SĄJŪDIS
Birželio trečioji. Šiandien - Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dvidešimtmetis. Šia ypatinga diena džiaugiasi visi padorūs Lietuvos žmonės. Tai ne pokylio, bet atminties diena. Tai - nuostabi sukaktis lietuvių tautai. Lietuvos Nepriklausomybės, Lietuvos valstybės atkūrimo pradžia. Buvo ir yra pats nuostabiausias, svarbiausias įvykis mūsų gyvenime. Mano kartai teko didelė laimė būti, dalyvauti, padėti atstovėti to laiko Sąjūdžio siekius. Griuvo Berlyno siena. Griuvo iki Vilniaus. ,,Perestrojka" įvyko ne tik žodžiais - ji tapo Laisvės kūnu.
Daug kas nueina praeitin, daug smulkesnių dalykų išsitrina iš atminties, išlieka tik - svarbesni ar svarbiausieji. Šiandien daugelis gali rašyti ištisus romanus apie tą laikotarpį. Tik, jei žmogus pats tuo metu akytviai nedalyvavo, jei jo širdis neplakė vienu ritmu su tais, kurie buvo visur - Vingio parke, Baltijos kelyje, Sausio 13-osios naktį, tas jų rašymas bus tik atpasakojimas iš kitų lūpų ar paprasčiausias kitų minčių perrašinėjimas.
Ar mes sugebėjome perduoti savo vaikams tą nerimą, jaudulį, kuriuo buvo pripildytos mūsų širdys? Manau, kad taip. Tada, neabejoju, kad ir su viso pasaulio lietuviais buvome kartu, tik gal ne toje pačioje vietoje. Tada visiems buvo svarbu nepralaimėti.
Per Lietuvos televiziją kalbėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai. Jų balsuose buvo jaučiamas šioks toks nusivylimas - ne visi Sąjūdžio siekiai įgyvendinti. Nebijota tarti ir aštresnio žodžio prisiplakėlių prie Sąjūdžio adresu, ieškojusių naudos tik sau, prichvatizavusių ką tik begalėjo.
Stebina ir keisti reiškiniai, kai šios svarbios datos išvakarėse atsiranda ,,Sąjūdžio dieduko" - buvusios sovietinės Lietuvos KP CK sekretoriaus ideologo Liongino Šepečio interviu ,,Kauno dienoje". Neįtikinamai skamba jo prisipažinimas, kad palaikęs Sąjūdį, ieškojęs dialogo, o AMB išgarbintas šiame laikraštyje iki nerealios aukštumos. Kaip gerai, kad ne visų trumpa atmintis – ne kas kitas, o Brazauskas trispalvę įvardijo ,,skuduru”, jis skelbė ar net gąsdino, kad be SSSR neišgyvensime. - Ką praminėme ,,Stepu" (step by step...)?
Andrius Kubilius pasakė tiesiai: ,,Dabar kalbama, kad Sąjūdis buvo apėmęs visą Lietuvą, įskaitant ir Juršėną, ir Brazauską… Man negaila, bet taip nebuvo.”
Prieš 20 metų mes buvome vieningesni. Šiandien to labai trūksta. Jokia paslaptis, kad dalis tautiečių skęsta merkantiliškume.
Gyvendami toli nuo Tėvynės, esame arti jos mintimis, gyvename jos problemomis, džiaugiamės pasiekimais. Mums labai svarbu nenutolti nuo jos, išauklėti vaikus, anūkus lietuviais, išlaikyti LR pilietybę ir taip dalyvauti Lietuvos politiniame bei visuomeniniame gyvenime - kas kiek galime, kam tai rūpi. Ne pasirodymo, ne savanaudiškumo tikslais. Juk neretai iš toliau matosi daugelis dalykų kitaip ir juos galime vertinti objektyviau.
Reklaminiame Andriaus Kubiliaus klipe išgirdau kvietimą įsijungti, paremti naują darinį: Tėvynės sąjungos (konservatorių) ir krikščionių demokratų partiją. Ar nereikėtų pritarti šiai jo minčiai ir JAV įkurti ar atkurti organizaciją, palaikančią idėją - Laisva ir nepriklausoma Lietuvos valstybė?! Galų gale, galima ir finansiškai paremti tuos, kuriais dar tikime. Nė viena buvusi išeivijos politinė organizacija aktyviai nebesireiškia - apie jas girdime tik retomis, specialiomis (dažniausiai - Vasario 16-osios) progomis. Gal tokia jėga galėtų tapti Lietuvių Fronto Bičiulių (LFB) organizacija, kuriai aktyviai vadovauja, stengiasi išjudinti, suteikti naują prasmę dr. Rimtautas Marcinkevičius iš LA? Tai jis įsteigė ir finansavo ,,Laisvės premiją”, paskyręs ją Sausio 13-ąją žuvusios Loretos Asanavičiūtės, VSD pulkininko Vytauto Pociūno šeimoms, žurnalistui Valdui Vasiliauskui. Būtent, LFB pirmieji pareikalavo ir priėmė rezoliuciją Dariui Jurgelevičiui, Albinui Januškai atstatydinti, vienaip ar kitaip, gal net tiesiogiai, prisidėjusiems prie Vytauto Pociūno žūties. Rezoliucija reikalauja užbaigti liustracijos procesą ir įvardinti visus, bendradarbiavusius su KGB struktūromis. Manyčiau, kad galima būtų pratęsti, atnaujinti, papildyti esamos organizacijos nuostatas. Visada senas raktas rakina geriau nei naujas. Tik tokioje organizacijoje nereikėtų nė vieno buvusio aktyvaus komunisto, kagėbisto. Pastaruosius, taip akylai saugomus LR valstybės tarnų, sunkiau nustatyti. Ir nereikia čia šauktis Dievo, krikščioniško atlaidumo ,,suklydusiems”, kaip mėgstama papostringauti išeivijoje, kuriems miglos į akis pripūtė jų giminaičiai, buvę komunistai. Juk į ,,šlovingąsias komunistų partijos gretas” varu niekas nevarė – žmonės stojo patys dėl karjeros ar savanaudiškų tikslų.
Taigi, dar kartą sveikinu visus su nuostabia mūsų visų švente – Sąjūdžio dvidešimtąja vasara.
Birželio šeštąją LR Seime atidaryta tarptautinė konferencija ,,Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus" (Pasipriešinimo totalitariniams režimams sąsajos ir išdavos). Dėkui kolegai Virgilijui Kubiliui, sudariusiam galimybę išklausyti pirmos dienos pranešimus. Bet apie tai vėliau.
