Gyvenime mums visada tenka rinktis, ką daryti, kur eiti, kaip elgtis. Kaip neapsirikti pasirinktame gyvenimo kelyje. Žymus pasaulio matematikas Blezas Paskalis pasiūlė lažybas (pari) tema, „Dievas yra, ar Jo nėra“. Siūlau paskaityti ir patiems pasidaryti išvadas už ką statote:
Jei Dievas yra, tuomet Jis yra mums nesuvokiamas, kadangi neturėdamas nei dalių nei ribų, Jis neturi jokio sąryšio su mumis. Todėl mes tiesiog negalime žinoti, nei Kas Yra Jis, nei to ar Jis išviso Yra. Esant tokioms aplinkybėms, kas gi imsis spręsti tokį sudėtinga klausimą? Be abejo tik ne mes, kurie neturime su Dievu jokio sąryšio.
Išnagrinėkime ši klausimą ir pasakykime: Dievas yra, ar Dievo nėra. Kurį teiginį mums priimti? Protas čia ne prie ko, jis šiame klausime nieko nuspręsti ne gali. Mus skiria bekraštis chaosas. Šio chaoso pakraštyje žaidžiama partija, kurios baigtis yra mums nežinoma. Už ką jūs pastatytumėte? Protas čia ne prie ko, jis negali parodyti mums sprendimo. Todėl net nedrįskite sakyti, kad padaręs pasirinkimą suklydo, kadangi niekas to negali žinoti.
Bet būtent šioje gyvenimo partijoje reikia padaryti pasirinkimą, nes ne jūsų valioje žaisti ją ar ne žaisti. Kokį gi pasirinkimą jūs padarysite? Kadangi pasirinkimą jūs privalėsite padaryti, pasižiūrėkime kas yra pastatyta ant kortos: Lošime jūs galite pralošti du dalykus: tiesą ir gerovę. Todėl ant kortos privalote pastatyti savo valią ir protą, taip pat pažinimą ir palaimą. Jūsų prigimtis turi vengti dviejų dalykų: klaidos ir negandos. Kadangi rinktis privaloma, tai jūsų protas ir valia nepakęs netekties, kokį pasirinkimą jūs be darytumėte. O kur dar jūsų palaima ir pažinimas?
Palyginkime laimėjimą ir pralaimėjimą, pasirenkant tai, kad Dievas yra. Šiuo atveju yra du galimi variantai. Jeigu jūs laimite, jūs laimėjote viską, o jei pralaimėjote, jūs nepraradote nieko. Todėl net neabejodami statykite ant to, kad Jis Yra.
Už ką statote jūs?
Pasitikėjimas
Kalbėdami apie Dievą žmonės klaidingai Jį vertina žiūrėdami į žmones kalbančius Dievo vardu. Bet taip buvo visada. Biblija moko, kad „....... 'Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys'. (Rom 2,24). Tas priekaištas išsakytas būtent tiems kas tarnauja Dievui. Jei tikrai nutarei ieškoti Dievo, visada prisimink, kad visi žmones vienodi „Nėra teisaus nėra nei vieno“. Tik vienas Dievas yra geras, todėl nežiūrėk nei į mane nei į kitus žmones, mes visi nusidėjėliai. Tavo Gelbėtojas ir Ganytojas yra Pats Jėzus Kristus, todėl į Jį kreipkis tvirtai žinodamas Jo Asmenišką pažadą apie tai, kad „Aš pats ieškosiu savo avių ir jomis rūpinsiuosi“ (Ez 34,11).
Žmogaus pagalba yra bevertė. Pasitikėdamas žmogumi tu visada liksi nuviltas. Pasitikėk Kristumi Jėzumi ir tavo gyvenimas bus saugus, ant galingos uolos pastatytas. Dar taip ne buvo, kad VIEŠPATS nuviltų. Tik su Juo tu niekada neliksi vienišas. Tik Jis išspręs visas tavo problemas ir rūpesčius. Tik Jis žino, kas yra tikrai gerai ir nuo ko tave reikia apsaugoti.
VIEŠPATS iki šiol, kaip mylintis Tėvas, laukia tavęs grįžtant po to, kai tau atsibos vergauti svetimiems prie kiaulių gardų, geidžiant prisikimšti savo pilvą bent tuo jovalu kuris duodamas kiaulėms. Gręžkis į Dievą per Jėzų Kristų, nusiplauk ir apsivalyk; pašalink savo piktus darbus iš Dievo akių, liaukis daręs pikta ir tada, nors tavo nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas; nors būtų raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna.
Tai tvirtas pažadas, tikėk tuo ir visada prisimink, kad - Dievo reikia klausytis labiau negu žmonių.
Diplomuoti Krikščionys
„Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.“ Dievo Sūnus Kristus ir Jo mokymas buvo atmestas puikiai apmokytų Izraelio teologų.
Prisiminkim, kaip paveikia formalizuotas mokymas ir žmogiška išmintis pašauktus ir tikėjimui turinčius paklusti žmones:
(Apd 5,17) Tuomet sujudo vyriausiasis kunigas ir visi jo šalininkai iš sadukiejų partijos. Degdami pavydu.... Matome, kad vyriausias Izraelio kunigas ir jo artimiausia aplinka buvo sadukiejai, o ką sako Raštas apie sadukiejus: (Apd 23,8) .....sadukiejai sako, kad nėra nei prisikėlimo, nei angelų, nei dvasios..... Tai yra jie buvo žmogiškais priesakais tikintys žmonės, sekantys ne tai kas Dievo o tai kas žmonių, nors formaliai, žmonių akyse, tarnavo Dievui.
Taip pat atsiminkime, kaip Dievo žmonių biologiniai vaikai elgiasi, kai juos tarnystei paskiria vien dėl to, kad jų tėvas buvo išrinktas Dievo:
(1 Sam 2,22-25)Helis labai paseno. Jis girdėjo, ką jo sūnūs darė Izraeliui, kaip jie suguldavo su moterimis, kurios susirinkdavo prie Susitikimo palapinės. Tėvas klausė: 'Kodėl taip darote? Aš girdžiu apie jūsų piktus darbus iš žmonių. Negerus dalykus aš girdžiu apie jus, mano sūnūs. Jūs vedate Viešpaties tautą į nusikaltimą. Jei žmogus nusikalsta žmogui, jį teis teisėjas, bet jei žmogus nusideda Viešpačiui, kas jį užtars?' Jie neklausė savo tėvo, todėl Viešpats nusprendė juos nužudyti.
(1. Sam 8,1-3) Kai Samuelis paseno, paskyrė teisėjais Izraelyje savo sūnus. Jo pirmagimis sūnus buvo Joelis, o antrasis - Abijas. Jie buvo teisėjai Bersabėjoje. Tačiau jo sūnūs nevaikščiojo jo keliais, bet pasidavė godumui, imdavo kyšius ir iškreipdavo teisingumą.
Pokalbyje su vienu senu kataliku kunigu teko išgirsti posakį „argi įmanoma atlikti tai ką sako Kristus, tai tik metaforos, kurias išaiškina teologija ir bažnyčios mokymas“. Lygiai taip pat Raštą suvokia ir kitų bažnyčių teologiniai apologetai. Jie kritikuoja katalikus, o patys daro lygiai tą patį, nes suklumpa už suklupimo akmens „Ir laisvę Kristuje jie suvokia kaip laisvę savo kūnui, pamiršdami savo mokytojo Pauliaus (į kurį jie yra sudėję savo viltis ir kuriuo seka) perspėjimą (Gal 5,13) Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems...
Jei tenka susidurti su naujųjų bažnyčių mokymu, pastebėkite, ko jie dažniausiai moko bažnyčios sarangoje ir tarpusavio santykiuose, atsakymas aiškus – išvadų ir apibendrinimų iš Pauliaus laiškuose nurodytų kompromisinių Pauliaus tarnystės formų. Tuo tarpu, lygiaverčio mokytojo Jokūbo laišką pamini lyg tarp kitko, jau nekalbant apie Kristaus kalno pamoksla arba Jo įsakymą atleisti atgailaujančiam broliui per diena iki septyniasdešimt septynių kartų. Pamiršdami, o gal nesuvokdami, kad visi tie Šv.Rašte išdėstyti vaizdiniai - pamokymai ir sudaro vieną bendrą Kristaus kūno suvokimą esamybės, bei kompromisų pilname realiame Kristaus sekėjo veikime.
Kažkada, krikščionybės aušroje, jau pradėtoje formalizuoti bažnyčioje, negalėdami pereiti per šį (tikėjimo ar darbų viršenybės) prieštaravimą, išsiskyrė rytų (Bizantija) ir vakarų (Roma) krikščionių katalikų keliai. Vienintelis skirtumas tarp jų tapo Šv.Rašto mokymų išdėstymas, t.y. Rytų katalikų bažnyčioje Naujajame Testamente, po apaštalų darbų knygos, iškarto eina Jokūbo mokymas nukreiptas į tikro tikėjimo atspaudą realiame gyvenime, t.y. tikėjimo vaisių - darbus. Vakarų katalikų bažnyčioje Naujajame Testamente, po apaštalų darbų knygos, iškarto eina Pauliaus laiškas Romiečiams, akcentuojantis tikėjimo pirmenybę nekreipiant dėmesio į darbus.
Mano galva, šiuo atveju Dievas aiškiai parodė savo palankumą vakarų katalikų bažnyčiai, išsklaidydamas ir padalindamas rytų katalikų bažnyčią, nes ir tikėjimo esmė (Jon 1,1-3) mus moko, kad pradžioje buvo Žodis ir tik per Žodį atsirado viskas“ taip pat pasaulio sukūrimo tvarka išdėstyta aiškiai „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.“ (Pr 1,1) t.y. pradžioje Dievas sutvėrė dvasinį pasaulį – dangų ir tik po to materija – žemę.
Dėl mokytų krikščionių ir to kokie darbo vaisiai buvo po to kai Paulius ignoravo Kritaus perspėjimą (Mt 28,8-10) nesivadinti mokytojais o būti broliais, mes matome Naujajame Testamente:
(Apd 18,9-11) Naktį Viešpats regėjime prabilo Pauliui: 'Nebijok! Kalbėk ir netylėk! Aš esu su tavimi ir niekas nesikėsins tau kenkti, nes šiame mieste daugel žmonių - manieji'. Ir jis ten pasiliko metus ir šešis mėnesius, mokydamas juos Dievo žodžio. ... Pauliui būnant Korinte, jis ne vien paskelbė Evangeliją ir leido Šv.Dvasiai veikti, bet pats asmeniškai mokė juos metus ir šešis mėnesius. Šio mokymo vaisius labiau negu aiškiai matomas iš vėliau jo rašytu dviejų laiškų Korintiečiams, kuriuose jis pašiurpęs dėl daromų nuodėmių, bando taisyti padėtį, dar labiau visą suveldamas ir formalizuodamas santykius savo ankstesnės fariziejų ir rašto žinovų patirties įtakoje.
Visa tai atsitinka todėl, kad (Iz 55,8) „Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai - ne jūsų keliai, - sako Viešpats.“
Mes turime visada prisiminti, kad ,,Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių."
**********************
Dievo jėga
Viešpats apaštalui Pauliui yra pasakęs - „.......... mano stiprybė tampa tobula silpnume' ......“ (2 Kor 12,9).
Verta atkreipti dėmesį, kad tik tada Kristaus jėga pasireiškia mūsų gyvenime, kai mes esame Kristuje Jėzuje ir savo žmogišką/pasaulietinį supratimą mariname priimdami Dievo siųstą malonę. Sąmoningai tapdami silpni, mes leidžiame Dievo jėgai tobulai veikti mumyse.
Taip pat verta įsisąmoninti, kad jei mes Dievą ir Jo Žodį priimame tik kaip filosofiją, moralinių tiesų rinkinį, gyvenimiškos patirties mokymų sąvadą, tuomet tai tas pats kas atmesti Jėzų Kristų ir priešpastatyti savo intelektinį suvokimą Visagalio nustatytai tvarkai.
Dievas niekada nesutilps į mūsų suvokimo rėmus. Jis daug didesnis ir sudėtingesnis nei mes galime sau įsivaizduoti. Todėl mums duotas vienintelis vardas po dangumi, kuriuo mes galime kreiptis į Dievą, tas Vardas Jėzus Kristus ir nėra kitų vardų. Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas.
**********************
Aklumas ir kurtumas
Nuo gimimo aklam nepaaiškinsi kaip atrodo saulėtekis, o nuo gimimo kurčiam neparodysi kaip čiulba lakštingala. Kai kurių dalykų neįmanoma padaryti, kad ir kaip besistengtum. Todėl tik Jėzaus atpirktieji gali suvokti ką reiškia ši psalmė:
Jei VIEŠPATS nestato namų,
veltui triūsia tie, kurie juos stato.
Jei VIEŠPATS nesaugo miesto,
veltui budi sargai.
Tuščia jums anksti keltis
ir vėlai eiti gulti,
jums, kurie valgote sunkiai uždirbtą duoną,
nes tais, kuriuos myli,
VIEŠPATS pasirūpina jiems tebemiegant. (Ps 127)
*************************
Atgimti iš naujo
Adomas su Ieva nusidėjo ir ta pačia diena mirė, liko tik kūnas be Dvasios. Todėl Gailestingas ir Mylintis Kūrėjas, atėjo žmogaus kūne ir ištaisė Adomo klaida, sumokėdamas už ją Savo Krauju.
Ištaisęs mūsų visų tėvo nuodėmę, Dievas davė visiems Dvasioje mirusiems galimybe atgyti Jo Malonėje, todėl nepaniekinkite Jo gerumo !
Tie, kas priima Kristu, Jo Žodyje, tie atgimsta Dvasioje ir iš mirusio kūno tampa gyvąją Dvasia - žmogumi pagal Dievo atvaizdą ir panašumą.
Todėl, jei išgirdote šį kvietimą, nedelsiant atgailaukite dėl savo bedieviško gyvenimo, atverkite savo širdį ir protą Jėzui Kristui, maldoje pasakykite Jam savo sprendimą sekti Juo ir atgimkite Dievo vaiku ! Juk tai taip paprasta ! Ne mes, o Pats Dievas žengė žingsnį mūsų link, todėl mums beliko priimti dovaną, malonę, gausybę ir amžiną gyvenimą Dievo šlovėje, o ne degančiame ežere.
P.S. Mūsų medžiaginio kūno mirtimi, niekas nesibaigia, viskas tik prasideda. Kas mano esąs protingas, prisiminkite pirmąjį termodinamikos dėsnį, kuris skelbia - „materijos neįmanoma sukurti ir jos taip pat neįmanoma sunaikinti“. Materija, tai energija, kuri keičia pavidalą, bet niekur ne dingsta.
http://vladas-mintys.blogspot.com
