Tai mintys apie gerumą ir atjautą, pasirodžius dokumentinei iliustruotai apybraižai „SU GERUMU Į ATEITĮ“, kuri skirta ALMOS ADAMKINĖS labdaros fondo dešimtmečiui. Taurią užuojautos idėją ši kukli ir tyli moteris į Lietuvą atsivežė iš Čikagos ir ją sėkmingai įdiegė Lietuvoje. Kol Prezidentas VALDAS ADAMKUS vykdė savo garbingas pareigas, jis prašė neafišuoti šeimos nuopelnų ir darbų. Dabar tai galima, tai būtina, nes tokie pavyzdžiai, kaip ALMOS ADAMKIENĖS veikla sektina ir propaguotina. Be to, tai labai išraiškingai kalba ir apie JAV lietuvių dvasinę kultūrą, jų nuostabią meilę savo Tėvynei. PASAULIO LIETUVIAI - SAVO DARBAIS IR JAUSMAIS -TIKRIEJI LIETUVOS PILIEČIAI! „SU GERUMU Į ATEITĮ“ - dokumentinė apybraiža ( sudarė I. Nekrošiūtė-Daukšienė.)
– Vilnius: Svajonių kalvė, 2009. Leidinys skirtas Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondo dešimtmečiui. Jame pasakojama apie fondo įkūrimą, nuveiktus darbus, pagrindinius projektus, akcijas, konkursus, šventes ir kt. Pamąstymais apie Gerumą, labdarą dalijasi iškilios asmenybės: LR Prezidentas Valdas Adamkus, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, poetas Justinas Marcinkevičius. Fondo veiklos ataskaitą pristato fondo direktorė Sigutė Kačinskienė. Knygoje gausu fondo steigėjos ponios Almos minčių, fondo rėmėjų pasisakymų, taip pat paramos gavėjų – fondo remiamų mokyklų, vaikų globos namų - sveikinimų ir linkėjimų. X X X Ne, tikrai nepopuliaru mūsuose kalbėti apie gerumą, džiaugtis tauriais poelgiais, atjauta! Kas kita „rentabili prekė“ – kasdieninės liaupsės brutalumui!..O gal aš neteisus? Iš dalies - taip!..Mano rūškanas nuotaikas, lyg pilkas debesis, praskaidrino leidinys „SU GERUMU Į ATEITĮ“, skirtas Almos Adamkienės fondo dešimties metų sukakčiai. Gerumas!..Ir čia prisiminiau vieną Maironio korespondenciją, „Apie Lietuvos elgetas (ubagus)“, parašytą 1905 metais. Joje didis Dainius pasakoja apie Betygalos parapijiečių veiklą, padedant vietos varguoliams ir savo jėgomis pastatant bene pirmąją visoje Kauno apskrityje prieglaudą: „...žmonės nepasigailėjo darbo, ir po dviejų metų stojo gražūs` mūro namai, kur ligonys ir tikrai reikalaujantys prieglaudos atranda sau pastogį, o parapijonys pristato reikalingą maistą; kurie gali šį tą dirbti, gauna sau ir nesunkų užsiėmimą“. Štai, mielieji!..Dar toli Nepriklausomybės rytas, dar tik XIX amžiaus pradžia, o šviesuomenė jau rūpinasi ubagais, skurdeivomis, nelaimingaisiais, be „dotacijų ir limitų“ stato rūmus varguoliams, telkia žmones GERUMUI ir šventai tiki, kad be to žmogiškojo komponento nebus nei atkurta, nei sulipdyta Lietuvos valstybė, nebus ir Tautos Atgimimo! Atjauta –kaip Tautos vieningumo ir išlikimo idėja, kaip išsigelbėjimas pasauliniame Žemės drebėjime! O, kaip reikia tokio nusiteikimo, tokio požiūrio į rūsčią realybę šiandien! Ir labai nudžiugau, kad knygoje, skirtoje Almos Adamkienės veiklos dešimtmečiui, apie Gerumo fondą, labai įtaigiai prabyla poetas (ir vėl poetas!) Justinas Marcinkevičius: „Ak, nušluostyti ašarą vaikui,
Nubraukti liūdesį,
Skausmą ir neviltį nuo veido!“
Bet grįžkime į knygą, pamastykime apie nuveiktus darbus, atjautos ir paramos tendencijas, kryptis bei veiklos akcentus. Man pačiam teko dalyvauti kuriant Lietuvos vaikų fondą, ruošiant labdaros programas ir įsitikinti, jog „neaprėpiamo neapglėbsi“. Šia prasme Alma Adamkienė ir jos bendražygiai, kūrybiškai pasinaudoję JAV visuomenės fondų patirtimi, gerai pažindami Lietuvos situaciją, kaip sakoma, pataikė į „dešimtuką“ ir dešimt metų dirbo gana sėkmingai.
„Mūsų fondas buvo įkurtas tam, kad bent dalis Lietuvos kaimo vaikų ir jaunuomenės neprarastų vilties ir tikėtų, jog galės siekti mokslo. - knygoje rašo Alma Adamkienė. - Visuomenė negali likti abejinga savo mažųjų piliečių likimui. Tik šiandien patyrę tauriausią jausmą – žmonių meilę – vaikai patys ją skleis bei dalysis su kitais ir šiandien, ir ateityje”. Ir ši nuostata, kiek tik galima nuveikti per dešimt metų, įvykdyta su kaupu! Remtos Lietuvos kaimo mokyklos, jose besimokantys vaikai ir vaikų globos namų auklėtiniai: steigtos popamokinio ugdymo, fizinio lavinimo klasės, remti gabūs kaimo mokiniai, sudarytos sąlygos jiems dalyvauti konkursuose, projektuose; stiprinta mokyklų materialinė bazė ir suteikta galimybė ugdyti visavertę kūrybinę asmenybę. Kita fondo veiklos kryptis – esant galimybei arba rėmėjams pageidaujant - padėti didžiųjų Lietuvos miestų vaikų ligoninėms: įsigyti medicinos diagnostikos aparatūrą, medikamentų, higienos priemonių ir kt. Fondas rengė geros valios akcijas ir šventes. Tai tapusios tradicinės Kalėdų, Atvelykio, Vaikų gynimo ir Tėvo dienos. Per fondo veiklos dešimtmetį iš rėmėjų buvo gauta 11,2 mln. litų vertės paramos. Didžiąją dalį sudaro finansinė parama. Rėmėjų paaukotos lėšos buvo skirtos 43 kaimo mokykloms, 8 vaikų ligoninėms, 18 vaikų globos namų, įvairiems projektams, akcijoms, konkursams, šventėms, aukcionams, stovykloms ir kitiems geriems darbams. O kur dar kiti darbai, kuriami sveikatingumo centrai, verslo, dailininkų mokyklos, akcijos „ Su nauja knyga į Naujus metus“, „Pažinkime savo kraštą“, „Dainuokime kartu“, „Padėkime seneliams“, „Tvarkykime aplinką“ ir kita. 47 šalies mokyklos gavo vertingos buitinės technikos, o per 200 mokinukų (lyg ir smulkmena, bet kaip svarbu!) buvo patikrintas regėjimas ir padovanoti akinukai!..
Pats fondas sumaniai dirba „prasimanydamas“ lėšų. Visuomenei gerai žinomi rengiami dailininkų darbų, antikvarinių knygų aukcionai. Ir visa tai – visos Lietuvos vaikų labui! Almos Adamkienės Fondo veikla rentabili ir efektinga. Jo direktorė Sigutė Kačinskienė, projektų koordinatorė Žana Pivoriūnienė šiuos ir daugelį kitų darbų, nuveikė, žinoma, pasitelkusios ir daug savanorių entuziastų, rėmėjų. Kas be ko, sėkmingai veiklai padėjo ir Prezidento Valdo Adamkaus autoritetas bei jo globa ir patarimai.. Bet taip ir turi būti!.. Ir džiugiausia, kad šis Fondas pasiryžęs toliau tęsti savo palaimingą veiklą, turi naujų sumanymų. Tikimasi, jog ir Prezidentas Valdas Adamkus, baigęs savo antrąją kadenciją, šalia kitų, kaip politiko darbų, dar aktyviau padės labdarai, skatins gerumo akcijas, rūpinsis vaikais, mokyklomis. Tai labai svarbu pilietinei visuomenei, jos saviveiksmiškoms institucijoms, nes mūsuose iš esmės kol kas Valstybė nelinkusi remti visuomeninių iniciatyvų, labdaros fondų bei draugijų, jomis nepasitiki, o pati kuria gremėzdiškas struktūras, labai neefektingai vėjais paleidžia milijonus!..Ką gi, tokiu atveju, galima kalbėti apie pilietinę visuomenę?..Todėl dabar, žvalgantis į būsimą Prezidentūros šeimininką(ę), ne vienas žmogus nuogąstauja ir klausia: ar bus duoti nauji impulsai atjautai, labdaringai veiklai, pilietinės visuomenės brandai? Nes...Kartais man daigojasi, jog būtų daug naudingiau, jei Valstybės Gynimo taryba susirinkusi jautriai ir žmogiškai apsvarstytų ne iš kur ir kokią pirkti...tanketę, o kodėl... tėvai sužalojo kūdikį, kodėl iš devinto aukšto iššoko nepilnametė mergaičiukė, kodėl anūkas pakėlė ranką prieš savo močiutę?.. Meilė ir atjauta – svarbiausios ir neįkainojamos investicijos į TAUTOS ateitį! Žinau ne vieną atvejį, kada grįžus į namus tėveliui ir mamytei, atsisėdus prie lovytės ir uždėjus ranką ant sergančio, labai karščiuojančio vaiko kaktos, temperatūra tuoj pat nukrenta ir ligoniukas sparčiai taisosi...Pasakykite, o ką jaučia sergantis vaikas kūdikių namuose? Kieno pagalbos šaukiasi jo suskeldėjusios lūpytės? Ką pergyvena vaikų namų paauglys, kada, įsižiūrėjęs į tamsą, negali prisiminti artimo ir mielo veido?..pamesti...palikti...netekę namų šilumos... išduoti ... apgauti... kenčiantys...laukiantys ...sapnuojantys švelnumą...motinos ranką...tėvo gerumą...mūsų rūpestį... Ir tai ne kas kitas – o mūsų LIETUVOS, mūsų VISUOMENĖS, mūsų TAUTOS...VAIKAI...VAIKAI...VAIKAI!
Tai mano, (neslėpsiu ir dėl to nesigėdinu) lyriniai samprotavimai... tarp eilučių, skaitant dokumentinę apybraižą apie Prezidentienės Almos Adamkienės fondą, - kaip reiškinį, kaip gerumo tapsmą ir bandymą pasipriešinti blogiui, brutalumui, sočiam įžūlumui. Beje, ši knyga man primena ir labdaros organizavimo elementorių, kuriame galima rasti praktiškų patarimų, opių problemų sprendimo pavyzdžių.Čia akcentuojama ne vien kas padaryta, bet ir tai, kaip geri darbai padaromi, telkiami rėmėjai, kultūros žmonės, verslininkai, užsienio lietuviai, tarptautinės firmos, bankai. „Žmonės po truputį vis giliau žvelgia į labdarą, pradeda suprasti ir nuoširdžiau tiesti meilės ir gerumo ranką tiems, kuriems labai reikalinga pagalba. Šis žvilgsnis – į kitą, stokojantį, žmogų – dosnumo, gerumo ir širdies turtingumo pasireiškimas. Dalydamiesi, vieni kitiems dovanodami, duodami labdarą parodome savo širdies gerumą. O to gerumo šiandieną labai reikia „ – tai Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio žodžiai... Ir jiems negalima nepritarti...Geriems darbams būtina burtis, vienytis. Gėris, kaip žinia, dažnai būna neorganizuotas, nuolankus ir prarandantis savo pozicijas. Tai, galvoju, pastaruoju metu atsitiko Lietuvoje. Skurstančios labdaros draugijos, fondai atsidūrė Valstybės kūrimo, stiprinimo, taurinimo projektų paraštėse. Tad, reikia tikėtis, jog dokumentinės apybraižos „Su gerumu į ateitį“ pasirodymas bei Almos Adamkienės fondo veiklos apibendrinimas taps pretekstu pasižvalgyti plačiau, atverti širdis, apnuoginti dvasios skaudulius ir, užuot tuščiai dejavus, visiems aktyviai ir sutartinai dirbti savo Valstybės, tautos ir visuomenės labui. Poetas Juozas NEKROŠIUS
|
