šioje studijoje išmokusių menininkų-mėgėjų rengtos parodos, apsilankę svečiai... Nuotraukos str. autorės ************************************* Redakcijos prierašas. Šią vasarą Klaipėdoje surengtos Europiados šventėje teko pamatyti ne vieną ir ne dvi mergaičiukes su vaikiškais dekoratyviais krepšeliais, panašiais į delmonėlius. Argi ne gražu, kai tradicijas puoselėjame nuo mažumės?.. 
Ligijos Tautkuvienės nuotr.
|
