Pradžioj buvo kvapnios, berods, čiobrelių arbatos puodukas. Po kraupių Sausio-13 įvykių grupė poetų per Parlamento radiją skaitė eilėraščius. Aikštėje buvo daug žmonių, liepsnojo laužai. Prie mūsų, jau įsimaišiusių į minią, priėjo moteriškė ir pasiūlė arbatos. - Sušalote...Štai ir mano kepti sausainiai...Vaišinkitės, - susijaudinusi kalbėjo pašnekovė. -T ai pats brangiausias honoraras! – pasakė poetas Marcelijus Martinaitis, o kvapnios arbatos virėja atminčiai manęs paprašė skaityto eilėraščio kopijos, kur skambėjo šie posmai: Ar laisvės daigą saugote? Šalna
Apkandžiojo, vos tik pradėjo dygti!
Ir lietūs su tulžim, ir keršto dargana,
Ir debesys, kurios mums neša pyktį.
Ar laisvės daigą ravite? Klaiku
Nunykt gležnam tarp usnių, varnalėšų!
Nagais grobuonio, iltim, kauptuku
Aplink įnirtę bėdžiai dirvą plėšo.
Ar laisvės daigas kyla? Ar minia
Skubėdama ekstazėje sumynė?
Lyg paukštė blaškos nerami žinia:
Ties kryžkele suklupusi Tėvynė!
Ar laisvės daigą šildote? Delnuos
Ką nešate? Gerumą jam ar šaltį?
Žarijos blyksi laužo pelenuos,
Lyg tryptume protingą bočių žaltį!
Ar laisvės daigą ginate? Širdy
Ir nerimas, ir nežinia, ir skausmas,
Kai ošia girių ąžuolai šventi,
Kai girdis iš praamžių lauko gausmas.
Ar laisvės daigą mylite? Akių
Dugne matau aš gelmę klampią, drumstą!
Bet Lietuva laisva šventai tikiu
Ir pakeliu į saulę žemės grumstą.
Grumste jau šaknys dirba, jau jame
Jos randa mūsų ašaras ir kraują
Ir kantriai, tyliai, tyliai po žeme
Vilties ir laisvės pumpurą mums kraują! Koks trapus laikas!..Nuo to atmintino vakaro jau prabėgo visa kupeta metų, daug kas prisimiršo, prigeso ir jausmai...O gal ir ne? Gal visa tai gyva, kaip kažkada liepsnojančių laužų žarijos! Tik atsidūsti, tik pūsteli vėjas – ir jos, žarijos, atgyja, vėl žėruoja, vėl dega!.. O čia dar ir tas neseniai įvykęs susitikimas, tas pokalbis su TA MOTERIŠKE – išdidžia ir jautria lietuve, kažkada poetus vaišinusia čiobrelių arbata! Ir tas pokalbis, tie prisiminimai!.. Apie atgautą Nepriklausomybę, apie jos gynimą, apie dabartį, ištikimybę Lietuvai, Laisvei! Kaip žmonės sako, gyvenimą pragyventi – tai ne per plyną lauką pereiti! Visko būna – ir darganų, ir audrų, ir skaudaus įšalo! Pasitaiko klampoti per purvą, apeiti pelkes, tvarkyti šiukšlynus. Reikia įkopti ir į šviesų atminimo kalnelį, nusilenkti žuvusiems už Laisvę, jų atsiprašyti!.. Buvome taurūs ir išdidūs! Buvome atkaklūs! Žinojome, jog dvasios lazeriai – maldos ir dainos, energija, srovenanti iš delno į delną, iš širdies į širdį – sustabdo tankus, suaižo blogio imperijos pamatus. Artėja atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Valstybės dvidešimtosios metinės. Turime daug džiaugsmo, bet nemažai ir rūpesčių. Kritinis tonas kartais paima net viršų. Ne vienam širdyje savęs ir visų paklausti:
- Kodėl dabar mes pilnai ir efektyviai nepasinaudojame savo galybės ir didybės resursais, savo tautos humanistinėmis galiomis?
-I š kur tas pyktis, tas irzlumas, tos rietenos?.. Net keista – tie, kurie mažiausiai daro ir darė, visas pastangas skiria, kad įrodytų, jog jie yra reikšmingi, nepakeičiami, reikalingi KUPSTAI mūsų Valstybės gyvenime! - Kur ir kada mes praradome gyvenimo džiaugsmą, nejaučiame jo skonio ir neskiriame spalvų – tapome daltonikais? O jei SIELOJ tamsa - negali būti jokios kūrybos, sėkmingo darbo, pasiaukojimo Tėvynei, laimingo ir prasmingo gyvenimo!.. Kažkoks pusprotis kažkada mokė tautas : „Kritika ir savikritika reikalinga mums taip, kaip reikalinga praustis!“...Tai įsisavinę, ir iki šiol dar sėkmingai ... maudomės purvynuose! Pykčio ir neapykantos kloakose!.. - O kaip prašviesėtų žmonių akyse, jei mes dažniau vienas kitam nusišypsotume, pasakytume nuoširdų žodį, pagirtume už gerą darbą!.. Mano taurioji pašnekovė nusišypso ir man ištiesia, kaip TADA, prieš daugelį metų, ne čiobrelių arbatos puoduką, o ankstyvų žibuoklių puokštę. Ir prisipažįsta: - Prieš Kovo 11-ją aš visada pasistengiu Antakalnio pušynuose prisirinkti žibuoklių... Padarau kuklias puokšteles ir jas išdalinu einantiems į kapines, kur ilsisi herojai, gynę Lietuvos Nepriklausomybę!.. Man labai džiugu, kai žmonių veiduose pamatau šypsenas!.. Tai mano, dabar jau pensininkės, AČIŪ LIETUVAI! Mane iki širdies gelmių sujaudino šios taurios moters dovana... Beje, ji patvirtino, jog eilėraščio apie Laisvės daigą nepamiršo ir padeklamavo:
Grumste jau šaknys dirba, jau jame
Jos randa mūsų ašaras ir kraują,
Ir kantriai, tyliai, tyliai po žeme
Vilties ir laisvės pumpurą mums krauna.
Poetas Juozas Nekrošius
2010 kovas,
Vilnius
| 
