Religija

GĖDA LIETUVAI

Parengė Robertas Skrinskas

2009-11-07

VATIKANO RADIJAS. 2009 11 04. Lapkričio 3 dieną Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) Strasbūre paskelbė sprendimą Italijos pilietės Soile Lautsi byloje prieš Italiją, deklaruodamas, kad kryžius mokyklos klasėje pažeidė jos (vaiko tėvų) teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ir pačių vaikų teisę į religijos laisvę. Italijos valstybė turės sumokėti 5000 eurų nukentėjusiai už patirtą moralinę žalą. Sprendimą vienbalsiai, pirmininkaujant belgų teisėjai Françoise Tulkens, priėmė 7 teisėjų kolegija, tarp kurių italas teisėjas Vladimiro Zagrebelsky ir teisėja iš Lietuvos Danutė Jočienė. Buvęs Italijos Konstitucinio teismo pirmininkas Cesare Mirabella sakė, jog Strasbūro teismo nutarime pirmenybė suteikta laisvei nuo religijos (ir nuo religinių simbolių), vardan tolerancijos privilegijuojant tuos, kurie nenori religinės kultūros simbolių viešose institucijose prieš tuos, kurie nori. Bet ar valstybės neutralumas, klausia Mirabella, netampa būdu išstumti religinę dimensiją iš viešojo gyvenimo panoramos? Tačiau jei taip, tada neutralumas prieštarautų pats sau. Vardan tolerancijos elgiamasi netolerantiškai.

http://www.oecumene.radiovaticana.org/lit/Articolo.asp?c=331851
***
2009 11 05 Kalbama apie valstybės, jos institucijų ir religijos santykį. Žvilgtelėję į istoriją bei dabartinę padėtį Europoje, pamatysime didelę įvairovę, daug valstybės ir religijos sambūvio modelių, dažnai įtvirtintų ir konstitucijose. Antai, Didžioji Britanija ar Skandinavijos šalys yra „konfesinės monarchijos“: Anglijos karalienė yra ir anglikonų Bažnyčios galva, Norvegijoje evangelikų-liuteronų Bažnyčia turi „valstybinės Bažnyčios“ statusą. Italija ir Ispanija santykius su katalikų Bažnyčia reguliuoja per konkordatą. Graikija, ortodoksiška šalis, turi dar kitokį modelį. Kiekvienas iš tų modelių atspindi daugiaamžę istoriją ir turi savo logiką. Tačiau Europoje yra akivaizdi bei stipri tendencija valstybės institucijų ir religijų santykį peržiūrėti pagal vieną vienintelį modelį, kuris istoriškai yra būdingas Prancūzijai. Pagal šį modelį, kuris buvo teorizuotas dar XVIII amžiuje ir Prancūzijoje realizuotas XX amžiaus pradžioje, valstybės neutralumas religijų atžvilgiu yra sutapatinamas su religijos, jos argumentų, įžvalgų, etikos, pasiūlymų, galiausiai simbolių išstūmimu iš viešosios institucinės erdvės. Pasak šio modelio gynėjų, toks neutralumas, viešosios erdvės išvalymas nuo religijos, ir yra pati tikriausia bei geriausia religijos laisvės - laisvės turėti įvairius religinius įsitikinimus arba jų neturėti - garantija. Strasbūro teismo pateikta argumentacija priklauso šio modelio logikai. Nesunku pastebėti, kad prancūziškasis modelis, nors ir tvirtina, kad visiems įsitikinimams, religiniams ir nereliginiams, tikintiems ir netikintiems asmenims, teikia vienodą statusą ir vienodas galimybes, faktiškai yra palankesnis netikintiems, nei tikintiems. Jis privilegijuoja vadinamąją „negatyvią religijos laisvę“ – laisvę netikėti. Todėl Strasbūro teismas, laisvę neregėti religinių simbolių laikydamas laisvės nuo religijos dalimi, pritarė Lautsi reikalavimui pašalinti kryžiaus simbolius iš mokyklos. Teismas suteikė pirmenybę jai, o ne daugumai kitų mokinių ir tėvų, kurie nėra prieš ar pageidauja kryžiaus ženklo viešose erdvėse tiek kaip religinio, tiek kaip Italijos istorinio ir kultūrinio simbolio.

Neatsitiktinai Lautsi, kaip ir jos sutuoktinis, yra Ateistų ir agnostikų racionalistų sąjungos (Uaar) aktyvistai.

Pasak Šventojo Sosto stebėtojo, rodos, kad Strasbūro teismo sprendime naudojama jau kiek atgyvenusi pasaulietiškumo samprata. Ji bijo tapatybių, bijo tradicijų, kurias nori ne „apimti“, bet „išstumti“ – sukurdama tuščią, nepatrauklią ir pavojingą erdvę. Pasak arkivyskupo Giordano, vargu ar šis senas modelis, kaip ir panašaus turinio Strasbūro teismo sprendimas, tikrai išreiškia tai, ką Europos tautos ir žmonės jaučia ir kaip nori gyventi. Tos Europos, kurią išreiškia Strasbūro teismo sprendimas, jau nebėra, ji jau praėjo. Greičiau reikia tokio pasaulietiškumo, kuris sukurtų erdvę visiems teigiamiems indėliams, tarpe jų ir religiniams. Europa ieško naujos prasmės, naujų tikrovės interpretavimo raktų.

http://www.oecumene.radiovaticana.org/lit/Articolo.asp?c=332118