12-os dienų Izraelio – Irano karas baigėsi. Iranas ir Izraelis susitarė laikytis paliaubų.
Tačiau, Izraelio bombardavimai tęsis toliau.
Kai birželio 13 d. Izraelis pradėjo puolimą prieš Iraną, tai buvo staigmena visiems, bet dar labiau stebino tai, kad abi pusės susilaikė nuo visiško pasipriešinimo, paversdamos karą smūgių ir atsakomųjų smūgių serija, nė vienai iš jų nepasiekus jokių pagrindinių tikslų.
Per du mėnesius iki išpuolio Iranas ir Jungtinės Valstijos vedė netiesiogines derybas dėl naujo branduolinio susitarimo. Nors derybose buvo padaryta didelė pažanga, Teheranas atmetė Vašingtono reikalavimą nutraukti urano sodrinimą. Prezidentas Donaldas Trumpas nerodė susidomėjimo karine konfrontacija, tačiau Izraelis surengė puolimą.
Prasidėjus atakai, kurios kodinis pavadinimas buvo „Operacija „Kylantis liūtas“, Izraelis pareiškė, kad nori visiškai sunaikinti Irano branduolinę programą.
Pirmieji Izraelio gynybos pajėgų (IDF) ir „Mossad“ žvalgybos įvykdyti smūgiai pataikė į dešimtis taikinių vakarų ir centriniame Irane, sunaikinant didžiąją dalį ten esančios oro gynybos. Taip pat žuvo daugiau nei 20 vyresniųjų karinių vadų ir branduolinių mokslininkų.
Vis dėlto ne visi branduoliniai objektai buvo apšaudyti. Pagrindinis taikinys buvo Natanzas – svarbus branduolinio sodrinimo objektas, esantis maždaug 80 metrų gylyje po žeme. Izraelis teigė, kad objektas buvo sunaikintas, tačiau Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) pranešė apie didelę vidinę žalą ir užterštumą.
Kaip ir po pirmojo Izraelio smūgio, pradinis Irano atsakas – maždaug šimto savižudžio dronų ataka – neatitiko lūkesčių.
Islamo revoliucijos gvardija (IRGC) dienos pabaigoje vykdys rimtesnį atsakomąjį veiksmą, paleisdama dešimtis balistinių raketų į taikinius Izraelyje kaip atsakomojo išpuolio, kodiniu pavadinimu „Operacija „Tikrasis pažadas 3“, dalį.
Irano raketų ataka nebuvo pakankamai stipri, kad visiškai atgrasytų Izraelį, tačiau ji akivaizdžiai išmušė jį iš pusiausvyros, nukreipdama IDF dėmesį nuo Islamo Respublikos branduolinių objektų į jos puolamuosius pajėgumus.
Likusį karo laiką Izraelio gynybos pajėgos dominavo vakarų ir centrinio Irano, įskaitant sostinę Teheraną, padangėje, tačiau IRGC toliau leido raketas ir dronus.
Birželio 15 d. įvyko vienas kruviniausių Irano raketų smūgių prieš Izraelį, per kurį centriniame Bat Jamo mieste žuvo mažiausiai devyni žmonės. Kelias kitas dienas Izraelio gynybos pajėgos daugiausia dėmesio skyrė Irano raketų bazėms ir karinei pramoninei infrastruktūrai. Tačiau birželio 16 d. įvykdytas smūgis išsiskyrė – taikiniu tapo Irano Islamo Respublikos transliavimo būstinė Teherano centre. Tai buvo pirmas ženklas, kad Izraelis planavo palengvinti režimo pasikeitimą Irane.
Vėliau, birželio 19 d., Izraelio gynybos pajėgos smogė Arako sunkiojo vandens reaktoriui, matyt, norėdamos parodyti, kad Irano branduolinė programa vis dar yra taikiklyje. Reaktorius buvo sunaikintas. Tačiau jis niekada nebuvo eksploatuojamas ir visada buvo laikomas labiau šalutiniu projektu pagrindinėje branduolinėje programoje.
Po smūgio Arake Izraelio ataka pateko į aklavietę. Tai paaiškėjo birželio 21 d., kai Izraelio gynybos pajėgos smogė Isfahano branduoliniam objektui – tai buvo antras toks išpuolis nuo operacijos „Rising Lion“ pradžios. Žala dideliam kompleksui nebuvo tokia didelė.
Šiuo metu tapo aišku, kad Izraeliui reikia tiesioginės JAV pagalbos, ypač siekiant atakos į Fordow požeminę urano sodrinimo gamyklą, kuri liko nepaliesta. Vašingtonas jau perkėlė savo turtą, ruošdamasis prisijungti prie karo. Vis dėlto Trumpas pareiškė, kad duos Iranui dvi savaites sutikti su „besąlygine kapituliacija“.
Žinoma, Trumpas tik apgavo Iraną, kaip ir per branduolines derybas. Birželio 22 d. JAV bombonešiai numetė 14 didžiulių bunkerius naikinančių bombų ant Natanzo, kurį Izraelis tvirtino sunaikinęs, ir Fordo. Atakos povandeniniai laivai taip pat paleido apie 30 sparnuotųjų raketų į Isfahaną, į kurį Izraelio gynybos pajėgos taikėsi ne kartą, o du kartus.
Trumpas gyrėsi „sunaikinęs“ branduolinius objektus. Tačiau TATENA to nepatvirtino. Birželio 23 d. IDF vėl taikėsi į objektą, teigdama, kad norėjo „sutrukdyti“ patekti į objektą, o tai leido manyti, kad jis nebuvo visiškai sunaikintas.
Tą pačią dieną Izraelis, pasiekęs savo galimybių ribas, atakavo simbolinius taikinius Irane. Gynybos ministras Izraelis Katzas teigė, kad tarp taikinių buvo „Basij būstinė, Evin kalėjimas politiniams kaliniams ir režimo oponentams, „Izraelio sunaikinimo“ laikrodis Palestinos aikštėje, Revoliucinės gvardijos vidaus saugumo būstinė, ideologijos būstinė ir kiti režimo taikiniai“.
Po abejotinos Amerikos atakos Iranas reagavo dar abejotiniau. Birželio 23 d. IRGC paleido apie 14 raketų į Al Udeidą Katare, svarbią JAV oro bazę. Ne tik visos raketos buvo perimtos, bet ir vėlesnės ataskaitos atskleidė, kad iraniečiai koordinavo ataką su Kataro pareigūnais.
Pavadinęs Irano išpuolį nesėkme ir patvirtinęs, kad ji buvo koordinuota, Trumpas per naktį visus nustebino paskelbęs paliaubas tarp Izraelio ir Irano.
Vis dėlto birželio 24-osios rytą įvyko vienas didžiausių Irano išpuolių prieš Izraelį, per kurį pietiniame Beer Ševos mieste žuvo mažiausiai keturi žmonės. Izraelio gynybos pajėgos teigė, kad kai kurios raketos buvo paleistos įsigaliojus paliauboms, tačiau Iranas tai neigė.
Izraelis pažadėjo griežtą atsaką, tačiau Trumpas įsikišo, atvirai perspėdamas Izraelį atšaukti planuojamus smūgius Iranui. Vėliau Izraelio gynybos pajėgos simboliškai atakavo vieną radaro stotį netoli Teherano.
„Iš esmės turime dvi šalis, kurios taip ilgai ir taip sunkiai kovoja, kad net nežino, ką, po galais, daro“, – įniršęs Trumpas sakė apie Izraelį ir Iraną.
Karui netikėtai pasibaigus, kilo daug klausimų apie tai, ko Izraelis bandė pasiekti ir kam Iranas bandė užkirsti kelią.
Pirma, neabejotina, kad Izraelio deklaruojamas tikslas sunaikinti Irano branduolinę programą tebuvo fasadas. Teheranas niekada iš tikrųjų neketino gaminti branduolinių ginklų. Netgi, remiantis JAV žvalgybos duomenimis, Irano vadovybė niekada nepriėmė tokio sprendimo.
Nors daugelis Irano branduolinių objektų buvo apgadinti arba visiškai sunaikinti, Izraelio ir Amerikos teiginiai apie visos Irano branduolinės programos sunaikinimą akivaizdžiai toli gražu nėra tikslūs. Net jei viskas būtų sunaikinta, Iranas vis tiek turėtų reikiamų žinių. Be to, šimtų kilogramų labai praturtinto urano, kurio nebuvo nė viename iš taikinių, likimas lieka nežinomas.
Pereinant prie antrojo deklaruojamo karo tikslo, Izraeliui pavyko susilpninti Irano puolamuosius ir gynybinius karinius pajėgumus. Tačiau, kaip rodo paskutinė mirtina raketų ataka, šie pajėgumai išlieka realia grėsme.
Žinoma, Iranui iš savo pusės nepavyko atgrasyti Izraelio ir JAV, nors kai kurie stebėtojai gali teigti, kad Teheranas niekada nedarė visiško pasiryžimo.
Iš tikrųjų karas greičiausiai buvo skirtas pasiekti kažką daug didesnio, kažko, apie ką nei Izraelis, nei JAV atvirai nekalbėtų. Tas tikslas – režimo pakeitimas. Nuo išpuolio prieš Irano valstybinę televiziją iki Amerikos intervencijos ir paskutinių Izraelio smūgių vadinamiesiems „režimo taikiniams“ Teherane – tai neabejotinai buvo tikslas nuo pat pradžių.
Izraeliui ir JAV tai buvo metas keisti Iraną, kuris per pastaruosius metus prarado daugumą savo sąjungininkų. Tikėtina, kad abu tikėjosi, jog karas sukels protestų bangą Islamo Respublikoje, ir, to neįvykus, tikriausiai nusprendė staiga nutraukti karą.
Vis dėlto dar per anksti manyti, kad Iranas iškovojo pergalę, nepaisant pranešamų šventės įvykių Teherane. Šis karas greičiausiai buvo tik pirmasis iš daugelio ateinančių raundų. Kitas raundas gali įgauti slaptą pavidalą. Tie, kurių nepavyko nužudyti per tiesioginius Izraelio išpuolius, galėjo žūti nelaiminguose atsitikimuose. O jei dauguma iraniečių nuspręstų palaikyti savo vyriausybę, bent kai kuriems būtų galima sumokėti už protestų ir riaušių organizavimą.
Iranas išlaikė labai sunkų išbandymą, tačiau žengdamas į priekį jam reikia daug ką pakeisti, pirmiausia derybų taktikoje, o vėliau ir karinėje taktikoje.
Neįmanoma paneigti, kad Trumpas tapo pagrindiniu šio karo nugalėtoju. Jis padėjo pradėti karą, o vėliau padėjo jį užbaigti. Nors jis svarstė apie režimo pasikeitimą Irane, jis atsargiai vertina tai, kas bus toliau.
„Nenoriu matyti režimo pasikeitimo Irane – tai sukels chaosą. Jie neturės branduolinių ginklų – tai paskutinis dalykas, apie kurį jie dabar galvoja“, – pareiškė jis po paliaubų.
Trumpas naują branduolinį susitarimą su Iranu greičiausiai laikys dar viena pergale, ir Teheranas turėtų tuo pasinaudoti. Tik naujas susitarimas galėtų leisti Teheranui iš tikrųjų persiginkluoti, atkurti savo tradicinius pajėgumus, įskaitant oro pajėgas ir oro gynybą, prieš Izraeliui pradedant kitą ataką, pasinaudojant kitu pretekstu.