Frontininko laiškas Prieš 65-erius metus, 1943 m. ankstyvą pavasarį, Antanas Sniečkus ir Justas Paleckis prarado viltį sugrįžti į Vilnių lietuviškų pulkų priešakyje. Viltys žlugo Briansko fronte, Oriolo srityje, prie Aleksejevkos, kur vasario-kovo mūšiuose vokiečiai į miltus sumalė 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją. Tai buvo net ne mūšiai, o tikra katastrofa: per mėnesį divizija nepasistūmėjo į priekį nė per metrą, priešui didesnės žalos nepadarė, nė vieno vokiečio į nelaisvę nepaėmė, o pati iš 10 000 karių prarado pusę ir buvo išvesta į antrąjį ešeloną poilsiui ir papildymui. Aukštesnė vadovybė konstatavo, jog drausmė divizijoje labai prasta, vadai silpni, kariai mūšiams neparengti, vieno bataliono vadą, visiškai nesugebantį vadovauti, teko sušaudyti, užnugario tarnyba atrodo beviltiškai (mirties bausmės vos išvengė divizijos vado pavaduotojas užnugariui plk. Kazys Gudelis, kaip praradęs užnugario padalinių kontrolę). Aleksejevkos mūšius aprašė vienas divizijos karys laiške, apdairiai nepasirašęs pavarde, o tiesiog „fronto dalyvis“. Laiškas atsidūrė ant Sniečkaus stalo ir divizijos ypatingasis skyrius gavo nurodymą surasti „šmeižiką“. Enkavėdistai triūsė divizijoje it bitelės, tačiau, regis, autoriaus nesurado, o patį laišką archyve aptiko ir paskelbė istorikė Nastazija Kairiūkštytė. Iš konteksto aišku, kad laišką rašė komunistinių pažiūrų žmogus, okupacinio režimo aktyvistas, karo pradžioje pasitraukęs į Rusiją ir vėliau atsidūręs divizijoje. Štai jis (kalba ir stilius netaisomi): Jeigu likimas lėmė kam nors gyvam išlikti iš karių šios lietuviškos divizijos, tai pats amžinai atmins 1943 metų vasario mėnesio pabaigą ir kovo mėnesio pirmąją pusę, niekados buvusios Lietuvos piliečiai nepamirš šio žiauraus pasityčiojimo iš paskutinių Lietuvos žmonių, pasitraukusių nuo karo ugnies į gilumą Sovietų Sąjungos. Keletas tūkstančių LTSR jaunos Respublikos piliečių, kurie su didžiausia meile ir džiaugsmu sutiko į Lietuvą įžengusią Raudonąją Armiją, iš kurios tikėjosi daug gero, kurios įžengimui daug dėjo vilčių, kuriai negailėjo nieko nei puikiausių gėlių vainikų, nei lašinių, kiaušinių, sviesto, ko tik galėjo duoti Lietuvos darbininkas ar smulkus valstietis, ypatingai meilės ir simpatijų. Ir štai kilo žiaurus karas. Nenugalimoji armija vos tik pabarškino vokiečiai ginklais, ėmė paniškai bėgti iš Lietuvos, parsidaviškų vadų auka, pabaltijo Raud. Armijos daliniai bėgo, palikdami pakely tūkstančius lavonų ir tūkstančiais pasiduodami į nelaisvę. Visi geriausi Lietuvos darbininkai, aktyvistai, kurie Tarybų Lietuvoje dirbo jos naudai, dieną ir naktį vejami lietuviškų partizanų, kurie nekentė Tarybų Lietuvos kaip šuo katės, pasitraukė į SSRS gilumą. Bet kaip jie buvo sutikti, nežiūrint to, kad važiuoti teko be maisto, ištisas dienas būti, bet ir galų gale lietuvius, latvius nuvežė į pačius blogiausius užkampius, kur buvo kalinami buožės, prasikaltėliai ir tenai kur nors šlapiuos miškuos turėjo per dienas dirbti, valgyti gaudami tik visokias sumautas sriubas ir gabaliuką duonos ir visur miškuose, zavoduos, kolchozuos į lietuvius latrai rusai žiūrėjo kaip į šunis ir visaip juos skriaudė, nors ir geriausiai dirbo, vis tiek lietuvis nieko negalėjo uždirbti. Taip pavargus keletą mėnesių apie ką tiesiog baisu ir prisiminti, buvome pašaukti į lietuviškąją diviziją, nu, čia visi po truputį atsigavome, ypatingai nors gyvi išvažiavo iš prakeiktų darbo-katorgos batalionų lietuviško korpuso kariai. Pagyvenus apie 10 mėnesių divizijoje, nors ir pusbadžiai, bet vis tiek ne katorge, vėl su naujais metais prasidėjo kelionės, nors ir neprotingos per naktį padaryti 30-35 km be poilsio, apsikrovus maišais nukeliauti ne juokas, išsenka paskutinės jėgos, bet dar ta kelionė pusė velnio, bet kad neduoda valgyti, ėjus per naktį ir dieną gauni kaušelį sriubos, duonos nėr, ir naktį turi eiti 35 km. žmonės krito pakelėmis iš bado ir nuovargio, o komunistai buvo kalti, kad neagitavo, nelinksmino pusgyvių žmonių. Pagaliau atėjome į Efremovo rajoną, pailsėję truputį leidomės į dar žiauresnę kelionę, į mirtį, keliavome keturias dienas be poilsio, be duonos, gaudami tiki po kaušelį sriubos į dieną, ėjome prie fronto, galvojome gal dar duos pailsėti, priveš maisto, tada eisime į puolimą, bet kur tau. Vos tik spėjus ateiti ligi fronto tą rytą davė burokų sriubos ant dviejų žmonių pusę litro ir tuojaus į pirmas linijas, į puolimą. Pėstininkų daliniai turėjo po 65 šovinius, minosvaidininkai prie minosvaidžių po šešias minas, artilerijos bei aviacijos nebuvo. Priešas įsitvirtinęs blindažuose ir mūro namuose bei namais su kulkosvaidžiais ir minosvaidžiais, o mūsų pulkai dienos šviesoje atėję tankine rikiuote sklaidėsi po laukus krūvomis – grupėmis, o vokiečiai piškino iš minosvaidžių į tas kučkas ir nuo vienos minos krito po 10-15 žmonių, sužeistais ir užmuštais. Prasidėjo puolimas „vperiod“ rėkia vadai, kareiviai sušalę vos tik pajuda, pasikelia eiti ir krinta nuo kulkų ir minų. Nei kam rinkti sužeistus, dejuoja, šaukia, priešas pilia, priešo aviacija iš kulkosvaidžių šaudo, bombarduoja, o mūsų nei aviacijos, nei artilerijos. Po pirmų mūšių jau liko batalionuose po 50-150-200 žmonių. Po puolimo sugrįžus į kareivines, į kaimą nesant ko valgyti prasidėjo išdvėsusių arklių lupimas, kapojimas, kiek tik buvo kritusių arklių Aleksejevkoje suvalgė lietuviška divizija, lindo į rūsius, vogė bulves, žmonės verkė, keikė, vadino „grabiteliais“.
Rusų dalinių kareiviai taip pat keikė ir sakė: „Jūs težinot tik tai bulves vogti ir arklius lupti. Kokia jūs tauta laukiniai, plėšikai, prakeikti žydai, jus reikia tik iššaudyti, svoločiai“. Po pirmųjų trijų nevykusių puolimų, surinkus paskutinius invalidus, sutaisė batalioną po kelias dešimt žmonių vėl puolimas. Šiuo kartu šaudė artilerija, bet kaip ji šaudė: arba į tuščią lauką arba į savo kovotojus, o į vokiečių pozicijas gal pateko koks vienas sviedinys. Minosvaidininkai taip pat gi šaudė labai prastai prieš savuosius ir kada buvo laikas neleido saviesiems pasikelti savo minosvaidininkai. Paskutinį puolimą stebėjo mūsų vyriausybė, jeigu turi pakaušį proto, tai supras tai. Taip negarbingai, nepasiekus tikslo žuvo lietuviška 16-ta divizija Lietuviai, žydeliai nuklojo savo lavonais tuos kalnelius, jie jau niekada neišvys savo gimtojo krašto. Visi kovotojai matė, kad čia vadovauja kvaila galva arba tyčia paruoštas, apgalvotas lietuv. divizijos sunaikinimas be maisto, be ginklų buvo pasiųsta prieš blindažus pėstininkėliai su pagaliais, lazdomis. Ir kvailys gali suprasti, kad nieko nepadarysi su šautuvu prieš blindažus. O generolai tai nesuprato ir siuntė keliasdešimt žmonių paimti blindažus su vargingais šautuvėliais. Lietuviška divizija žuvo, žuvo negarbingai, tapo išdavimo, beprotybės, pasityčiojimo auka, neprotingo generolo vadovaujami, kuris norėjo ordino, užsitarnavo prakeikimą ir gėdą. Visi dabar žinos šiame krašte lietuvišką diviziją, suėdusią visus išdvėsusius arklius ir plėšusius rūsius, ir nepaėmusius nei vieno kaimelio. Visi mato ir supranta tą gerai. Tik kai kurie durniai užsispyrėliai dar savotiškai išvedžioja ir tvirtina, kad vieno ko trokšta dar šiuo metu per nelaimę išlikę gyvi lietuviai, kad jiems būtų leista žūti bent Lietuvos žemėje, kovoti užu kaimą, užu Vilnių, o ne už kokio prakeikto Oriolo kolchozus. Leiskite dar kartą išvysti lietuvišką žemelę ir atsikvėpti, nebaikit pjauti lietuvių šiame prakeiktame kampe. Kodėl Estijos vyriausybė protingai nesiunčia savo žmonių į mirtį. Latviai taip pat, tik durniai lietuviai tai daro, ką jūs, svoločiai, veiksit sugrįžę į Lietuvą, išpjovę be tikslo, be reikalo savo žmones, ką Jums pasakys žmonos, seserys, motinos be reikalo žuvusių karių. Draugai tverkitės proto
fronto dalyvis.
Redakcijos prierašas: daugiau skaitykite: .http://www.krantai.lt/bvs/naujienos.html?id=2648&show=placiau www.krantai.lt
Buitinių vartotojų sąjunga
2009-06-22 | 
