Lietuvių kalba žodinga, muzikali ir vaizdinga. Ją galima palyginti su vešlia, žydinčia, bitėmis dūzgiančia, margomis plaštakėlėmis mirgančia ir plazdančia pieva. O, kokie aromatai, kokia nepakartojama spalvų gama, kokia nuotaikų kaita! Ar tai papučia lengvas vėjelis, ar praslenka debesėlio šešėlis, ar, nušnarėjus šiltam lietučiui, ant siūruojančios smilgos sužaižaruoja rasos karoliai! Didžiuojuosi ir žaviuosi savo gimtąja kalba, kurios žodžiuose sutalpinta ilgaamžė tautos patirtis, išmintis, dorovinės nuostatos, atjauta, meilė savo istorijai, savo žemei, pagarba žmogui, senolių tradicijoms, savo Valstybės Laisvei ir Nepriklausomybei. Proga apie tai pakalbėti labai tinkama – Vasario 16 –ji ir Kovo 11 - ji! Savo mintimis ir emocijomis noriu pasidalinti iš anksto, kad tai nebūtų tik „šventinė duoklė“, skambant fanfaroms, kad prie Tautos altoriaus ateitume su giliais apmąstymais, tvirtu nusiteikimu įsijungti į tauriąją talką – visiems dirbti Lietuvos labui. Paskatą apie tai pasakyti savo nuomonę man davė begalo imlus, prasmingas ir mūsų dvasines nuostatas išreiškiantis žodis - BIČIULYSTĖ! Jis ne atsitiktinai iškeltas į JAV, o tuo pačiu ir visų pasaulio lietuvių internetinio laikraščio aukštąją siekių viršūnę – į jo simbolinį bei prasminį pavadinimą. Ir koks nuostabus sutapimas! 1990 metų spalio mėnesį – prieš 20 metų, kai Lietuvoje buvo itin neramu, kai gatvėse dar riaumojo sovietiniai tankai, Vilniuje taip pat buvo ištartas žodis BIČIULYSTĖ! Tuomet šiuo žodžiu buvo pavadintas savaitraštis, kurį tada pradėjo leisti Lietuvos vaikų fondo, Raudonojo kryžiaus ir Invalidų draugijos. Pirmasis leidinio numeris buvo pradėtas apmąstymais apie Bičiulystę, kurie tapo programiniu tautos humanizmo dokumentu, poetiška humanizmo deklaracija! Šį dokumentą cituoju ištisai, nes ir po 20 metų jis skamba tautiškai, pilietiškai, kviečia visus vienytis, dirbti ranka rankon, neišsivaikščioti po pasaulį vienišiems, protingai spręsti VISO PASAULIO LIETUVIŲ PILIETYBĖS KLAUSIMĄ! Štai šie apmąstymai...
* * *
Atsargiai ir pagarbiai norime prisiliesti prie šio žodžio, paprasto, prasmingo ir gero, šilto ir kvepiančio aviliu, šviečiančiu geltonu medaus koriu. BIČIULYSTĖ! Tačiau ar jis dabar reikalingas žmogui, kai verda ir kunkuliuoja politinės aistros, kai viltys ir siekiai maišosi su pykčiu ir neapykanta, kai atsiveria dešimtmečių žaizdos ir sunkiai gyja? Kas mūsų visuomenei pasiūlys stebuklingojo bičių medaus, kas išties spinduliuojančią ranką ir pasakys: - Bičiuli, mylėkime avilį! Būkime darbštūs ir panašūs į bites darbininkes. Prasideda DIDYSIS TAUTOS MEDUNEŠIO METAS! Pavydūs ir pikti žmonės niekada nebuvo bitininkai! BIČIULYSTĖ! Ji – žmogaus saulė, apšviečianti pasaulio tamsumas, galinti pakelti žmogų žygdarbiui, pašaukti jį prasmingam darbui, skirtam tautai, savo Tėvynei. Šiandien mums kaip niekad būtina ŠIRDIES ŠVIESA! Su Čiurlionio „Bičiulyste“ reikia kantriai ir ilgai eiti per LIETUVĄ. Eiti kaip su vilties fakelu, eiti kviečiant, šaukiant, keliant nerimą ir viltį, žadinant žmogiškumą, meilę, mielaširdingumą, jautrumą. Mums brangi kiekviena gėrio dulkelė, kiekvienas nektaro lašelis, iš kurio gali išsikristalizuoti BIČIULYSTĖS MEDUS! BIČIULYSTĖ! Jos tikrieji namai ir tikroji buveinė – ŠEIMA. Jokie parlamentai, jokios partijos nesutvarkys valstybės, jei bus žengiama per šeimos griuvėsius, jei joje vyraus nesantarvė, barniai, pyktis, vešės palaido gyvenimo piktžolės. Kiekvienai šeimai mes tikimės dovanoti BIČIULYSTĖS šviesą! Puoselėkime ją, būkime atsakingi už Lietuvą, jos Nepriklausomybę, aukime kartu su savo Valstybe, būkime tikri jos piliečiai! Mus jaudina ir visiems kelia nerimą VAIKAI. Sunkūs praeities dešimtmečiai skaudžiausiai pažeidė vaikystę. Ji ligota, praradusi džiaugsmą, bailiai žvelgianti į tolumas. O kaip apšviesti MOTINOS veidą? Kaip palengvinti jos naštą, pailsinti jos rankas?
Turi teisę gyventi ir MOČIUTĖS pasaka, perduodanti ateinančioms kartoms tautos išmintį, tradicijas ir gyvenimo paslaptis! Reikėtų atgaivinti mūsuose KAIMYNŲ statusą, įrodyti, kad dažnai kaimynystė net stipresnė už giminystę! Mums reikia įsižiūrėti į SAVE, suvokti save, būti savimi, tikėti savimi.
Mums reikia tikėti , kad visuomenėje yra daug šviesos ir grožio! Tikėti ir matyti, o pamačius – tuo džiaugtis! BIČIULYSTĖ! Ji - tikėjimas!
Ji – ištiesta ranka pavargusiam, nelaimingam, nuskriaustajam, verkiančiam vaikui, bičiuliui, invalidui, sergančiam.
Bičiulystė - šviesa! Tegul čiurlioniškoji gerumo liepsnelė užsidega kiekvienoje atgimstančios Lietuvos šeimoje.
* * *
Nuo šio jautraus kreipimosi į atgimstančios Lietuvos žmones praėjo jau dvidešimt metų. Įvyko daug permainų, gerų ir ne visai malonių. Stoję į akistatą su visu pasauliu, mes ne visada priėmėme pačius geriausius sprendimus, ne visada padarėme viską, ką galėjome. Bet ėjome ir einame į priekį. Deja, kartais primirštame savo istorinę patirtį, pasukame į šunkelius, blaškomės, klaidžiojame nesutarimų raistuose. O juk šviečia BIČIULYSTĖS žvaigždė! Nenustokime ja tikėti, nepailskime nesibaigiančiame tautos atgimimo žygyje, nepameskime kelio dėl takelio! Darbų iki valios! Padarykime viską, kad iš lietuviško žodžio pievų visos BITĖS savo medumi užpildytų geltonojo korio akutes!
Budėkime prie tautos avilio! Skaitykite – ant jo šviečia vienas iš gražiausių ir prasmingiausių lietuviškų žodžių: BIČIULYSTĖ!
Poetas Juozas NEKROŠIUS
1990 – 2010 - ji metai
Vilnius
| 
