... norime to ar ne, tai mūsų reikalas. Politika nuo neatmenamų laikų – valstybių gyvenimo variklis. Kai valdovai užkariaudavo svetimas žemes – pagausėdavo jų turtas, padidėdavo valstybės svoris. Kryžiaus karai – kitokia politika, bet politika, susijusi su plėšimais, žmonių žudymu, religijos įtvirtinimu... Didžiuodamiesi kalbame apie Vytauto Didžiojo galybę ir jam pasiūlytą Čekijos karaliaus karūną. Valstybės stiprinimo politikai Vytauto dukra Sofija ištekinama už Maskvos kunigaikščio Vasilijaus. Jam mirus, Maskvos kunigaikštystėje vyko aršios vidaus kovos. Jų metu Sofija Vytautaitė visaip padėjo savo sūnui Vasilijui II kovoti dėl didžiojo kunigaikščio sosto. Toje kovoje jis neteko akių (jos buvo išdurtos, dėl to jis pramintas Tamsiuoju), kalėjo, tačiau liko didžiuoju kunigaikščiu. Žinoma, ne be motinos pagalbos. Sofija užsitikrino savo tėvo Vytauto pažadą remti Vasilijų II. Tos paramos labai reikėjo, nes pretendentų į Maskvos didžiojo kunigaikščio sostą pakako. Džiaugiamės, kai Europa Vytautą įvardija garbingu valdovu-politiku – priešininką įspėdavęs: ,,Aš einu prieš jus...“ To meto Lietuva – nuo Baltijos iki Juodosios jūros - stambiausia XV a. pradžios Europos valstybė. Lietuvio kunigaikščio Algirdo ir stačiatikės Julijonos sūnus Jogaila – labiausiai garbinamas Lenkijos karalius. Politika - kai senas Jogaila veda jaunutę Jadvygą. Su paskutiniąja žmona Sofija Alšėniške susilaukia palikuonių. Pikti dvaro politikai plepa: ,,Jie ne karaliaus vaikai“ (kas patikrins, kai DNR atsiras beveik po 600 metų?). Politiškai buvo svarbu, kad Jogaila paliktų įpėdinių... Kieta Lenkijos senatorių ir Senato politika, paveikusi karalių Žygimantą Augustą, 1569 m. liepos 29 d. Liublino unijos aktu paskelbė Lietuvos valstybingumo suvaržymą. Nesutartina Lietuvos Ponų Tarybos politika ir lėbavimas netrukus šaliai kainuos dar daugiau – ji bus dalinama, perdalinama, teisės apkarpamos, teritorija sumažinama. Rusijos imperijai priklausančiame pakraštyje - mažytė ir labai nepaklusni, net drąsi Lietuva, kuri vis sukyla, kovoja, priešinasi išnaudojimui, alinančiai baudžiavai. Caro politika labai paprasta – sutramdyti ir nutautinti! Nepaklusnieji tremiami į Sibirą. Uždraudžiami lotyniški rašmenys, įvedama kirilica lietuviškiems žodžiams, seniausias Vakarinio Europos pakraščio universitetas Vilniuje uždaromas. Šiuo tamsos periodu iškyla knygnešiai, drąsūs žmonės, kurie užsienyje spausdinamas lietuviškas knygeles, rizikuodami, slėpdamiesi nuo caro žandarų, neša į Lietuvą. Spaudos draudimo metu pirmasis Amerikos lietuvių rašytojas, švietėjas ir spaudos leidėjas Mykolas Tvarauskas (1863 m. sukilimo dalyvis), 1875 m. parengia ir išspausdina pirmąją knygą lietuvių kalba (anglų-lietuvių ir atvirkštinį žodyną). Nuo pirmojo Martyno Mažvydo ,,Katekizmo...“ lietuvių kalba (1547 m.), daugėja tautos šviesuolių, kurių kūrybą, asmeninę veiklą įvardiname kaip tautos žadinimą, lietuvybės politiką... Kristijonas Donelaitis, Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Antanas Strazdas, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Juozas Tumas Vaižgantas ir kiti kovoja už lietuvybę Lietuvoje. XIX amžius - tautos žadinimo, politinio brendimo amžius. XIX a. pabaigos politinė situacija - caro valdžia sustiprina represijas prieš tautinį judėjimą, dalis inteligentijos išsižada net ir ribotos kovos prieš carizmą. Būtent tada nušvinta J. Basanavičiaus ,,Aušra“, suskamba V. Kudirkos ,,Varpas“, o jo sukurta ,,Tautiška giesmė“, tegul ir kiek artima lenkų melodijoms, bus labiausiai susijusi su tautiniu judėjimu. XX a. pradžios aukščiausias Lietuvos inteligentijos politinis laimėjimas – Lietuva tapo Nepriklausoma valstybė ir sugrįžo į Europą... Nežiūrint lenkų užgrobto Vilniaus, ir sostinės perkėlimo į Kauną, vykdoma nepriklausomos valstybės politika – tautos švietimas, ūkininkų klasės auginimas, ekonominis- politinis brandinimas, kultūros, meno suklestėjimas. Pradeda veikti Universitetas, Valstybės teatras, rengiamos dainų, šokių, sporto šventės. Viską nutraukia rusų okupacija, karas... Politiniai Stalino ir Hitlerio žaidimai per Ribbentropo-Molotovo slaptus protokolus padalija pasaulį per pusę...
1941m. birželio 14-oji. Pasikartoja caro politika – geriausieji Lietuvos sūnūs ir dukros, jauni ir seni, kūdikiai, seneliai tremiami į Sibirą. Karui baigiantis dalis tautos, jausdama grėsmę savo gyvybei, bėga iš tėvynės ir glaudžiasi Di-Pi (displace people) - išvietintų žmonių stovyklose. Laisvės siekio politika - pasipriešinimas okupantui - į mišką išveda pažangius Lietuvos žmones, kurių daugumą sudarė 20 -30 metų jauni vyrai. Kitokia pasipriešinimo politika jau neįmanoma. Viltingai tikima – pasaulio politikai neleis sunaikinti nepriklausomos valstybės, padės išsivaduoti ir pasipriešinimo kova truks neilgai. Deja, pasaulis tarsi apkurtęs ir apakęs... Kiek per tokią politiką žuvo partizanų - mūsų brolių, seserų, vyrų, senelių?!... Daug vandens nutekėjo, daug išgyvenimų patyrė lietuvių tauta. Saviesiems kolaboruojant su valdančiaisiais, lietuviai buvo palaipsniui rusinami. Ar ne rusinimo politika, kai pasuose atsirado rusiškos kilmės tėvavardžiai – tapome ,,Adomovnomis, Juozovičiais, Kastytivnomis, Pranovičiais“?
Sąjūdis. Nepriklausomybė. Dviguba pilietybė
Stebuklas – Sąjūdžio pajudinta tauta sukyla. Birželio 3-ąją ne tik Lietuva, bet ir visas pažangusis pasaulis šventė Sąjūdžio 20-metį. Sveikiname su šia svarbia lietuvių tautai sukaktimi, pradėjusia Lietuvos Nepriklausomybės, Lietuvos valstybės atkūrimą. Tai buvo ir yra pats nuostabiausias, svarbiausias įvykis mūsų gyvenime. Mano kartai teko didelė laimė būti, dalyvauti, padėti atstovėti Sąjūdžio siekius. Tuo metu griuvo Berlyno siena. ,,Perestrojka" įvyko ne tik žodžiais - ji tapo Laisvės kūnu. 1990 m. kovo 11-ąją Lietuva paskelbia atkūrusi Nepriklausomybę. Nepigi tai bus kaina - Sausio 13-oji, Medininkų žudynės, kitos provokacijos... Kaip meškas prie medaus nepriklausomybė traukė į valdžią naujuosius išbalusius ,,ridikėlius“ - persivertėlius, kurie iš vakarykščių komunistų priperėjo įvairiausių pavadinimų partijų. Jų egoistinis godumas, savanaudiškumas ir patogios progos atsiradimas padėjo apiplėšti valstybę, nuskurdinti Lietuvos žmones. Jiems pritarė ir įstatymai, pritaikomi tam tikrais momentais. Grobikiškos politikos pasekmė - daugelis įmonių, įstaigų buvo prichvatizuota, daugeliui sukeltas dirbtinis bankrotas. Rezultatas? - Ne vieno mūsų tėvai ar mes patys netekome darbų. Vaikus reikėjo maitinti, mokesčius mokėti. O piniginė - tokia menkutė! Gręsiantis skurdas, neviltis stūmė žmones iš Lietuvos. Beveik iš kiekvienos šeimos ar giminės kas nors išvyko. Apie pusė milijono tautiečių pasijuto nereikalingi Tėvynei, kurios valdantieji savo laiku nepasirūpino jais, negalvojo apie žmogų, kaip jam padėti išyventi. Neprapuolė lietuviai - pasipylė, kaip žvirbliai po pasaulį. Bet kokį darbą, dažniausiai neatitinkantį įgyto išsilavinimo ar turimos kvalifikacijos, dirbo ir dirba išvykėliai. Vieni sūriu prakaitu, kiti gudriomis galvomis uždirba ne ant medžių auginamus dolerius ir... dalį jų siunčia į Tėvynę, Kristaus mokymą prisimindami - padėk savo artimui. 1992 -2002 metais iš JAV į Lietuvą buvo išsiųstas didžiausias siuntinių ir pinigų kiekis. Ne tik išeivija, bet ir naujieji atvykėliai, rėmė artimuosius ir draugus. Ta parama padėjo išgyventi... Per 3 mlrd. litų darbščiosios bitelės susiuntė į Lietuvą tik praeitais metais, tik legaliu keliu. O kur dar tiek pat perduotų per draugus ar pažįstamus? Visa tai - nepigia kaina. Neretai vienišiai, ilgiau užsibuvę užsienyje, įkrenta į depresiją – paliktos šeimos, vaikai, grįžti ir aplankyti negali, Tėvynėje darbo pasiūla menka, o atlygis dar menkesnis... Bet ar tik parama reikalinga Lietuvai, ar jai nebereikia savų sūnų ir dukterų, vaikaičių, kad taip lengvai, ant dviejų rankų pirštų suskaičiuojami, teismūnai lietuviams atėmė teisę išlikti gimtosios šalies piliečiais?! Kieno politika vykdoma, kad šiandien į Lietuvą plūsta pigi darbo jėga iš rusakalbių, musulmonų bei Azijos kraštų? Dvigubą pilietybę seimūnai žada. Tiesa, kol kas ne visiems. Europiečiams – prašau, amerikiečiams ar australiečiams – šiukštu, nelzia (negalima – rusų klb.), nors gal... Tik tiek nedaug tereikėtų – Konstituciniam teismui ,,atskirą atvejį“ pritaikyti kitataučiams, gimusiems ne Lietuvoje, o visų tautiečių, kuriems atėmė paskutiniuoju sprendimu teisę į dvigubą pilietybę, atsiprašyti ir pripažinti - ,,suklydome“… Tiesa, atsiprašo tik didieji… Bet mes - ne avinėlių banda, paklūstanti ne amžiams išrinktiems seimūnams. Netylime, šaukiame, budiname tuos, kurie dar miega – mes gimėme Lietuvoje, mums priklauso prigimtinė teisė į LR pilietybę! To siekdami renkame ir rinksime parašus. Tegul pasaulis pamato, kokie žmonės valdo Lietuvą ir kieno politiką jie vykdo. Tai mūsų visų reikalas kovoti prieš tautos skaldymo politiką, prieš valstybės valstybingumo naikinimą. Paskelbę Peticiją už Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, net jei ir suteikta ar bus suteikiama JAV ar kitos šalies pilietybė, mes priešinamės brutaliai jėgai, abejingumui, savo tautos niekintojams ir šaukiame visame pasaulyje išsisklaidžiusiems lietuviams – Tėvynė pavojuje - SOS! Nesileiskime klaidinami - ši JAV lietuvių Visuomeninio komiteto Peticija gimė (š.m. balandžio 3 d.), po to, kai seimūnai nusprendė suteikti dvigubą pilietybę tik ES šalyse gyvenantiems lietuviams, ji nieko nedubliuoja ir netrukdo kitoms peticijoms. Pasirašykime už save, vaikus ir vaikaičius. Politika visais amžiais buvo ir bus mūsų reikalas – norime to ar ne!
|
