Gedulo ir vilties diena oficialiai pradėta minėti lygiai prieš dvidešimt metų dar sovietų okupuotoje Lietuvoje. Būtent tokį - Gedulo ir vilties - pavadinimą šiai dienai suteikė Lietuvos TSR (LTSR) Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1989 m. birželio 9 d. įsaku, kuriame teigiama: „Pritardamas Lietuvos gyventojų bei visuomeninių organizacijų pageidavimams pagerbti stalinizmo represijų aukų, karo ir pokario metais žuvusių žmonių atminimą, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas nutaria: „Paskelbti birželio 14-ąją Gedulo ir Vilties diena“. Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad visgi pirmasis sovietinio - stalinistinio teroro aukų pagerbimas atgimusioje Lietuvoje įvyko jau 1988 m. birželio 14 d., praėjus vos vienuolikai dienų nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Iniciatyvinės grupės susikūrimo.
Tuomet LTSR Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo instituto salėje stalinizmo aukas pagerbė LPS Iniciatyvinė grupė. Sąjūdžio susirinkimui pirmininkavo akademikas A.Buračas, kalbėjo poetas Just. Marcinkevičius, istorikas L.Truska, “Gimtojo krašto” redaktorius A.Čekuolis, kino režisierius A.Žebriūnas, geografas Č.Kudaba ir kiti. Pažymėtina, kad į minėjimą atvyko mažiau negu pusė grupės narių – kiti nuėjo į Lietuvos Laisvės Lygos (LLL) mitingą Gedimino aikštėje. Šiame LLL mitinge, kuriame buvo paminėtos 1941 metų birželio 14-osios masinės deportacijos, tarp 15 kalbėtojų – V.Bogušis, A.Tučkus, E.Krukovskis, kun. R.Puzonas, R.Grigas, A.Terleckas. Mitingo dalyviai protestavo prieš sovietinę okupaciją, giedojo religines giesmes, dainavo patriotines dainas bei skandavo: “Laisvės, laisvės, laisvės!”. Kalbėtojai reikalavo nuteisti trėmimų kaltininkus, buvę tremtiniai dalinosi mintimis apie savo skaudžią dalią. Kunigas R.Puzonas kalbėjo apie būtinybę grąžinti tikintiesiems Vilniaus Arkikatedrą, paverstą Paveikslų galerija (kaip žinoma, apie jos sugrąžinimą Lietuvos Katalikų bažnyčiai buvo paskelbta 1988 m. spalio 22 d. vakare, LPS steigiamojo suvažiavimo metu). A.Terleckas minėjimo pabaigoje teigė, jog Stalino laikų nusikaltėliams, „kaip ir dabartiniams saugumiečiams, geriausia bausmė – kad apie jų darbus rašoma net sovietinėje spaudoje“. Per šį LLL mitingą virš minios buvo iškelta kone pusę šimtmečio drausta Lietuvos trispalvė, tačiau po kiek laiko milicijos pareigūnai liepė ją pašalinti. Vėliavą iškėlė buvęs rezistentas, LLL tarybos narys Leonas Laurinskas, už dalyvavimą 1946 – 1953 m. Žemaitijos partizanų judėjime iškalėjęs 16 metų. Nors Gedimino aikštė ir buvo apsupta milicijos bei saugumo pareigūnų, mitinge dalyvavo apie 6 tūkstančiai žmonių, kurie tylos minute pagerbė stalinizmo aukas. Pusantros valandos trukusio renginio pabaigoje sugiedotas Lietuvos himnas. Lygiai po metų, 1989-aisiais, Gedulo ir vilties dienos minėjimai visos šalies mastu vyko birželio 13 - 14 dienomis. Birželio 13-ąją Naujojoje Vilnioje buvo dedamos gėlės, ant bėgių uždegtos žvakės, taip pagerbiant stalinizmo represijų aukas. Vilniaus Kalnų parke vyko “Tremtinio” klubo ir LPS Vilniaus tarybos surengtas mitingas, kuriame dalyvavo apie 20 tūkstančių žmonių. Savo išgyvenimais dalijosi buvę tremtiniai, politiniai kaliniai. Birželio 14-ąją Kaune, prie Laisvės paminklo, prasidėjo Gedulo ir vilties dienos minėjimas. Mitinge kalbėjo buvę tremtiniai, politiniai kaliniai, politinių organizacijų atstovai. Nors didesnių incidentų mitingo metu neįvyko, tačiau Lietuvos komunistų partijos CK pirmąjį sekretorių Algirdą Brazauską minia pasitiko šūkiais: ,,Laisvės, laisvės!”, ,,Rusų tankai, lauk!”, ,,Kolonistai, lauk!”. Skambant Istorijos muziejaus bokšto varpams padėtos gėlės prie Laisvės paminklo. Po to daugiatūkstantinė minia, eidama centrinėmis miesto gatvėmis, sustojo prie LTSR Valstybės saugumo komiteto (KGB) Kauno skyriaus rūmų pagerbti nukankintuosius bei prie geležinkelio stoties, iš kurios į tremties vietas buvo vežami žmonės. Čia kaip ir prie KGB rūmų žmonės padėjo gėlių puokštes, vainikus. Tylos minute pagerbtas žuvusių tremtinių atminimas. Gedulo ir vilties dienos minėjimą eisenos dalyviai pratęsė Dainų slėnyje. Čia kalbėjo LPS nariai ir tremtinio dalią patyrę žmonės. Minėjimui pasibaigus, pagerbti žuvusieji už Lietuvos nepriklausomybę Aukštųjų Šančių karių kapinėse. Birželio 14-ąją Vilniuje prie Arkikatedros buvo aukojamos gedulingos pamaldos, pašventinta Tremtinių koplyčia, vyko atstatyto Trijų kryžių paminklo atidengimas ir pašventinimas (šį Antano Vivulskio paminklą komunistinė valdžia susprogdino 1950 m. gegužės 30 d.). Gedulo ir vilties diena 1989-aisiais paminėta ir kituose Lietuvos miestuose. Antai Jurbarko kapinėse pastatytas koplytstulpis ,,Motina Lietuva”, skirtas rajono gyventojams, žuvusiems sovietų lageriuose.
Kražiuose (Kelmės raj.) pastatytas paminklinis akmuo ,,Raudonojo teroro aukoms atminti”. Vidurnaktį visa tauta giedojo Lietuvos himną. ,,Lrytas.lt”, 2009-06-14.
********************** Žvaigždė, vardu Rusija Kai oficialioji Rusija istoriją, istorijos faktus ir apskritai istorijos mokslą guldo į Prokrusto lovą, o ne, pavyzdžiui, ant psichoanalitiko kušetės, neišvengiamai suvoki, kad tikrai, tikrai, tikrai „Rusijos protu nesuvoksi“. Jau vien ką reiškia Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo, griežtai pasmerkusio mėginimus „perrašyti Antrojo pasaulinio karo istoriją", nes esą kyla mėginimų „falsifikuoti istoriją pažeidžiant Rusijos interesus", sudaryta komisija, kuri ruošiasi ginti valstybę, t.y. Rusiją, nuo istorijos ,,falsifikavimo". Toks putiniško režimo agresyviai arogantiškas žongliravimas istorijos faktais (beje, kaip čia neprisiminsi Rusijos tautos vienybės dienos, skirtos 1612 m. okupantų - lenkų ir lietuvių - išvijimui iš Kremliaus paminėti?), nekrofilo J.Stalino, kaip „efektyvaus vadybininko“, autoriteto renesansas, isteriškas Pabaltijo valstybių niekinimas viešojoje erdvėje bei sovietinės okupacijos neigimas ir t.t. – tai jau ne tik erzina, kad „Rusijos protu nesuvoksi“. Tai skatina mąstyti – dėl nacionalinės savigarbos! - apie sovietinės okupacijos padarytos žalos atlyginimo svarbą. Kaip teigė tarptautinės teisės ekspertas D. Žalimas, „kol deryboms dėl žalos atlyginimo sąlygų nėra, svarbiausia, kad Lietuvos elgesys keliant savo teisėtą reikalavimą būtų pakankamai nuoseklus ir ilgainiui netaptų tiek pasyvus, kad prilygtų kompensacijos reikalavimo atsisakymui“. Kita vertus, nors Lietuvos piliečių valia dėl sovietinės okupacijos padarytos žalos atlyginimo jau yra išreikšta 1992 m. birželio 14 d. referendume, o Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. birželio 13 d. priėmė įstatymą „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ ir taip įpareigojo Vyriausybę siekti, kad Rusija, kaip Sovietų Sąjungos teisių ir pareigų perėmėja, atlygintų okupacijos padarytus nuostolius, šiandien visiškai akivaizdu, kad dėl naujosios Rusijos psichozės ir atitinkamų mūsų santykių su ja sovietų okupacijos padarytos žalos atlyginimo aktą, mano supratimu, artimiausiu metu matysime kaip savo ausis be veidrodžio. Tai toks pat sunkiai įsivaizduojamas dalykas kaip, tarkim, teiginio „Kas man iš tos laimės, ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos, o kiti liūdės“ tapsmas abonentokratiškos valstybės Seimo nario - Tautos atstovo - veiklos kategoriniu imperatyvu. Nors įstatymo „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ preambulėje pabrėžiama, kad šis įstatymas yra grindžiamas visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis ir principais, istorinė atmintis liudija – kad ir kaip būtų liūdna! – kad Rusijai, švelniai tariant, nusišvilpti ant tarptautinės teisės normų ir principų. Kaip antai ant fundamentalaus principo „Pacta sunt servanda“, t.y. „Sutarčių privalu laikytis“. Atsižvelgiant į išdėstytas niūrias realijas norisi pridurti: reikalinga beribė savitvarda, kad nepradėtum nevalingai kriokti ar bent jau susilaikytum nuo nenorminės leksikos, žinoma, rusiškos, vartojimo. Ir dar. Matyt, tik laiko klausimas, kai dėl „deržavos“ interesų Rusijoje bus paskelbta, kad Žemė sukasi ne aplink žvaigždę, vardu Saulė, kurią genialusis Viktoras Cojus kitados apdainavo, o aplink žvaigždę, vardu... Rusija. ,,Respublika.lt”, 2009-06-05., www.biciulyste.com, 2009 06 05 ****************************** Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis: gimtadienio fragmentai (išspausdinta 06,03,09, http://www.biciulyste.com/news-detail,news_type~tevyne_musu,news~9d9b06de3a1e4ab3f5b006bae04f605e.html) 1988 m. birželio 3-oji, penktadienis. Vilnius. Ryte Lietuvos TSR Mokslų akademijos konferencijų salėje vyko akademiko E. Vilko vadovaujamos komisijos dėl Lietuvos TSR Konstitucijos pataisų posėdis. Prie LTSR Mokslų akademijos Prezidiumo suformuotos komisijos tikslas – siūlyti respublikos vyriausybei konstitucines pataisas, atspindinčias Sovietų Sąjungos komunistų partijos CK Generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo persitvarkymo (“perestroikos”) politikos dvasią. Vakare toje pačioje salėje surengta diskusija apie Lietuvos TSR socialinę-ekonominę plėtotę, persitvarkymo problemas. Salė buvo pilnutėlė, susirinko apie 500 žmonių, susirūpinusių Lietuvos likimu - mokslininkų, menininkų, inžinierių, rašytojų, žurnalistų, studentų. Susitikime su visuomene dalyvavo ir minėta konstitucinių pataisų komisija, kurios pirmininkas E. Vilkas vadovavo šiam susirinkimui. Šalia jo, Prezidiumo salės scenoje, sėdėjo akademikai R. Rajeckas, A. Buračas, J. Bulavas bei profesorius B. Kuzmickas. ,,Iš pradžių E. Vilkas nesėkmingai bandė pakreipti kalbą ekonominės diskusijos link, paversti ją nepolitine, - savo atsiminimuose rašo ekonomistė K. Prunskienė. - (…) Kalbėjome emocionaliai, kai kas net rėksmingai, tvyrojo nemaža įtampa”.
Lietuvos komunistų partijos CK darbuotojas A. Kumža, dalyvavęs šiame susirinkime, prisimena: ,,Į tribūną vienas po kito veržėsi oratoriai: kas su istoriniu rašinėliu apie 1941 metus, kas su pasiūlymais Respublikos vyriausybei ir Aukščiausiajai Tarybai”. Filosofas profesorius B. Genzelis: ,,Reikia žinoti, ko mes norime. Negalime laukti, kol už mus kas nors sugalvos. Esame mąstanti tauta, galime sukurti savo programas ekonomikoje, kultūroje, politikoje”. Kino režisierius A. Žebriūnas: ,,Šis susitikimas pavėlavo 3 metus. Tai atspindi tautos temperamentą”. Supratęs, kad mokslinė diskusija neįvyks, E. Vilkas tarė: ,,Jau dabar aišku, kad su tokia audringa publika daugiau nenorėtume susitikti, nes tai – tuščias reikalas. Galvojome, kad visuomenė domisi mūsų nuomone įvairiais klausimais, o ji nenori mūsų klausytis”. Susirinkimo dalyvė žurnalistė A. Aukštikalnienė replikavo: ,,Auditorija susirinko ne tam, kad klausytų kvalifikuotos paskaitos apie seniai žinomus dalykus. Reikia organizacinių žingsnių persitvarkymo kryptimi pirmyn. Reikia iniciatyvinės grupės, kuri taptų naujo visuomeninio judėjimo branduoliu”. ,,Mokslas domisi objektyvia tiesa. O mes šiandien, atrodo, jokios tiesos neieškom. Kiekvienas turi savo tiesą ir ją sako”, - polemizavo E. Vilkas, pasiūlęs forumą užbaigti ir išsiskirstyti. Kaip pastebi istorikai Č. Laurinavičius ir V. Sirutavičius, ,,susirinkimas darėsi panašus į chaosą. R. Ozolas, A. Juozaitis ir dar keli aktyvistai jau buvo pakilę išeiti ir ,,tęsti susirinkimą kur nors aikštėje”. Taip revoliucija Lietuvoje galėjo tiesiogiai išsilieti į gatvę, tačiau išeiti iš Mokslų akademijos salės per susispietusius žmones buvo nelengva. Antano Buračo perspėti, kad ,,negalima pyktis su akademikais”, ,,maištininkai” pasiliko. Vis dėlto po architekto A. Skučo bei filosofo A. Juozaičio, muzikologo profesoriaus V. Landsbergio ir fiziko Z. Vaišvilos kalbų Rubikonas, galima sakyti, buvo peržengtas. Kreipdamasis į susirinkimo dalyvius, A. Skučas klausė: ,,Kam reikalingas tas mokslinis diskutavimas, kuris nieko neįpareigoja ir nieko nenusprendžia… Mes tikėjomės, kad jūs [atsisukdamas į E. Vilką] prisidėsite prie mūsų, bet… baimė yra didelė, ji jus nugalėjo. Jeigu aš paklausčiau publikos, ko jūs čia susirinkote, garsiai sakykite”. ,,Liaudies fronto”, - atsakė balsai iš salės. O A. Skučas į tai: ,,Aš jį vadinu Persitvarkymo Sąjūdis”. A. Juozaitis susirinkusiems teigė: ,,Prieš ką mums kovoti? Žinoma, prieš baimę. Trejus metus mes bandėme ją įveikti ir tik šiandien ji ima trauktis”. V. Landsbergis apie šį istorinį susirinkimą politinėje autobiografijoje rašo: ,,Kažkam suabejojus, ar naujajai organizacijai bus leista veikti ir kokiose ribose, ar nereikėtų iš anksto pasiklausti Centro komiteto, aš sakiau, kad reikia ne klausti, o veikti, ir kai sustabdys mus jėga, būsime gavę atsakymą apie ribą”. Savo kalboje V. Landsbergis pabrėžė būtinybę kuo greičiau realizuoti Iniciatyvinės grupės įkūrimo idėją: ,,Mokslininkai turi laiko ieškoti objektyvios tiesos, o mes laiko labai daug praradę. Norime kažko konstruktyvaus, veiksmingo. Ne kada nors, o dabar, - pabrėžė kalbėtojas. - Mes niekuomet nesužinosime, ką mes galime, kol nepradėsime veikti. Kalbos niekad to neišaiškins, o tik konkretūs visuomeniniai veiksmai parodys ir mūsų valią, ir mūsų jėgą, ir, mūsų ribas. (…) Nuskambėjęs pasiūlymas įkurti visuomeninę organizaciją, remiančią persitvarkymą, yra ne tik savalaikis, bet ir pavėluotas, ir jei tokio klausimo sprendimas kompromituoja gerbiamus akademikus, tai, matyt, visuomenė nepaliks to klausimo, jis bus sprendžiamas kitur”. E. Vilkas dar kartą paprašė skirstytis, o A. Buračas pasiūlė to nedaryti: ,,Visi laukia rezultatų. Neišsiskirstykime susipykę. Ieškokime bendros tiesos”. Fizikas Z. Vaišvila, paraginęs susirinkimo dalyvius siūlyti kandidatūras į naujos organizacijos Iniciatyvinę grupę, pridūrė: ,,(…) nebėra ko laukti. Tai, kas gims, nebūtina vadinti liaudies frontu, jei tas žodis ką nors gąsdina. Toji iniciatyvinė grupė nepretentuos į kažkokius vadovų vaidmenis. Tai būtų tiesiog pradžia”. Į E. Vilko raginimus užbaigti susirinkimą Z. Vaišvila sureagavo tokiais žodžiais: ,,Va, tuoj užbaigsim. Išrinksim grupę ir užbaigsim”. Fiziko entuziazmą lydėjo susirinkusiųjų plojimai, pagaliau prasidėjo kandidatų į Iniciatyvinę grupę siūlymas. E. Vilkas, prisimindamas Birželio 3-osios susirinkimą, rašo: „Galiu pasakyti, kad iš dalies juokinga, iš dalies ir pikta, jog visi gerai žinojo, ko susirinko, tačiau niekas nenorėjo imtis protingos iniciatyvos. Iš pradžių man teko keistas vaidmuo. Turėjau raminti A. Aukštikalnienę, kuri ten akivaizdžiai kalbėjo ne į toną, kitus, kol galų gale atsirado Z. Vaišvila ir pasiūlė tai, ko visi tikėjosi“. K. Prunskienė, vertindama Iniciatyvinės grupės rinkimų eigą ir Z. Vaišvilos vaidmenį juose, atsiminimuose teigia: ,,Gerai prisimenu, kaip skirtingai jis reagavo į siūlomas įrašyti pavardes. Vienas jis įrašydavo beveik be salės pritarimo, o kitas tekdavo kartoti kelis kartus – jis tarsi negirdėdavo. Mane jis įrašė atsainiai nors mano mintims ir siūlymui salė ką tik buvo karštai pritarusi”. Galop po beveik tris valandas trukusios audringos polemikos bangavimų įkuriamas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS). Jam vadovauti forumo dalyviai, balsuodami už kiekvieną kandidatūrą plojimais, išrinko LPS Iniciatyvinę grupę iš žinomų visuomenės veikėjų, intelektualų, aktyvių M. Gorbačiovo persitvarkymo politikos šalininkų. Iniciatyvinę grupę sudarė 36 žmonės: aktorius, Teatro draugijos pirmininkas Regimantas Adomaitis, rašytojas Vytautas Bubnys, teisininkas, Mokslų akademijos narys korespondentas Juozas Bulavas, ekonomistas, Mokslų akademijos narys Antanas Buračas, “Gimtojo krašto” redaktorius Algimantas Čekuolis, vertėjas Virgilijus Čepaitis, operos dainininkas Vaclovas Daunoras, poetas Sigitas Geda, filosofas Bronius Genzelis, filosofas Arvydas Juozaitis, kompozitorius Julius Juzeliūnas, architektas, rook grupės “Antis” vadovas Algirdas Kaušpėdas, geografas, Kultūros fondo pirmininkas Česlovas Kudaba, filosofas Bronius Kuzmickas, muzikologas Vytautas Landsbergis, dailininkas, Dailininkų sąjungos pirmininkas Bronius Leonavičius, istorikė Ingė Lukšaitė (po išrinkimo tuojau atsistatydino, todėl grupėje liko 35 nariai), pedagogė Meilė Lukšienė, poetas Alfonsas Maldonis, poetas Justinas Marcinkevičius, ekonomistas Alvydas Medalinskas, filosofas Jokūbas Minkevičius, architektas Algimantas Nasvytis, filosofas Romualdas Ozolas, miškininkas, ekologas Romas Pakalnis, ekonomistas Saulius Pečiulis, rašytojas Vytautas Petkevičius, ekonomistė Kazimiera Prunskienė, filosofas Vytautas Radžvilas, ekonomistas, Mokslų akademijos narys Raimundas Rajeckas, architektas Artūras Skučas, gydytojas Gintaras Songaila, dailininkas Arvydas Šaltenis, žurnalistas Vitas Tomkus, fizikas Zigmas Vaišvila ir kino režisierius Arūnas Žebriūnas. Į LPS Iniciatyvinę grupę, kaip pažymi istorikai Č. Laurinavičius ir V. Sirutavičius, “stengtasi išrinkti tokius asmenis, kurių valdžia negalėtų lengvai suimti, ar kitaip su jais susidoroti. Ypač pagarbiai buvo sutikta Justino Marcinkevičiaus kandidatūra. 17 išrinktųjų priklausė LKP, nors nė vienas jų neužėmė jokio formalaus partinio posto. Visuomenei jie pirmiausia buvo žinomi kaip garsūs mokslininkai, menininkai, žurnalistai ar neformalių organizacijų vadovai. Beveik visi grupės nariai, išskyrus kaunietį Algirdą Kaušpėdą, populiarios tuo metu roko grupės ,,Antis” vadovą, buvo vilniečiai. Apskritai ideologiškai Iniciatyvinė grupė, galima sakyti, atstovavo Tarybų Lietuvos identitetui”. Istoriko A. E. Senno teigimu, išrinkus Iniciatyvinę grupę, jos nariai iš karto “susirinko kambaryje už Akademijos didžiosios salės ir ten (…) nutarė ateityje susirinkti bent kartą per savaitę. Pagal įkuriant vyravusią nuotaiką jie nutarė nerinkti pirmininko – visi buvo lygūs”.
,,Bernardinai.lt”, 2009-06-03.
|
