Ne taip dažnai mums tenka lankytis Canberroje, bet atvykus visada pajunti malonią ir jaukią šilumą, tarsi būtume tos šeimos nariais. Čia po antrojo pasaulinio karo įsikūrė nemažai pirmųjų atvykėlių, o vėliau ši vieta pritraukė ir lietuvius akademikus dirbti įvairiose valstybės federalinėse įstaigose. Pastaruoju metu atvyksta ir iš Lietuvos gilinti studijas, o paskutinieji net iš Amerikos. Šiuo metu yra apie šimtinė Canberros Lietuvių Bendruomenės narių. Pardavę savo klubą ir investavę pinigus – šiandien - tai finansiniai stipriausia bendruomenė. Svarbesniems minėjimams užsako transportą ir atveža įvairius meninius vienetus iš kitų valstijų. Šį karta išsikvietė Sydnėjaus Lietuvių Chorą „Daina“ ir Tautinių Šokių grupę „Sūkurys“. Kadangi mums beveik pusiaukelis tarp Sydney ir Canberros, tai nusprendėme išvykti anksčiau, pameilinti širdį parodomis ir aplankyti ilgiau nematytus draugus - garbingo amžiaus p. Jadvygą Viliūnienę ir nesenai sulaukusią 97-rių metų p. Moniką Martišienę. Oras nebuvo palankus. Jau keletą dienų ir naktų nepaliaujamai pylė ir pylė gausus lietus, girdė ištroškusią žemę, gaivino laukus, duodamas nors trumpam atsikvėpti po ilgokos kaitros. Prisimenant netolimoje praeityje siautusius gaisrus ir išdžiūvusius laukus, lietus buvo visai malonus. Apsistojome nedideliame motelyje, netoli jo - prekybos centras ir aplinkui nemažai didesnių ir mažesnių restoranų, o tai labai patogu taupant laiką. Vakarienei pasirinkome jaukų korėjiečių restoraną, nors abu su žmona neturėjome žalio supratimo ar patiks. Sunkiausia buvo išsirinkti meniu. Nieko nesakantys pavadinimai, neaiški oficianto kalba, stoka angliškų paaiškinimų... Laimei, stalo kaimynai, pamatę mūsų neryžtingumą, aktyviai puolė pagalbon. Prinešė gausybę mažų lėkštelių su įvairiais padažais, užtepų ir kitų mums nepažįstamų dalykų. Užkūrė ant stalo krosnelę, šalia padėjo lėkštę paruoštos žalios mėsos. Žvali jauna korėjukė labai įgudusiai ir greitai iškepė mėsą, uždėjo ant salotų lapo ir parodė kaip valgyti. Baisu pasidarė pagalvojus kaip mes viską suvalgysime... Suvalgėme ir išėjome patenkinti, užmiršę kaip pradžioje sunku buvo žiūrėti į lėkštėje su likusiu nevirtu marinatu sudėtas žnyples ir žirkles, kuriomis laikas nuo laiko vartaliojo ir karpė jau iškepusią mėsą. Rytojaus diena – vasario 14-oji. Gerokai paklaidžioję, tik navigatoriaus dėka, susiradome Vokiečių klubą, kuriame ir turėjo būti minėjimas. Geras išradimas tas navigatorius - viską išaiškina kur ir už kiek metrų sukti, tik spėk jo klausyti. Bėda ta, kad žmogus dažnai nenori parodyti, jog kažkokia dėžutė išmano daugiau... 
Pirmininkas sveikino atvykusius, pristatė ALB Krašto Valdybos pirmininkė Angonita Walis (nuotr.). Po to sekęs koncertas užtruko virš 2 valandų. Dainavo, šoko, solo, dueto. Tiek šokėjai, tiek visi dalyviai buvo šiltai sutikti. 
Pabaigoje atlikta B.Budriūno „Mano protėvių žemė“, solo - latvė Tara Williams (nuotr.), sudrebino širdį visiems dalyviams. Wojciech Wisniewski pasirinko F.Šopeno Polonaise in E flat major op.22 . Kaip paprastai jo atlikimas maloniai perkelia klausytoją į stebuklingą muzikos pasaulį, atplėšia nors trumpam nuo kasdienybės. Šį kartą jo atliekama muzika sklido ypatinga jėga, kaip vulkanas, užgniauždamas kvėpavimą. Ačiū jam. 
Susirinkusieji šiltai priėmė ir Birutės Aleknaitės - Joe Blansjaar dueto (nuotr.) atliktą ,,Eikime abu kartu“. Chore „Daina“ yra nemažai svetimšalių su puikiais muzikiniais gabumais, kaip Megan Dunn, dirbanti su moterų choru, atlikusiu ,,Lietuvos laukus," muz. D. Levickienės. Tara Williams, savo nuostabiu balsu solo padainavo Lehar Vilia ir iš Bizet operos Karmen Seguidilla. Malonu, kai naujazelandietis Nikas Shallish, padirbėjęs 9 mėnesius Lietuvoje, taip pamilo tą kraštą ir žmones, jog atvykęs dirbti į Sydnėjų, pradėjo ieškoti lietuvių, įsijungė į chorą ir, tikėkimės dainuos dar ilgai. Na, o kai vyrai užtraukė ,,Žygis į Vilnių“, tai net kitame pastato gale susirinkę vokiečių klubo nariai, atkreipė dėmesį... 
Keturios ,,Sūkurio“ (nuotr.) šokėjų poros atliko: ,,Jonkelį" (šokis iš Žemaitijos užgavėnių pramogoms); ,,Kepa boba blynus" (jo metu ir publika įsitraukė į bendrą šokį) ir ,,Polka keturinė“. Įdomu, kad prieš daugelį metų Marina Osinaitė-Cox mokino mūsų vaikučius tautinių šokių, sukurdama ,,Sūkurį", kuris Australijos Lietuvių Dienose būdavo vienas iš didžiausių vienetų. Vėliau is mamos estafetę perėmė dukros. Susenom mes, pražilo mūsų vaikų galvos, bet Kristina Cox'aitė-Rupšienė tęsia savo mamytės darbą. 
Mišrus choras atliko 10 dainų su solistais Gerry Penhall (nuotr.) ir Tara Williams. Išsėdėjome prie puošnių stalų virš dviejų valandų, tarpais pagurkšnodami baltą ar raudoną vyną. Vokiško stiliaus pietūs ir visi gėrimai Canberros bendruomenės nariams, bei atvykusiems programos dalyviams buvo komplimentariniai (nemokami): vis iš tų banke susikaupusių palūkanų. Pabuvom, pabendravom ir vėl į pasimatymą su lietučiu. Valstybinė Meno Galerija, susitarusi su Paryžiumi tarp 2009 gruodžio 4 d iki 2010 balandžio 5 d. suorganizavo didelio mąsto parodą. Vietiniai draugai aiškino, kad dar neapsilankė, nes didžiulės eilės. Bet mudu su Nijole, neilgai pastovėję eilutėje, galėjome pasigrožėti nuostabia Van Gogh, Gauguin, Cezann ir kitų impresionistų dailininkų tapyba. Salėse lankytojų buvo daug, tačiau nepasijutome „suspausti“, nes žmonės malonūs ir mandagūs. Su gera nuotaika, pilni nuostabių įspūdžių atsisveikinome su Canberra. Tolstant nuo šio miesto lietus pamažu traukėsi, užleisdamas vietą pailsėjusiai saulei, todėl ir vairuoti buvo lengviau. Tado Žilinsko nuotr.
| 
