Kalbėti apie Sąjūdį, tai prisipažinti, jog esi pagyvenusi. Įstrigusi maždaug tuose laikuose, kai per Lietuvą ėjo Napoleono prancūzų armija. Jaunajai kartai tas kovos laikotarpis asocijuojasi tik su Baltijos keliu ir televizijos bokšto šturmu sausio 13-ąją.
Kol kas Baltijos kelio dar nemaišo su „Via Baltica“, o televizijos bokšto – su Eifelio bokštu. Bet dar po 30 metų gal jau maišys. Baltijos kelią prisimins gal tik katalonai. Ir šiaip mūsų istoriją bandoma paaiškinti itin naiviai, bet visiems patogiai. Laikui bėgant, bus aiškinama vis patogiau.Tarsi staiga visi pabudome, pašokome iš lovų ir kaip įkirpti išdūmėme į aikštes. Su Dalia Grybauskaite. Skanduodami „Lietuva bus laisva!“. Tarsi visa Lietuva, niekieno neparaginta, kažkaip stebuklingai, matyt, šešiais aukštais susitrombavo prie Vingio parko estrados. Rajonuose palikusi tik naujagimius ir nevaikštančius senolius. Na, ir Mykolą Burokevičių.Aišku, maloniau, o ir patogiau kalbėti apie visuotinį Sąjūdį. Kaip apie Šiluvoje apsireiškusią Mariją. Ir sakyti – ir aš ten buvau. Ir mano senelis, mama buvo. Tačiau realybė buvo dramatiškesnė, nes pavojingesnė. Sąjūdis prasidėjo nuo iniciatyvinės grupės, į kurią buvo pasiūlyti 35 asmenys. Tais laikais, kas jų jau neatsimena ar dar nebuvo gimę, profsąjungos dalindavo talonus. Baldams, spalvotiems televizoriams ir kitiems deficitams. Talonus duodavo labiausiai nusipelniusiems. Arba burtų keliu. Tad jei Lietuvos mokslų akademijos salėje 1988 m birželio 3-iąją būtų buvę dalijami 35 talonai dulkių siurbliui ar lygintuvui pirkti, žmonės prie jų veržte veržtųsi. Keltų rankas – ir aš noriu! Kaip dabar veržiasi į kitos kadencijos Seimą. Bet tada situacija buvo kitokia. Nors nebuvau, bet įsivaizduoju. Žmonės suvokė, kuo rizikuoja. Siūlyti save? Baisu. Dar išmes iš darbo. Saugumiečiai ims persekioti. Pasiūlysi draugą – o ar jis tavęs prašo? Užkrausi jam ant pečių didžiulę riziką. Juk ne visiems disidentams pavykdavo taip lengvai išsisukti kaip Tomui Venclovai. Išleistam į Vakarus. Buvo ir kitokių pavyzdžių. Pvz., Mindaugo Tomonio. Įkišto į beprotnamį ir keistomis aplinkybėmis žuvusio ant geležinkelio bėgių. Tad Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, o ir visi šias kandidatūras pasiūliusieji puikiai suvokė riziką. Į kokį pavojų išleidžia. Salė iš tiesų išrinko iš savo tarpo pačius drąsiausius. Nepasidavusius žmogui visiškai natūraliam savisaugos instinktui. Juk buvo galima nesutikti. Tarkime, dėl per didelio užimtumo. Juk visi iniciatyvinės grupės nariai tikrai nestokojo mokslinės ar kūrybinės veiklos. Tačiau jie neatsisakė likti iniciatyvinėje grupėje. Nei Justinas Marcinkevičius, nei Česlovas Kudaba, nei kiti. Manau, pagrindinė neatsisakymo priežastis vėlgi labai žmogiška. Jiems buvo gėda viešai drebėti dėl savo asmeninio kailio. Verkšlenti, jog praras mokslinius laipsnius, garbės titulus, susigadins karjeras. Drąsūs yra ne tie, kurie nejaučia baimės. Drąsiausi yra tie, kurie savo baimes sąmoningai nugali. O patys drąsiausi yra tie, kurie savo baimes nugali dėl kitų. Dėl didesnio nei pats tikslo. Pvz., dėl Lietuvos. Frazė – kaip iš muilo operos. Feisbuke už tokią frazę turbūt būčiau „išbaninta“ arba negaučiau nė vieno „palaikinimo“. Tačiau ką padarysiu, jei mano karta būtent taip jautė. Ne dabar, bet tada. Bijojo, drąsinosi, slapčia tikėjo. O gal? O gal pavyks? Negi išdrįstų areštuoti poetą. Štai jau mėnuo praėjo, o nei J.Marcinkevičius, nei Regimantas Adomaitis dar neareštuoti. Sigito Gedos poezija iš knygynų dar nedingusi. „Antis“ vis dar skelia roko maršus. Vytautas Landsbergis akinukais dar blyksi. O gal pavyks? Kalbant pompastiškai, lietuviai tiesiog ėjo paskui savo lyderius, autoritetus, vedlius. Ėjo vis labiau išdrąsėdami. Lyderių įžūlumo įkvėpti. Vis su didesniu azartu. Na, ką mums visiems padarys? Mūsų jau tiek daug. Gerai, kad visa tai buvo. Bent prisiminimai liko. Dabar tokią euforiją patiria tik „Žalgirio“ fanai Belgrade.
O lietuviai nuo to laiko ėjo, ėjo ir toliau eina. Socialiniuose tinkluose. Kalbant nepompastiškai. Su ironija. Žmonės tol ėjo paskui savo lyderius, kol pamiršo, kas juos vedė ir kur vedė. Nors labiau tikėtina, jog Č.Kudaba būtų mus vedęs ne į Briuselį, bet į Aukštaitijos nacionalinį parką. Na, žmonės tol ėjo, ėjo, kol vieni iš Lietuvos išėjo. Kiti iš lietuvių kalbos eina, o dar kiti tik į Seimą eina. O visais kitais atvejais – važiuoja. Dar kiti, atgavus nepriklausomybę, tiek išdrąsėjo, kad net partinės mokyklos dėstytojai tapo drąsūs. O buvę lyderiai ir autoritetai mindžiojami. Kaip Vytautas Radžvilas ar J.Marcinkevičius. Nes dabar nugalėti savo asmeninės baimės nereikia. Pakanka drąsos būti su banda. Ir per šventes pamosikuoti Trispalve. Ir šiukštu neužsiminti, jog žadėjome kovoti prieš privilegijas ir prieš nutautinimą. Nes ta kova – kaip skeletas spintoje. Žinai, bet užsiminti jau nemandagu. Karjerai pakenksi. Iniciatyvinė grupė? Sąjūdis? O kokią algą mokės? Ar aš durnas, kad dirbčiau kamikadze dykai? Idėjos? Idealai? Tik nesvaičiokite. Signatarai bent rentas gavo, o kiti iniciatyvinės grupės nariai paplušėjo už dyką?! Ir dėl ko. Dėl Lietuvos? Baikite juokus, teta. Jei plušėčiau, tai dėl skandinavų. Ten algos didesnės.
respublika.lt