Vincui Šalčiūnui, knygos ,,Šalis, kurioje gyvenam” (Kelionių po JAV įspūdžiai) autoriui, maloniai sutikus, spausdinsime ištraukas iš jos. Tai įdomi knyga, ypač mėgstantiems keliauti. Ne veltui įžangoje autorius rašo: ,,Šioje knygoje bandau nupiešti visos šalies bendrą vaizdą, kokį mačiau ar patyriau bekeliaudamas”. Knyga išspausdinta 1991 m. ,,Nemunas Publications”, Port. St.Lucie, FL. Dėkojame autoriui- redakcija Dėl ko keliauti? Žmogus nėra į žemę įkastas stulpas — jam skirta judėti iš vietos į vietą ir pakeliauti, kad galėtų patenkinti savo prigimtą troškimą pamatyti, ištirti ir pažinti. Ta paskirtimi ne visi vienodai naudojasi: vieni iš savo gimto miesto kojos neiškelia, kiti šmaižioja po pasaulį, ar net atsiduria ant mėnulio. Žmonijos istorijoj buvo padaryta nemažai reikšmingų istorinių kelionių įvairiausiais tikslais. Pavyzdžiui, vikingams rūpėjo bekraštės jūros paslaptys, graikai ir romėnai keliavo savo imperijas plėsdami, apaštalai skelbė krikščionybė už Palestinos ribų, Marco Polo vyko į Kiniją prekiauti arbata ir prieskoniais, Kolumbas manė už Atlanto atrąsias Indiją, Ponce de Leon tyrinėjo Floridos krantus, Hernando de Soto lankė Mississippi upės slėnį, o Giovanni de Verrazano tyrė rytinį Amerikos pakraštį. Ir šiais laikais milijonai amerikiečių kasmet lanko Europą, Orientą (Rytus - red.) ir kitus kraštus, norėdami susipažinti su tų kraštų kultūra, arba tik pasigirti ,,pasaulio matę”. Dažnas jų mažai pažįsta savo gimtąjį kraštą. Daug ir mūsų tautiečių, pasiilgę savo tėvynės, atimųjų, keliauja jų aplankyti, o tėvynainiai lankosi Amerikoje. Nežinau dėl ko, bet norą keliauti ir aš turiu jau iš pat mažens. (...) Amerikos paslaptys ir vilionės (...) Amerika yra didelė šalis, įsprausta tarp Didžiojo vandenyno (Pacific) vakaruose ir Atlanto vandenyno (Atlantic) rytuose. Savo ploto didumu (3 021 295 kv. mylių) ji yra penktoji šalis pasaulyje po Australijos, Sovietų Sąjungos, Kanados ir Kinijos. Ją sudaro 48 susiliečiančios valstijos ir dvi atskiros: Aliaska ir Hawaii. Sienų ilgis su Kanada, Meksika, abiem vandenynais ir Meksikos įlanka yra 17 243 mylios. Šie daviniai padeda suvokti šalies didumą ir apytikrę trukmę po ją keliaujant. Pradėti kelionę po tokį didelį kraštą, pirma nesusipažinus su jos geografinėmis, istorinėmis ir kultūrinėmis savybėmis, būtų lygu eiti į mišką riešutauti tamsoje. Reikia nors kiek apsišviesti takus ir kelią, kad rastum kur auga riešutai. Tokios apšvietos ieš-kojau bibliotekoje, kelionių knygelėse ir mano paties turimose knygose. Ten išryškėjo kelios gairės, į kurias nutariau atkreipti dėmesį keliaudamas: geografinės ypatybės, istorinis palikimas, gamtos įvairenybės, indėnų likimas, ūkis ir pramonė, kaimo ir miesto žmonių gyvenimas.
Dideliame plote Amerikos žemės paviršius nuolat keičiasi. Pietryčių Atlanto pakraščiuose žemos ir lėkštos vietos tampa kalvomis šiaurėje. Įstrižai visą šalį driekiasi Apalačų kalnų virtinė, už kurios žemas Mississippi upės baseinas drėkina derlingus laukus ir pievas. Kiek toliau į vakarus prasideda bekraštės prerijos, kuriose auginami gyvuliai — kandidatai skerdykloms. Už prerijų ir lygumų beveik per visą šalį nusitęsia didingi sniego kepures užsivožę ir akmenines kaktas į saulę atgręžę Uoliniai kalnai (Rocky Mountains), didingų girių šeimininkai. Pačioj jų aukštumoj eina kontinentinis upėskirtis (Continental Divide), kuris dalija upynus į rytų ir vakarų. Kalnuose netrūksta gilių tarpeklių (arba kanjonų), žemės veide išgraužtų milžiniškų ravų (griovių — red.). Už Uolinių kalnų, pačiuose šalies vakaruose, iš pietų į šiaurę tęsiasi Sierra Nevada ir kiti kalnai, kurių viršūnės yra pačios aukščiausios visame krašte. Tada stačius uolinius skardžius skalauja Didysis (arba Ramusis) vandenynas, visų vandenynų tėvas. Didžių upių yra šalies rytuose ir vakaruose, tačiau Mississippi, visų upių motina, surenka kitų didelių upių vandenis šalies viduryje ir neša juos į Meksikos įlanką. Šalia upių daug kur mėlynuoja stambūs ežerai, kurių stambiausi (vadinami didžiausiais) yra šiaurėje, kuriuose su kanalų ir šliuzų pagalba plaukioja jūriniai laivai. Tai tokie yra pagrindiniai šalies geografiniai bruožai. Amerikos istorija, palyginus su senosios Europos istorija, yra tik kūdikis. Jeigu ten romėnų ar graikų statyti istoriniai pastatai dar tebetarnauja naudingam tikslui, tai šiame krašte nedaug te-bra pastatų daugiau nei 200 metų senumo. Tiesa, yra išlikusių indėnų gyvenviečių griuvėsių, bet juos griebtasi apsaugoti tik gana neseniai. Geriausiai išsilaikė ispanų vienuolių staytos misijos šalis vakaruose. Istorinės gynybos tvirtovės ir fortai arba yra atstatomi, arba virtę griuvėsiais. Pradedant 17 amž. , rytiniame Amerikos pakrašty ėmė steigtis Europos ateivių kolonijos. Kai kurios jų nepaliko nė pėdsakų, tačiau daugelis yra atstatytos kaip buvusios ir laikomos kaip muziejai. Pirmieji šioje žemėje įsikūrė ispanų ir prancūzų kolonistai. Jų skirtingų kultūrų pėdsakus galima matyti atkurtose gyvenvietėse ir muziejuose. Ispanų kultūra išliko Floridoje, Kalifornijoje ir pietvakarių krašte. Prancūzai įsigalėjo Mississippi paupy, kur jie įkūrė kailių ir kitokios prekybos su indėnais punktus, iš kurių išsivystė miestai.
Anglai kūrėsi prie Atlanto. Ilgainiui jų kolonijose gimė laisvės dvasia ir pasipriešinimas Anglijos karūnai. Įvykis po įvykio privedė prie sukilimų ir revoliucijos, kurią anglai pralaimėjo ir buvo priversti pripažinti JAV nepriklausomybę. Tada gyventojų skaičius pradėjo žymiai augti, ypač kai atsidarė keliai į naujas, tada indėnų apgyventas teritorijas. Šie priešinosi baltųjų ateivių ekspansijai, dažnai ją sulaikydami. Tose vietopse kūrėsi ,,pafrontės” (frontier) kaimai ir miesteliai, kuriuose dabar matyti ano meto gyvenimo ir kultūros pėdsakai.
Po nepriklausomybės atgavimo JAV unija plėtėsi ir augo. Yra tokių, kurie keliauja be ypatingo tikslo, tik pasidairyti ar ,,prasivėdinti”. Tokiems kelionės planai nereikalingi. Tačiau jeigu turi tikslą pamatyti pasirinktas vietas ar įdo-mybes, geriau turėk nors apytikrį kelio ir laiko planą. Tokiu planu apsišarvavęs nepamesi ,,kelio dėl takelio’, nepasiduosi suviliojamas menkesnių atrakcijų ir pamatysi ką esi nu-matęs.Šituo principu naudojausi ir aš, besiruošdamas į kiekvieną kelionę. Neužtenka suplanuoti tik kelionės maršrutą, bet reikia turėti galvoje ir kitas aplinky-bes, kurios taip pat yra svarbios keliaujant.(...) Susigrūdimas ir eilėse stovėjimas atima daug laiko norimų pamatyti vietų sąskaiton. Dėl to vengiau keliauti po to, kai mokyklos užsidaro ir visiems prasideda atostogos. (...) Reikia nepamiršti ir galimų klimato sąlygų, bei oro pasikeitimų. (...) Žiemą yra di-desnė galimybė patekti į pusnis ar rasti ledą ant kelio negu pavasarį. Nuolatinės liūtys būna daugiausia rudenį, o karščiai — vasarą. Norint daugiausia laiko skirti apžiūroms atvirame ore, patartina keliauti kol dienos ilgesnės. Toli keliaujant labai pravartu klausytis ilgalaikės orų prognozės pasirinktoj lankyti vietoj. (...) Nakvynei vietą iš anksto užsakęs, ne tik jautiesi laisviau, bet ir, jeigu nori, gali daugiau laiko skirti apžiūrai. Jeigu kur ilgiau užsibūsi — nieko tokio, jeigu valandą kitą vėliau atvyksi į numatytą nakvynės vietą. Keliaujant man patinka pasiimti minimum aprangos, apavo ir dar kai ką šaltam ar lietingam orui užėjus. Didelis bagažas labai apsunkina keliavimą, o bėdos atveju visur galima nusipirkti trūkstamą daiktą. Svarbu nepamiršti asmeniško naudojimo daiktus ir vaistus. Iš anksto apsirūpinu kelionės žemėlapiais, turistinėmis knygelėmis ir dar pasidarau supaprastintą kelionės planą į kurį akį užmetu vairuodamas.
Foto ir mažas video aparatas man yra nepamainomos priemonės kelionės vaizdams užfiksuoti. Deja, juos negali panaudoti vairuodamas. Radau atsakymą ir į tą problemą — įsigijau mažutį aparatėlį (microcassette recorder). Į jį įkalbu savo įspūdžius ir net jausmus apie praslenkančius vaizdus, arba apžiūrimus objektus.(...)
| 
