**Piliečių referendumo iniciatyvinė grupė dėl Tautos teisių organizuojant referendumus. **Administracinio teismo nutarimas

Piliečių referendumo iniciatyvinė grupė dėl Tautos teisių organizuojant referendumus.
„Teismas kuria Tautai pavojingus precedentus.“ 2025 m. liepos 15 d.

Nelabai žalgiriškos dienos. Liepos 11 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
atmetė piliečių referendumo iniciatyvinės grupės skundą dėl 2025 m. birželio 19 d. VRK
sprendimo neregistruoti referendumo iniciatyvos dėl Tautos teisių į referendumą
Konstitucijoje išplėtimo – teisės skelbti referendumą suteikimas ne Seimui, o 2/5 Seimo narių,
bet ir Respublikos Prezidentui bei piliečių iniciatyvinei grupei, surinkusiai 300000 piliečių
parašų, referendumo kartelės sumažinimo iki 100000 piliečių parašų, teisės skųsti VRK
sprendimus dėl galutinių Seimo ir Respublikos Prezidento rinkimų suteikimo rinkimų
kandidatams ir stebėtojams, VRK narių išrinkimo ir tarpvalstybinių sutarčių ratifikavimo
referendumu.
Teismas sprendimu praktiškai padarė neveiksmingais Konstitucijos 4 straipsnį (tautos
suvereno teisė) ir 3 straipsnį (niekas negali varžyti tautos galių). Nors Lietuvos teisėje galioja
universali teisės nuostata, kad niekas negali būti teisėju savo byloje, teismas sutiko su VRK
nuomone, kad pati VRK gali spręsti dėl jos rinkimo tvarkos ir kad VRK rinkimas nėra
svarbiausias tautai klausimas. Gerbiamieji, atsakyti į šį klausimą tegali Tauta, o jūs jai
neleidote tai padaryti. Mes nedrįstume teigti, kad Tautai nesvarbu, kad jai neleidžiama spręsti
dėl Lietuvos valdžios rinkimus ir referendumą organizuojančios VRK narių išrinkimo. 2024
m. rinkimų patirtis patvirtino, kad tai – esminis Tautai klausimas.
Manome, teismas tai suprato, nes nepasisakė dėl mūsų nuomonės, kad dėl šališkumo šiuo
klausimu VRK privalėjo kreiptis į teismą, kad tai spręstų ne VRK, o teismas, tiesiogiai
taikydamas Konstituciją ir nurodydamas VRK, kaip šioje situacijoje pastaroji turi elgtis.
Labai netikėtas teismo sprendimas buvo ir dėl to, kad Konstitucijoje įtvirtinta piliečių
referendumo iniciatyvinė grupė, surinkusi 300000 piliečių parašų, negali skelbti referendumo
datos. Tai tiesioginis Konstitucijos 3 straipsnio (Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią) ir 9
straipsnio (Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu)
pažeidimas, nes paneigia Konstitucijos logiką, kurioje Tauta yra pirminis teisės šaltinis.
Suverenios galios šaltinis yra Tauta, o ne VRK ar Seimas. Teismas, pritardamas VRK
cenzūrai, iš esmės leido antriniam subjektui VRK riboti pirminio subjekto (Tautos) valią,
pažeisdamas konstitucinę valdžių hierarchiją. Referendumo paskelbimas – gi nėra jo
vykdymas. Tačiau mes atsimename liūdną Žemės referendumo patirtį – Seimo vilkinimą
skelbti šį referendumą.
Teisės požiūriu liūdniausia teismo sprendimo vieta – sutikimas su VRK nuomone, kad
tauta neturėtų spręsti suvereniteto atidavimo klausimų. Teismas nepasisakė dėl vienintelio
VRK argumento šiuo klausimo – taip vadinamu 2003 m. referendumu dėl Europos Sąjungos
tariamai šis klausimas jau išspręstas. Teismas nevertino mūsų argumento, kad tai buvo
politinis, bet ne teisės aktas, nes stojimo į ES sutartis nebuvo pateikta Tautai balsuoti, kad
stojimo aktui gauti ¾ visų rinkėjų pritarimą.
Teismas formaliai sutiko su VRK nuomone, kad siūloma referendumo iniciatyva yra dėl
tariamai tarpusavyje nesusijusių kelių Konstitucijos straipsnių pakeitimų, taip ir nepasisakęs
dėl mūsų esminio argumento, kad siūlomos Konstitucijos pataisos tarpusavyje susijusios
bendru tikslu – stiprinti Tautos galias tiesiogiai valdyti valstybę, balsuojant referendumuose.
Nors po Žemės referendumo Konstitucinis Teismas išaiškino ir tai, kad keli referendumo
klausimai gali būti teikiami kartu, jeigu jie yra tarpusavyje susiję bendru tikslu.
Ką gi, kol kas demokratija Lietuvoje išlieka valdžios valdoma – valdžios „demokratija“, o
Lietuvos Respublikos suverenas Tauta lieka beteisis.

Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės koordinatoriai Lietuvos Nepriklausomybės Akto
signataras Zigmas Vaišvila, Egidijus Čibirauskas ir grupės narys Gediminas Ustinavičius

****************************

*********************************

Administracinė byla Nr. R-5-525/2025
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00009-2025-6
Procesinio sprendimo kategorija 5.4

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 
2025 m. liepos 11 d.
Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos
pirmininkas),
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės atstovams Zigmui
Vaišvilai, Egidijui Čibirauskui, Gediminui Ustinavičiui ir Nendrei Černiauskienei,
atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovui Ramūnui
Ramanauskui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal
pareiškėjo Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, atstovaujamos koordinatorių Zigmo
Vaišvilos, Egidijaus Čibirausko, Gedimino Ustinavičiaus ir Nendrės Černiauskienės, skundą
atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl 2025 m. birželio 19 d.
sprendimo Nr. Sp-128 dėl atsisakymo įregistruoti iniciatyvinę grupę privalomam referendumui
paskelbti panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Piliečių referendumo iniciatyvinė grupė, atstovaujama koordinatorių
   Zigmo Vaišvilos, Egidijaus Čibirausko, Gedimino Ustinavičiaus ir Nendrės Černiauskienės,
   (toliau – ir pareiškėjas, Grupė) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su skundu,
   prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK)
   2025 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. Sp-128, kuriuo atsisakyta registruoti piliečių referendumo
   iniciatyvinę grupę dėl privalomo referendumo paskelbimo dėl Lietuvos Respublikos
   Konstitucijos pakeitimų dėl referendumo reglamentavimo. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti iš
   atsakovo VRK pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas, tokioms esant.
2. Pareiškėjas skunde paaiškina, kad Grupė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
   referendumo konstitucinio įstatymo 10 straipsniu, VRK pateikė prašymą registruoti referendumo
   iniciatyvinę grupę ir referendumui siūlomą sprendimo projektą, kuriuo siūloma pakeisti Lietuvos
   Respublikos Konstituciją dėl referendumo reglamentavimo, visų pirma, šią piliečių konstitucinę
   teisę nustatantį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnį, suteikiant tautos referendumui
   papildomas Konstitucijoje reglamentuotas teises bei padaryti su tuo susijusius bei dėl
   Konstitucijos vientisumo būtinus kitų Konstitucijos straipsnių pakeitimus. Šis pasiūlymas

2

atsakovui teiktas, atsižvelgiant į 2024 metais vykusių rinkimų stebėtojų nustatytus ir įrodymais
patvirtintus rinkimų pažeidimus ir į tai, kad konstitucinė piliečių teisė į tiesioginį valstybės
valdymą, inicijuojant referendumus, kaskart vis apsunkinama, tuo paneigiant tautos kaip
suvereno teises, dėl ko referendumui siūlomas Konstitucijos 9 straipsnio pakeitimas ir su šiuo
pakeitimu susiję kitų Konstitucijos straipsnių pakeitimai, išplečiant tautos referendumo teises
reglamentuojant referendumo inicijavimą ir organizavimą, tikslinant VRK skyrimo tvarką.
Tačiau vadovaudamasis Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio,
11 straipsnio 3 ir 4 dalimis VRK atsisakė registruoti šią referendumo iniciatyvą. VRK nuomone,
Grupės referendumui teikiamo įstatymo dėl Konstitucijos 9, 33, 67, 84, 147, 148 straipsnių
pakeitimo projektas apima tarpusavyje pagal turinį ir pobūdį nesusijusias Konstitucijos pataisas,
t. y. dėl referendumo inicijavimo tvarkos, dėl Konstitucijos keitimo draudimo Seimui, dėl VRK
pirmininko ir narių skyrimo referendumu, dėl Prezidento ir Seimo kompetencijų išplėtimo, dėl
tarptautinių sutarčių ratifikavimo referendumu. Taigi, minėtos pataisos apima skirtingas
valstybės valdžios sritis (piliečių teises, valdžių kompetencijas, rinkimų administravimą,
tarptautinę teisę). Kadangi siūlomas referendumui teikiamo sprendimo projektas apima pagal
turinį ir pobūdį tarpusavyje nesusijusias Konstitucijos pataisas, tai reiškia, kad rinkėjas negalės
atskirai pasisakyti už vieną pataisą ir prieš kitą pataisą, t. y. negalės pasisakyti dėl Grupės
siūlomo bendro Konstitucijos 9, 33, 67, 84, 147, 148 straipsnių nuostatų pakeitimo esmės, jeigu
kai kurios siūlomos nuostatos jiems būtų priimtinos, o kai kurios nepriimtinos. Atsižvelgiant į
tai, vertintina, jog tai, kad Grupės referendumui teikiamas visas sprendimas kaip vieningas /
jungtinis neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų
reikalavimų sprendimo turiniui. Taip pat pažymėta, kad Grupės referendumui teikiamo
sprendimo pavadinimas „Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos
pakeitimų dėl referendumo reglamentavimo“ nėra aiškus ir tikslus, jis neatitinka teisės akto
paskirties ir turinio, nes šiuo sprendimu yra keičiamas ne tik referendumo reglamentavimas. Be
to, referendumui teikiamu sprendimu Konstitucijos straipsnių nuostatos nėra keičiamos
nuosekliai, iš eilės. Taigi, teikiamas referendumo sprendimo projektas neatitinka Lietuvos
Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytų reikalavimų, keliamų aiškumo principui (3
str. 2 d. 6 p.) bei teisės akto struktūrai ir turiniui (9 str. 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, konstatuota,
kad Grupė referendumui pateikė sprendimo tekstą, kuris prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio
pirmojoje dalyje, 5 straipsnyje, 6 straipsnio pirmojoje dalyje, Referendumo konstitucinio
įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, 3 dalyje nustatytiems reikalavimams, todėl Grupė
negali būti registruota.

3. Pareiškėjas skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
   3.1. Sprendimas neteisėtas – nes priimtas viršijus VRK įgaliojimus, nustatytus įstatyme;
   nepagrįstas – nes remiasi netiksliai interpretuotais Konstitucinio Teismo nutarimais bei ignoruoja
   tautos suverenumo principą; pažeidžia piliečių teises dalyvauti valstybės valdyme tiesiogiai, t. y.
   per referendumą.
   3.2. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl VRK šališkumo, vadovaudamasis Konstitucijos 3 ir
   9 straipsnių nuostatomis dėl tautos suvereniteto ir referendumo teisės, mano, kad Sprendimas
   priimtas, remiantis jį priėmusių VRK narių instituciniu savisaugos interesu, o ne neutralia
   konstitucine analize. VRK Sprendimu turi būti įvertintas ne šios institucijos ir jos narių
   patogumas, o Tautos suvereni galia per Konstitucijos keitimo teisę: 1) VRK nariai yra tiesiogiai
   suinteresuoti asmenys, o pats VRK – suinteresuotas subjektas; 2) Sprendimą VRK argumentuoja
   neproporcingai išplėstomis ir deklaratyviomis išvadomis apie Grupės siūlymų „neaiškumą“,
   „perteklinumą“, „neatitikimą konstitucinei dvasiai“, tačiau ignoruoja savo ankstesnę skirtingą
   praktiką; 3) Teismų praktika ir teisinės valstybės principai draudžia suinteresuotam subjektui
   spręsti savo paties statuso klausimus. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimu VRK sukūrė teisiškai
   pavojingą precedentą. Jeigu VRK sprendžia, ar registruoti referendumą, kuris susijęs su pačios
   VRK statuso ir VRK narių formavimo pakeitimu, precedentas leistų bet kuriai institucijai vetuoti
   jos pačios veiklos peržiūrą tautos valia. Tai paneigtų Konstitucijos 3 straipsnio nuostatų kad
   „niekas negali varžyti ar riboti Tautos suverenių galių“ ir 9 straipsnio turinį – referendumą, kaip

3

tautos teisę, be atstovaujamųjų institucijų cenzūros. Šioje situacijoje, pareiškėjo nuomone, VRK
yra šališka ir privalėjo nusišalinti nuo sprendimo priėmimo dėl šios referendumo iniciatyvos,
kurios pasėkoje dabartinės sudėties VRK nariai ir pirmininkas netektų dabartinių savo pareigų.
Pareiškėjas pažymi, kad 2025 m. birželio 19 d. posėdyje VRK nariai vienbalsiai atsisakė
nusišalinti.
3.3. Dėl Konstitucijos 9 straipsnio aiškinimo iškraipymo, pareiškėjas nurodo, kad VRK
iškraipo oficialią konstitucinę doktriną ir viršija kompetencijos ribas, nes siekia, kad tauta
nesvarstytų referendumu klausimų kurie gali būti Konstitucijos keitimo objektu. Atsakovui
nesuteikta teisė už Tautą spręsti, ar Grupės siūlomas Konstitucijos pakeitimas yra svarbus, ar
nesvarbus. Atsakovas savo šališkumą patvirtino, pasisakydamas, kad VRK narių ir pirmininko
tvirtinimas nėra svarbus valstybės klausimas, kurį reikėtų spręsti referendumu. Tai nuspręsti teisę
turi tik Tauta referendume. Ir VRK nurodyti Konstitucijos 9 straipsnis, ir Konstitucinio Teismo
2014 m. liepos 11 d. nutarimas byloje Nr. KT36-N10/2014 konstatuoja, kad svarbiausi Tautai ir
Valstybei klausimai yra tokie, kurie susiję su valstybės santvarkos keitimu, suvereniteto
perleidimu, naryste tarptautinėse organizacijose, su Konstitucijos nuostatų keitimu. Taigi, VRK
viršijo savo kompetenciją. Be to, pareiškėjo nuomone, Konstitucijos keitimas negali būti
atmetamas, remiantis esama Konstitucijos redakcija. Pareiškėjas akcentuoja, kad siūlomas
Konstitucijos 9 straipsnio pakeitimas: atitinka tautos suverenumo principą (Konstitucijos 4 str.),
ištaiso istorinę Seimo piktnaudžiavimo spragą (žemės referendumo atvejis), nesuteikia teisės
Grupei leisti įstatymus, tik nustato automatinį mechanizmą referendumui skelbti, nepažeidžia
Konstitucijos 5 straipsnio, nes po pataisos jis taikomas kartu su pakeistu 9 straipsniu, todėl VRK
pozicija, atmetanti pataisą remiantis tariama „nekonstitucingumo prielaida“, yra teisiškai
nepagrįsta, diskriminuojanti tautos politines teises. Dėl kitų Konstitucijos 9 straipsnio siūlomos
redakcijos nuostatų, t. y. dėl to, kad „įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka referendumą skelbia
Respublikos Prezidentas, ne mažiau kaip 2/5 Seimo narių grupė“, atsakovas neprieštaravo, todėl
pareiškėjas konstatuoja, kad bylos šalių ginčo dėl to nėra.
3.4. Dėl Konstitucijos 147 straipsnio pakeitimo, pareiškėjas teigia, kad VRK teiginys, jog
siūlomas 147 straipsnio pakeitimas „nereglamentuoja Konstitucijos keitimo“, nes esą tik
atkartoja, ką jau numato 9 straipsnio pataisa, t. y. teisę Grupei skelbti referendumą, logiškai
prieštarauja pačios Konstitucijos vientisumo principui ir Konstitucinio Konstitucijos 9
straipsnyje siūloma įtvirtinti referendumo skelbimo galimybę iniciatyvinei grupei, todėl ir 147
straipsnis nustato, kas ir kaip inicijuoja Konstitucijos keitimą, t. y. konkrečią referendumo formą.
Todėl, jeigu referendumas dėl Konstitucijos keitimo skelbiamas piliečių iniciatyva, tai turi būti
atspindėta ir 147 straipsnyje, nes kitaip susidaro teisinė spraga ir nenuoseklumas. Todėl tai ne
dubliavimas, o sisteminis atitikimas, kurio VRK pati nuolat reikalauja iš piliečių iniciatyvų.
Pareiškėjo vertinimu, VRK taiko dvigubus standartus dėl Konstitucijos nuoseklumo. Sprendime
dėl kitos straipsnių grupės (pvz., 84, 67) kartojama, kad pataisos negali būti prieštaraujančios,
kad reikia derinti su visa Konstitucija, remiasi Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d.
nutarimu (dėl vientisumo ir vidinio suderinamumo), bet kai derinami 9 ir 147 straipsniai
tarpusavyje, tai VRK tą traktuoja kaip „nereikalingą atkūrimą“. Tai rodo VRK nenuoseklumą:
kai pataisos nederinamos – VRK kaltina dėl disharmonijos, o kai derinamos – kaltina dėl
pertekliaus. Dėl nurodytų priežasčių VRK pozicija, kad siūlomas Konstitucijos 147 straipsnio
pakeitimas tik „atkartoja“ 9 straipsnį ir dėl to yra perteklinis, prieštarauja Konstitucijos 6
straipsniui, Konstitucinio Teismo praktikai ir pačios VRK deklaruojamai būtinybei užtikrinti
vidinį teisės akto vientisumą.
3.5. Dėl Konstitucijos 33 straipsnio pakeitimo, pareiškėjas pažymi, kad VRK remiasi
Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimu byloje Nr. KT36-N10/2014, bet taiko jį
klaidingai. VRK cituoja Konstitucinio Teismo nutarimą, tačiau šis nutarimas aiškina, kokius
klausimus įstatymų leidėjas turi teisę pateikti referendumui pagal įstatymą, bet neapibrėžia, ką
pati Tauta per Konstitucijos keitimą gali laikyti svarbiausiu klausimu. VRK teiginys, kad
„referendumas dėl komisijos būtų nepraktiškas“, yra politinė spekuliacija, o ne teisinis
argumentas. VRK teigia, kad referendumo procedūra ilga, brangi, todėl VRK sudarymas

4

referendumu esą neįmanomas, nes kiltų veiklos tęstinumo grėsmė, tačiau, pareiškėjo nuomone,
procesinis nepatogumas nėra konstitucinio lygmens kliūtis. Pareiškėjas nurodo, kad VRK
klaidingai prilygina Konstitucijos normą įstatymams ir nurodo, kad VRK narių kvalifikacijos ir
neutralumo reikalavimai įtvirtinti Lietuvos Respublikos rinkimų kodekse, todėl esą to pakanka.
Tačiau tai tėra paprastas įstatymas, kurį gali keisti Seimo dauguma, o pats VRK narių skyrimas
šiuo metu priklauso nuo Seimo ir Prezidento, t. y. politiškai sudaromų institucijų, todėl
objektyvus neutralumas neužtikrinamas. Pareiškėjas tvirtina, kad VRK yra institucija, turinti
galią stabdyti, atmesti arba patvirtinti tiesioginės demokratijos rezultatą, VRK nėra eilinė
vykdomoji įstaiga – tai demokratinės suvereniteto realizacijos barjeras, todėl ji turi būti
atskaitinga Tautai.
3.6. Dėl Konstitucijos 33 straipsnio papildymo pareiškėjas teigia, kad siūlomas
papildymas yra teisėtas, aiškus ir proporcingas būdas užtikrinti VRK nepriklausomybę nuo
politinių jėgų. Jis neprieštarauja Konstitucijai, nes nepraktiškumas ar išlaidos negali būti
konstituciniai ribojimai, taip pat sustiprina demokratiją ir tiesioginį valdymą. Nėra precedentų,
kurie apribotų tautos teisę nuspręsti, kaip bus sudaroma institucija, kuri vertina rinkimų
rezultatus. Konstitucijos 33 straipsnio papildymu penktąja dalimi siekiama nustatyti VRK
sprendimų dėl galutinių referendumo ir rinkimų rezultatų apskundimo tvarką ir subjektus, kurie
turi teisę tai daryti konstituciniu lygmeniu, t. y. referendumo ir rinkimų stebėtojai, rinkimuose
dalyvaujantys kandidatai. Tačiau, pareiškėjo vertinimu, VRK Sprendimo teiginys, jog pataisa
„eliminuoja“ tam tikras grupes, yra teisiškai nepagrįstas, paremtas neteisinga loginės išvados
forma ir prieštarauja tiek teismų praktikai, tiek pačios Konstitucijos dvasiai, nes siūlomas
Konstitucijos 33 straipsnio papildymas 5 dalimi: nesiaurina skundimo subjektų, bet
konstituciškai įtvirtina bent minimalią jų grupę; neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsniui, bet
įgyvendina jį praktikoje; yra būtina dėl realios teisminės praktikos, kurioje net kandidatai ar
referendumo iniciatoriai lieka be teisinės apsaugos; nesutrukdo įstatymu įtraukti papildomų
subjektų (pvz., partijos, atstovai rinkimams), bet užtikrina, kad svarbiausi dalyviai būtų ginami
konstituciniu lygmeniu.
3.7. Dėl Konstitucijos 67 straipsnio pakeitimo, pareiškėjas nurodo, kad siūlomos pataisos
nėra savarankiškos, o susietos su 33 straipsnio logika. Jos užtikrina suderinamumą, o ne kelia
prieštarą, atitinka Konstitucinio Teismo reikalavimą dėl Konstitucijos vientisumo. Pataisos
negali būti atmetamos, kol nėra galutinio sprendimo dėl Konstitucijos 33 straipsnio pataisos
teisėtumo. Tačiau tai sprendžia ne VRK, o pati Tauta referendumų būdu arba Konstitucinis
Teismas po pataisos įsigaliojimo. VRK šiuo atveju piktnaudžiauja „pirmumo teisės“
interpretavimu ir faktiškai vykdo konstitucinės iniciatyvos cenzūrą, ne pagal formalius, bet
politinius kriterijus.
3.8. Dėl Konstitucijos 67 straipsnio 16 punkto pakeitimo (referendumai dėl suvereniteto
sutarčių), pareiškėjas laikosi pozicijos, kad siūloma norma nėra perteklinė – ji detalizuoja Seimo
kompetencijos ribas. Dabartinė situacija leidžia Seimui atsisakyti teikti referendumui klausimą,
net jei jis liečia suverenitetą, o ignoravus tautos iniciatyvą, pažeisti suverenumo apsaugos
garantijas. Siūloma pataisa eliminuoja tokį spragų mechanizmą, įtvirtindama Seimo pareigą
pavesti tautai spręsti, kai pasisakoma dėl suvereniteto, stiprina demokratinę kontrolę ir
garantuoja, kad Seimas veikia ne savo nuožiūra, o pagal Tautos valią, kai kalbama apie valstybės
galių perleidimą. Pareiškėjo vertinimu, siūlomi pakeitimai Konstitucijos 84 straipsnyje
neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio pataisai, bet ją papildo, užtikrindami dvigubą
demokratinį saugiklį; nekuria konstitucinio prieštaravimo, nes Prezidento ir Seimo funkcijos gali
būti aiškinamos kaip alternatyvios arba kumuliatyvios, taip pat atitinka Konstitucinio Teismo
reikalavimą dėl derinimo ir nuoseklumo, kai abi institucijos veikia pagal tą pačią pamatinę
vertybę – tautos suverenitetą; taip pat stiprina konstitucinę pusiausvyrą ir piliečių galimybę
kreiptis į referendumą per keletą valdžios šakų. Todėl VRK išvada dėl „prieštaros“ yra ne
teisinis, o politinis vertinimas, neatitinkantis Konstitucijos aiškinimo doktrinos ir pamatinės jos
dvasios.

5

3.9. Dėl Konstitucijos 84 straipsnio 10 punkto papildymo pareiškėjas pažymi, kad
vertinimas dėl vienos pataisos negali būti mechaniškai perkeltas kitai – kiekviena turi būti
vertinama savarankiškai. Konstitucijos 84 straipsnio pataisa nėra atskira iniciatyva, bet yra
funkcinė sudedamoji dalis visos sistemos, kuria siekiama, kad Tauta tvirtintų VRK narius (33
str.), o Prezidentas teiktų kandidatūras (84 str. 10 p.), taip pat Seimas galėtų įstatymu detalizuoti
procedūrą (pvz., per Rinkimų kodeksą). Siūloma Konstitucijos 84 straipsnio 10 punkto pataisa,
kuria Prezidentas įgyja teisę siūlyti VRK narius referendumui: a) yra suderinama su
Konstitucijos 33 straipsnio pataisa – nekuria koliziją, o įtvirtina racionalų funkcinį modelį; b)
atitinka Konstitucijos sisteminę logiką ir jau galiojančius Prezidento siūlymo įgaliojimus kitų
institucijų atžvilgiu; c) užtikrina atsakomybės ir atrankos principą, kad VRK nariai nebūtų
paskiriami nei partiniu, nei administraciniu būdu be Tautos žinios; d) negali būti atmesta vien dėl
to, kad kita pataisa (Konstitucijos 33 str.), VRK nuomone, yra netinkama. Todėl VRK, kaip
suinteresuota ir šališka institucija dėl šios pataisos, šiuo atveju atliko ne turinio vertinimą, bet
taikė išankstinį atmetimo modelį, kuris prieštarauja konstituciniam iniciatyvos principui ir
piktnaudžiavo vertinimo funkcija.
3.10. Dėl Konstitucijos 148 straipsnio pakeitimo pareiškėjas nurodo, kad siūloma
nuostata sustiprina, o ne prieštarauja Konstitucijos sistemai, dėl ko negali būti atmesta remiantis
kitų pataisų interpretacijomis. Ši pataisa nėra subordinuota 67 ar 84 straipsniams, bet: a) veikia
kaip normatyvinis saugiklis, kad suvereniteto ribos būtų ginamos referendumu; b) yra pataisos
Konstitucijos keitimo skirsnyje, t. y. procesinio pobūdžio saugiklis. Net jei būtų laikoma, kad
67 ar 84 straipsnių pataisos galimai prieštarauja viena kitai, tai neturi poveikio šiai 148 straipsnio
pataisai, nes ši tik užtikrina, kad esant tarptautinei suvereniteto sąlygai Konstitucijos keitimas
vyktų tik referendumu. Tai pamatinė valstybės suverenumo apsaugos priemonė – Konstitucijoje
visuomet gali būti griežtesnių formos reikalavimų jautrioms nuostatoms. Pareiškėjo nuomone,
VRK pateikia ydingos loginės sekos pavyzdį, nes VRK išvada remiasi seka: „Kadangi 67 str.
pataisa perteklinė, o 84 – prieštarauja 67-ajam, tai 148 – taip pat netinkama“, o tai klaidinga dėl
dviejų priežasčių: 1) Konstitucijos pataisos gali būti susijusios, bet jos negali būti atmestos tik
dėl kitų pataisų vertinimo – būtina vertinti pagal: a) jų paskirtį, b) savarankišką turinį,
c) suderinamumo galimybę; 2) Konstitucijos 148 straipsnio papildymas yra ne materialus
keitimas, o procesinės apsaugos įtvirtinimas – tai visai kita teisinė funkcija nei 67 ar 84
straipsniai, todėl vertinti ją išvestinai, teisiškai nepagrįsta.
3.11. VRK, remdamasi 2003 m. referendumu stojant į Europos Sąjungą, netiesiogiai
bando pateisinti suvereniteto perleidimą be realaus Tautos teisinio patvirtinimo. VRK teigia, kad
dabartinė iniciatyva dėl referendumų dėl sutarčių perteklinė, nes „tauta jau buvo atsiklausta ES
klausimu“. Tačiau, pareiškėjo nuomone, realiai: a) nebuvo pateiktas ratifikuotinas dokumentas;
b) nebuvo pasiektas 3/4 reikalaujamas balsų skaičius; c) buvo pažeista konstitucinė nuostata dėl
pamatinių valstybės principų keitimo tvarkos. Todėl VRK remiasi ne teisėtu konstituciniu aktu, o
politinės valios suabsoliutinimo pavyzdžiu, kuris rodo, kodėl siūlomos pataisos būtinos, kad
tokie pavyzdžiai nepasikartotų.
3.12. Visi šeši pareiškėjo siūlomi straipsnių pakeitimai susiję su piliečių teisės inicijuoti
referendumą įtvirtinimu (9 str.), VRK nepriklausomumo užtikrinimu per tiesioginį jos narių
tvirtinimą referendumu (33 str.), institucinės kompetencijos paskirstymu tarp Seimo ir
Prezidento (67 ir 84 str.), Konstitucijos keitimo ribojimu Seimui (147, 148 str.). Tai vieninga
konstitucinės demokratijos korekcija, kurios ašis – referendumo, kaip tautos tiesioginės valdžios
instrumento, atstatymas. Tokie nuoseklūs, tarpusavyje funkciškai susiję reguliavimai atitinka
Konstitucinio Teismo praktiką, kuri leidžia jungti nuostatas, jei jos siejamos bendru konstituciniu
tikslu ir funkciškai vienas kitą papildo. Konstitucinis Teismas niekur nėra pasakęs, kad
referendumu negalima keisti kelių tarpusavyje susijusių Konstitucijos straipsnių. Pareiškėjo
įsitikinimu, siūlomas sprendimas atitinka vieningo klausimo kriterijų, kaip jį aiškina pats
Konstitucinis Teismas. Be to, referendumo pavadinimas („dėl referendumo reglamentavimo“)
apima ne formalią nuostatų apimtį, o jų turinio esmę.

6

3.13. Sprendimu VRK ignoruoja Grupės nuosekliai išskleistą ir išsamiai paaiškintą
siūlomų Konstitucijos pataisų vientisumo (vieningo klausimo) argumentą – visos siūlomos
pataisos vienaip ar kitaip liečia referendumų sistemą – subjektų, inicijavimo, patvirtinimo, VRK
kontrolės ir keitimo ribų klausimus. Todėl Grupės siūlomos Konstitucijos pataisos nėra
„skirtingų sričių“, o yra vieninga sistema, kurios vientisumas reikalauja taisyti kelis
Konstitucijos straipsnius. VRK, pasisakydama apie VRK narių tvirtinimą referendumu,
abstrakčiai pasisako apie „konstitucinių funkcijų delegavimo negalimumą“, tačiau nepateikia
teisinių argumentų, kodėl referendumas negalėtų būti laikomas teisėtu mechanizmu VRK narių
tvirtinimui. Atsakovas neįrodo, jog referendumu tvirtinami asmenys prieštarautų valdžių
padalijimo principui, o yra priešingai – įtvirtinamas didesnis VRK atsakomybės ir skaidrumo
principas, kurį Konstitucinis Teismas yra nurodęs kaip būtinybę (pvz., Konstitucinio Teismo
2001 m. gruodžio 21 d. nutarimas apie VRK narių kvalifikaciją ir nešališkumą). VRK neturi
teisės vertinti siūlomų konstitucinių pataisų turinio politikos požiūriu – jos funkcija apsiriboja
formaliu atitikimu teisės aktams. VRK nėra nei Konstitucinis Teismas, nei Seimas, todėl neturi
teisės spręsti, ar siūlomas konstitucinis modelis „teisiškai proporcingas“, „konstituciškai
reikalingas“, „ekonomiškas“ ir pan. Tokia VRK pozicija patvirtina jos šališkumą dėl siūlomų
Konstitucijos pataisų, tiesiogiai galinčių įtakoti jų buvimą ar nebuvimą VRK nariais. VRK
netaikė Konstitucijai palankaus aiškinimo doktrinos. Kai kyla abejonių dėl interpretacijos, turi
būti pasirenkama ta, kuri užtikrina Konstitucijoje įtvirtintų teisių įgyvendinimą – pirmenybės
referendumui doktriną (lex favor referendum), t. y. abejonių atveju būtina rinktis sprendimą,
kuris leidžia piliečiams realizuoti Konstitucijos 9 straipsnį (pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m.
gruodžio 30 d. ir 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).

4. Atsakovas VRK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti.
5. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
   5.1. Pareiškėjo argumentai, jog VRK veiksmai, priimant ginčijamą Sprendimą, vertinami
   kaip Tautos suverenios galios dalyvauti valstybės valdyme tiesiogiai per referendumą
   suvaržymas, yra nepagrįsti. Pagal Konstitucijos 3 straipsnį niekas negali varžyti ar riboti Tautos
   suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių (1 dalis).
   5.2. Pareiškėjų argumentai, jog VRK negali spręsti dėl referendumo, kuriuo siūloma
   keisti jos sudarymo tvarką, nes jai kyla interesų konfliktas, yra nepagrįsti, grindžiami tik
   prielaidomis, o ne konkrečiomis teisės aktų normomis, kurios įpareigotų VRK nusišalinti nuo
   iniciatyvos registracijos. VRK posėdyje iniciatyvinės grupės koordinatorius Z. Vaišvila įteikė
   rašytinį prašymą VRK, kuriame nurodė apie galimą VRK šališkumą ir prašė (1) registruoti
   Grupę – tokiu būdu neva bus išvengta VRK šališkumo, arba (2) nusišalinti, jei neregistruoja
   Grupės arba (3) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kuris nurodytų VRK
   registruoti Grupę. VRK, susipažinusi su tokiu prašymu, balsavo dėl prašymo VRK nusišalinti ir
   jį vieningai atmetė (visi 12 posėdyje dalyvavusių VRK narių balsavo „prieš“). Pareiškėjų
   prašymas VRK nusišalinti nuo Referendumo konstituciniame įstatyme VRK pavestų funkcijų
   vykdymo, nagrinėjamu atveju – nuo klausimo sprendimo dėl grupės registravimo /
   neregistravimo privalomam referendumui inicijuoti, yra nepagrįstas, nes tokie nusišalinimo
   pagrindai nei Rinkimų kodekse, nei Referendumo konstituciniame įstatyme nėra numatyti. Šiuo
   atveju VRK vykdė savo funkcijas. Pareiškėjas, siekdamas spręsti nusišalinimo klausimą
   nepagrįstai tapatina klausimą dėl piliečių iniciatyvinės grupės siūlomo sprendimo (teisės akto
   projekto), kuris dar nėra priimtas ir nėra aišku, ar esamas reguliavimas būtų pakeistas, su VRK
   narių dabartiniais įgaliojimais.
   5.3. Dėl Konstitucijos 9 straipsnio pakeitimo, VRK vertino, kad Grupės siūlomos šio
   straipsnio pataisos neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų
   reikalavimų referendumo sprendimų turiniui. VRK vertino, kad referendumo paskelbimo
   procedūra – institucinis veiksmas, numatytas Referendumo konstitucinio įstatymo 15 straipsnyje,
   pagal kurio nuostatas referendumą skelbia Seimas, priimdamas nutarimą dėl referendumo
   paskelbimo, todėl šio veiksmo negalima deleguoti piliečių grupei. Tai nesuderinama ir su
   Konstitucijos 5 straipsniu, nustatančiu valdžių padalijimo principą. Piliečiai, turintys rinkimų

7

teisę, turi teisę tik inicijuoti referendumo paskelbimą, t. y. reikalauti skelbti referendumą,
surinkdami reikiamą piliečių parašų skaičių. Be to, tai, jog Seimas priima nutarimus dėl
referendumų, numatyta ir Konstitucijos 67 straipsnio 3 punkte („Seimas priima nutarimus dėl
referendumų“). Konstitucinis Teismas 2019 m. vasario 15 d. sprendime yra pasisakęs, kad
„Konstitucijos 67 straipsnio 3 punktas inter alia suponuoja Seimo pareigą, paisant Konstitucijos,
inter alia jos 9 straipsnio 1 dalies ir iš jos bei konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių
reikalavimų, nutarime paskelbti referendumą nustatyti referendumo datą, t. y. nustatyti vieną
referendumo dieną“. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog referendumo paskelbimas
nėra teisės aktas, yra nepagrįsti, nes referendumo paskelbimas yra viešojo administravimo
sprendimas, kuris turi būti atliekamas tik įgaliotų subjektų. Pagal Referendumo konstitucinio
įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, Seimui priėmus nutarimą dėl referendumo paskelbimo, nuo šio
nutarimo įsigaliojimo dienos prasideda referendumo agitacijos kampanija.
5.4. Dėl Konstitucijos 147 straipsnio pakeitimo, VRK vertino, kad Grupės siūlomas
Konstitucijos 147 straipsnio pakeitimas (turinio prasme), akcentuojant referendumo skelbimo
teisę („referendumą <…> teisę skelbti turi <..>“), kuri yra numatyta Konstitucijos 9 straipsnyje, o
ne subjektus, kurie turi teisę keisti ar pildyti Konstituciją (kaip yra galiojančioje Konstitucijos
147 straipsnio nuostatų redakcijoje, įtvirtintoje Konstitucijos XIV skirsnyje, nustatančiame
Konstitucijos keitimą), neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytų reikalavimų. Tai, kad
tik referendumu gali būti keičiamos Konstitucijos XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“
nuostatos jau yra numatyta Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalyje, o subjektai, kurie turi teisę
skelbti / reikalauti skelbti referendumą numatyti Konstitucijos 9 straipsnyje. Be to, Grupė nėra
valdžios subjektas, turintis įgaliojimus priimti teisės aktą dėl referendumo paskelbimo.
Konstitucijos 147 straipsnio keitimas dėl subjektų, kurie turi teisę inicijuoti Konstitucijos
nuostatų keitimą yra būtinas (loginis / sisteminis), kuomet yra keičiamas Konstitucijos 9
straipsnis, nustatantis subjektus, kurie turi teisę skelbti / reikalauti skelbti referendumą (minėti
subjektai turi sutapti), tačiau šiuo atveju toks keitimas turi būti suderinamas su Konstitucijoje
numatyto reguliavimo nuoseklumu, sistemiškumu ir nuostatų darna.
5.5. Dėl Konstitucijos 33 straipsnio pakeitimo ir papildymo VRK pažymi, kad pareiškėjo
argumentas, jog tik Tauta turi spręsti svarbiausius klausimus, o VRK negali to vertinti, yra
nepagrįstas dėl VRK įgaliojimų apimties atlikti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės
siūlomo projekto turinio teisėtumo patikrą. Pareiškėjo argumentas, jog VRK sprendimas kuria
pavojingą precedentą, jog institucijos galės vetuoti savo pertvarkas, yra deklaratyvus, nes VRK,
kaip vienintelė institucija, įgaliota registruoti referendumo grupes, negali atsisakyti vykdyti jai
įstatymo numatytų pareigų – įvertinti referendumui siūlomo sprendimo atitiktį Konstitucijai ir
Referendumo įstatymo 7 straipsnyje nustatytiems reikalavimams (Referendumo konstitucinio
įstatymo 11 str. 3 d.). Be to, pareiškėjas Sprendimo teisėtumo neturėtų painioti su galimais
referendumo rezultatais. Šiuo atveju buvo priimtas Sprendimas tik dėl piliečių iniciatyvinės
grupės prašymo dėl referendumo paskelbimo atitikimo įstatymo reikalavimams. Grupė turi
pareigą užtikrinti, kad tokie prašymai atitiktų Referendumo įstatymo reikalavimus. Tokie
prašymai, kurie neatitinka Referendumo įstatymo reikalavimų, negali būti tenkinami. VRK
vertino, kad Grupės siūlomas Konstitucijos 33 straipsnio papildymas penktąja dalimi neatitinka
Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų sprendimo turiniui, o
Grupės siūlomas Konstitucijos 67 straipsnio, įtvirtinančio Seimo kompetenciją, 13 punkto
pakeitimas, yra susijęs su Grupės siūlomu Konstitucijos 33 straipsnio papildymu ketvirtąja
dalimi. Nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, jog VRK negali atmesti vienos dalies dėl kitos
atmetimo, nesant galutinio sprendimo dėl Konstitucijos 33 straipsnio pataisos teisėtumo, kurį turi
teisę vertinti tik pati Tauta referendumų būdu arba Konstitucinis Teismas po pataisos
įsigaliojimo, ir kad VRK šiuo atveju neva piktnaudžiauja „pirmumo teisės“ interpretavimu ir
faktiškai vykdo konstitucinės iniciatyvos „cenzūrą“ pagal politinius kriterijus. VRK turi pareigą
vertinti visų Grupės teikiamų Konstitucijos nuostatų pataisų atitikimą Referendumo konstitucinio
įstatymo 7 straipsnyje nustatytiems reikalavimams referendumui teikiamo sprendimo turiniui.

8

5.6. Pareiškėjas netinkamai supranta sutarties ratifikavimą, nes šį procesą sutapatina su
referendumo skelbimo būtinumu, kuomet atsisakoma tam tikrų suverenių galių, t. y. vertina, jog
dabartinė situacija neva leidžia Seimui atsisakyti teikti referendumui klausimą, net jei jis liečia
suverenitetą, o siūloma pataisa esą kaip tik eliminuoja tokį spragų mechanizmą, įtvirtindama
Seimo pareigą pavesti tautai spręsti, kai pasisakoma dėl suvereniteto.
5.7. Dėl Konstitucijos 84 straipsnio pakeitimo VRK vertino, kad Grupės siūlomas
Konstitucijos 84 straipsnio, įtvirtinančio Respublikos Prezidento kompetenciją, 2 punkto
papildymas, prieštarauja Grupės teikiamam Konstitucijos 67 straipsnio 16 punkto papildymui,
nes tai reikštų, jog viena Konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų ir šių nuostatų
būtų neįmanoma aiškinti kaip tarpusavyje derančių, o darant Konstitucijos pataisas turi būti
paisoma imperatyvo, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 str. 1 d.). Pareiškėjų
argumentai, kad tiek Prezidento, tiek Seimo kompetencijos galėtų būti detalizuojamos
įstatymuose ir prioritetas dėl jų veiksmų, teikiant „tarptautines sutartis ratifikuoti“ būtų
suteikiamas tam, kas pasiūlo tokį veiksmą atlikti pirmas, yra teisiškai nepagrįstas. Įstatymų
leidžiamoji valdžia priklauso Seimui, vykdomoji valdžia – Prezidentui ir Vyriausybei, o teisminė
valdžia – nepriklausomiems teismams. Funkcijų dubliavimas reikštų, kad viena institucija kišasi
į kitos institucijos kompetenciją.
5.8. VRK nustačiusi, kad siūlomas Konstitucijos 33 straipsnio papildymas ketvirtąja
dalimi neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, įvertino, kad Konstitucijos 84 straipsnio
10 punkto pataisa taip pat neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies
1 punkte numatytų reikalavimų sprendimo turiniui. Pareiškėjo argumentai, jog VRK neturi teisės
atmesti konstitucinių pataisų tik todėl, kad jos susijusios su kitomis, kurios, VRK nuomone, yra
netinkamos, yra nepagrįsti. Neginčijama, kad Grupė turi teisę siūlyti sistemiškai susietas
pataisas, tačiau įvertinus, jog „pagrindinė“ Grupės siūloma Konstitucijos pataisa apie VRK
sudarymą referendumo būdu yra negalima, todėl negalima ir su pagrindine nuostata susijusi ir ją
įgyvendinant siūloma nuostata dėl Respublikos Prezidento teisės „referendumui siūlyti
kandidatus į VRK narius“.
5.9. Įvertinus, jog Konstitucijos 67 straipsnio 16 punkto papildymas yra perteklinis, o
Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkto papildymas prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 16
punkto papildymui, nes minėtomis Konstitucijos pataisomis yra priešinamos viena kitai
Konstitucijos nuostatos, VRK vertino, kad minėta Konstitucijos 148 straipsnio antrosios dalies
pataisa taip pat neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte
nustatytų reikalavimų sprendimo turiniui. Pareiškėjo argumentai, jog tokia VRK išvada esą yra
nepagrįsta, grindžiama neva formaliu ir politizuotu vertinimu, yra deklaratyvūs, o teiginiai, jog
Konstitucijos 67 ar 84 straipsnio pataisos esą neturi poveikio Konstitucijos 148 straipsnio
pataisai, kuri esą „tik užtikrina, kad esant tarptautinei suvereniteto sąlygai Konstitucijos keitimas
vyktų tik referendumu“, aiškiai liudija, jog pareiškėjas tarptautinių sutarčių ratifikavimo veiksmą
nepagrįstai tapatina su subjektų konstitucine teise į referendumą, kuomet sprendžiami Tautos
suvereniteto klausimai.
5.10. Pareiškėjo argumentai, jog visos Konstitucijos pataisos nukreiptos į vieną tikslą –
sustiprinti Tautos suverenumą, nėra teisingi. Nežiūrint į tai, kad daugumoje siūlomų
Konstitucijos nuostatų pataisų yra kalbama apie referendumą, tačiau šiomis pataisomis ne tik
„stiprinamas Tautos suverenumas“, tačiau pvz., yra plečiamos ir Respublikos Prezidento galios,
būtent, siūloma Konstitucijos 9 straipsnio pataisa, kuria suteikiama teisė referendumą skelbti
Respublikos Prezidentui. Be to, Grupės siūlomu Konstitucijos 33 straipsnio 5 dalies papildymu
siekiama nustatyti VRK sprendimų dėl galutinių referendumo ir rinkimų rezultatų apskundimo
teismui teisę, t. y. ši pataisa nesietina su referendumu.
5.11. VRK nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl pastabų, jog grupės referendumui
teikiamo sprendimo pavadinimas nėra tikslus, referendumui teikiamu sprendimu Konstitucijos
straipsnių nuostatos nėra keičiamos nuosekliai, iš eilės, nes esą tokio reikalavimo nėra numatyta
jokiame teisės akte, o straipsnių numeracijos eiliškumo nesilaikymas neturi įtakos keičiamų
Konstitucijos nuostatų teisėtumui. VRK pažymi, kad spręsdamas, ar piliečių referendumo

9

iniciatyvinės grupės laikosi nustatytų reikalavimų, referendumui siūlomą įstatymo projektą
vertina ir reikalavimų, kylančių iš Teisėkūros pagrindų įstatymo, kaip specialaus įstatymo,
kuriuo reguliuojama norminių teisės aktų rengimo tvarka, kontekste, kurį detalizuoja Teisės aktų
projektų rengimo rekomendacijos (toliau – ir Rekomendacijos) (nauja redakcija patvirtinta
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2021 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 1R-388). Tai,
kad įstatymo projekto pavadinime turi būti vardijami keičiami įstatymo projekto straipsniai,
numato Rekomendacijų 20 punkte pateiktas įstatymo projekto pavadinimo pavyzdys, o tai, kad
įstatymo straipsniai turi būti numeruojami iš eilės ir viso teisės akto straipsnių numeracija yra
ištisinė, numato Rekomendacijų 37.3. papunktis, 104 punktas. Todėl VRK Sprendimas
vertintinas, kaip pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus Grupės pateikto referendumui
teikiamo sprendimo turinį bei tinkamai pritaikius materialinės teisės normas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:

II.

6. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VRK 2025 m. birželio 19 d. sprendimo Nr.
   Sp-128, kuriuo nuspręsta neregistruoti Grupės dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos
   Respublikos Konstitucijos 9, 33, 67, 84, 147, 148 straipsnių pakeitimo, pagrįstumo ir teisėtumo.
7. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Grupė, kreipėsi į VRK su 2025 m. gegužės 24 d.
   prašymu, nurodydama, kad atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas ir Respublikos
   Prezidentas ignoruoja 2024 metais vykusių rinkimų stebėtojų nustatytus ir įrodymais patvirtintus
   rinkimų pažeidimus, o Lietuvos Respublikos piliečių teisė į tiesioginį valstybės valdymą,
   inicijuojant referendumus, kaskart vis apsunkinama, tuo paneigiant Tautos kaip suvereno teises,
   teikia prašymą įregistruoti grupę privalomajam referendumui dėl Lietuvos Respublikos
   Konstitucijos pakeitimo išplečiant Tautos referendumo teises reglamentuojant referendumo
   inicijavimą ir organizavimą, tikslinant Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos
   skyrimo tvarką bei pateikė referendumui siūlomo sprendimo tekstą.
8. VRK 2025 m. birželio 2 d. gavo piliečių referendumo iniciatyvinės grupės prašymą
   (reg. Nr. 1-1036(2.6) įregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl privalomojo
   referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 33, 67, 84, 147, 148 straipsnių
   pakeitimo.
9. Grupė prašė registruoti tokį referendumui siūlomo sprendimo tekstą:
   „„Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimų dėl
   referendumo reglamentavimo“
10. straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio pakeitimas
    Pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnį išdėstant jį taip: „Svarbiausi
    Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Įstatymo nustatytais
    atvejais ir tvarka referendumą skelbia Respublikos Prezidentas, ne mažiau kaip 2/5 Seimo narių
    grupė, o surinkus referendumo inicijavimui 100 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, parašų
    skaičių, referendumą skelbia referendumo iniciatyvinė grupė. Referendumo skelbimo ir
    vykdymo tvarką nustato konstitucinis referendumo įstatymas.“
11. straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 147 straipsnio pakeitimai
    Pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 147 straipsnio pirmą dalį išdėstant ją taip:
    „Referendumą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimo ar papildymo teisę skelbti turi
    Respublikos Prezidentas, ne mažiau kaip 2/5 Seimo narių grupė, o surinkus referendumo
    inicijavimui 100 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, parašų skaičių, referendumą skelbia
    referendumo iniciatyvinė grupė.“

10

Papildyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 147 straipsnį trečia dalimi išdėstant ją taip:
„Seimas neturi teisės keisti ar panaikinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų, priimtų
referendume.“

3. straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio pakeitimas
   Papildyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnį ketvirta ir penkta dalimis
   išdėstant jas taip: „Piliečiai referendume tvirtina Vyriausiosios rinkimų komisijos narius ir
   pirmininką. Referendumo ir rinkimų stebėtojai, rinkimuose dalyvaujantys kandidatai įstatymo
   nustatyta tvarka turi teisę teismui skųsti Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus dėl
   galutinių referendumo ir rinkimų rezultatų.“
4. straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio dėl Seimo kompetencijos
   pakeitimas
   Pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio pirmos dalies tryliktą ir
   šešioliktą punktus išdėstant juos taip: „13) referendumui siūlo kandidatus į Vyriausiosios
   rinkimų komisijos narius;“. „16) ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines
   sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus, teikia referendumui ratifikuoti ir denonsuoti
   Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis dėl Lietuvos Respublikos suvereniteto;“.
5. straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio dėl Respublikos
   Prezidento kompetencijos pakeitimas
   Pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio pirmos dalies antrą ir dešimtą
   punktus išdėstant juos taip: „2) pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas
   ratifikuoti ar denonsuoti Seimui, o tarptautinių sutarčių dėl Lietuvos Respublikos suvereniteto
   ratifikavimo ar denonsavimo teikia referendumui;“. „10) nustatyta tvarka skiria ir atleidžia
   įstatymų numatytus valstybės pareigūnus, referendumui siūlo kandidatus į Vyriausiosios rinkimų
   komisijos narius;“. Papildyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio pirmąją dalį
   dvidešimt penktu išdėstant jį taip: „25) skelbia referendumus.“
6. straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 148 straipsnio dėl Respublikos
   Prezidento kompetencijos pakeitimas
   Pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 148 straipsnio antrą dalį išdėstant ją taip:
   „Tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei
   keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos, taip pat Konstitucijos nuostatos, dėl
   kurių keitimo ar papildymo būtinas tarptautinės sutarties ratifikavimas referendume.““
7. VRK 2025 m. birželio 18 d. gautas grupės koordinatoriaus Zigmo Vaišvilos raštas
   (reg. Nr. 1-1123(2.10), kuriame nurodoma, kad susipažinęs su www.vrk.lt paskelbtu 2025 m.
   birželio 19 d. VRK sprendimo projektu, prašo patikslinti referendumui siūlomo Lietuvos
   Respublikos įstatymo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimų dėl referendumo
   reglamentavimo projekto 1 straipsnio redakciją – keičiamo 9 straipsnio antrojoje dalyje įrašyti
   praleistą žodį „parašų“ prieš žodį „skaičių“. Taip pat 2025 m. birželio 18 d. VRK pateiktas
   Grupės atsiliepimas dėl 2025 m. birželio 19 d. VRK sprendimo projekto.
8. VRK 2025 m. birželio 19 d. priėmė Sprendimą, kuriuo, vadovaujantis
   Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsniu, 11 straipsnio 3 ir 4 dalimis ir atsižvelgiant į
   šiame sprendime pateikiamus argumentus, nuspręsta „Neregistruoti piliečių referendumo
   iniciatyvinės grupės dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 33,
   67, 84, 147, 148 straipsnių pakeitimo“.
9. Pareiškėjas nesutikdamas su VRK Sprendimu pateikė teismui skundą, kuriuo prašo
   panaikinti Sprendimą.
10. Pareiškėjas skunde teigia, kad VRK yra šališka ir privalėjo nusišalinti nuo
    sprendimo priėmimo dėl šios referendumo iniciatyvos.
11. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl VRK
    šališkumo, t. y. kad VRK negali spręsti dėl referendumo, kuriuo siūloma keisti jos sudarymo
    tvarką, nes jai kyla interesų konfliktas, pažymi, kad šie argumentai nėra pagrįsti, grindžiami tik
    prielaidomis, nenurodant teisės aktų nuostatų, kuriomis vadovaujantis būtų pareiga VRK
    nusišalinti nuo Grupės teikiamų pasiūlymų svarstymo.

11

15. VRK dėl nusišalinimo pareiškėjui išdėstė savo poziciją pagrindžiančius motyvus
    2025 m. birželio 19 d. posėdžio protokole Nr. P-24, išnagrinėjusi VRK posėdyje iniciatyvinės
    grupės koordinatoriaus įteiktą rašytinį prašymą VRK, kuriame nurodyta apie galimą VRK
    šališkumą ir prašoma (1) registruoti šią Grupę, tokiu būdu išvengiant VRK šališkumo, nes
    kitokio sprendimo šioje situacijoje VRK priimti neturi teisės, arba (2) nusišalinti, jei VRK
    nepriima sprendimo dėl Grupės registravimo arba (3) kreiptis į LVAT, dėl tiesioginio
    Konstitucijos taikymo šiai piliečių referendumo iniciatyvos grupei registruoti, prašant teismo
    priimti sprendimą, kuriuo VRK būtų nurodyta ar išaiškinta dėl šios piliečių referendumo
    iniciatyvos registravimo.
16. VRK balsavo dėl prašymo VRK nusišalinti ir jį vieningai atmetė (visi 12 posėdyje
    dalyvavusių VRK narių balsavo „prieš“). VRK nurodė, kad „VRK pagal įstatymą yra pavesta
    kompetencija priimti sprendimus dėl referendumo iniciatyvinės grupės reikalavimo paskelbti
    referendumą; VKR šiuo atveju savo statuso klausimų nesprendžia. Reikia daryti skirtį, kadangi
    VRK sprendžia referendumo iniciatyvinės grupės reikalavimą dėl referendumo paskelbimo. Nėra
    kitos institucijos, kuri galėtų tokį reikalavimą spręsti. Prašymas perduoti šį klausimą spręsti
    Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui yra teisiškai nepagrįstas. Teismas sprendžia tik
    ginčus, kilusius dėl viešojo administravimo. Šiuo atveju teismas negali pakeisti institucijos ir
    vykdyti viešojo administravimo institucijos funkcijų“ (Roko Stabingio pasisakymas); „Rinkimų
    kodekso 30 straipsnio 1 dalyje aiškiai pasakyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija yra nuolatinė
    aukščiausioji rinkimų ir referendumų rengimo ir vykdymo valstybės institucija. Kitos
    institucijos, kuri galėtų spręsti klausimą dėl referendumo, rinkimų organizavimo, rengimo, dėl
    iniciatyvinės grupės registravimo, priimtų pasiūlymų registravimo, nėra“ (VRK narės Olgos
    Kilkinovos pasisakymas); „Komisija negali nusišalinti nuo savo pareigos vykdymo, jeigu yra
    pavesta spręsti dėl tokių klausimų, kurių turinys gali liesti Konstitucijos klausimus; šiuo atveju
    išlygų Komisijai priskiriant šią kompetenciją nebuvo padaryta. Tai yra Komisijos pareiga“ (VRK
    nario Maksimo Reznikovo pasisakymas) ir kt.“
17. Teisėjų kolegija pažymi, kad VRK nusišalinimas nuo Referendumo
    konstituciniame įstatyme VRK pavestų funkcijų vykdymo, nagrinėjamu atveju – nuo klausimo
    sprendimo dėl grupės registravimo / neregistravimo privalomam referendumui inicijuoti, būtų
    nepagrįstas, nes tokie nusišalinimo pagrindai nei Rinkimų kodekse, nei Referendumo įstatyme
    nėra numatyti. Šiuo atveju, VRK vykdė savo funkcijas ir vertino, ar referendumui teikiamas
    sprendimas atitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnyje numatytiems
    reikalavimams tokio sprendimo turiniui ir formai. Atkreiptinas dėmesys, jog VRK nusišalinus,
    jokia kita valstybės institucija neturėtų kompetencijos spręsti piliečių referendumo iniciatyvinės
    grupės registravimo klausimų.
18. Teismo vertinimu pareiškėjas nepagrįstai tapatina klausimą dėl piliečių
    iniciatyvinės grupės siūlomo teisės akto projekto su VRK narių dabartiniais įgaliojimais. VRK
    sudarymo tvarką ir terminus nustato Rinkimų kodekso 34 straipsnio 1 dalis, VRK įgaliojimai yra
    riboti laike. Dabartinė VRK buvo sudaryta Lietuvos Respublikos Seimo 2025m. gegužės 13 d.
    nutarimu Nr. XV-192, jos įgaliojimų trukmė siejama su Seimo eiliniais ar pirmalaikiais
    rinkimais (Rinkimų kodekso 34 straipsnio 1 dalies 1 punktas) arba VRK įgaliojimų nutraukimu
    (Rinkimų kodekso 34 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
19. Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad VRK Sprendimas priimtas viršijus VRK
    įgaliojimus, įtvirtintus Referendumo konstituciniame įstatyme, kadangi VRK neturi teisės
    vertinti siūlomų konstitucinių pataisų turinio politikos požiūriu. VRK nėra nei Konstitucinis
    Teismas, nei Seimas, todėl neturi teisės spręsti, ar siūlomas konstitucinis modelis „teisiškai
    proporcingas“, „konstituciškai reikalingas“, „ekonomiškas“ ir pan.
20. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl VRK įgaliojimų jau yra pasisakęs Lietuvos
    vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2021 m. spalio 11 d. sprendime
    administracinėje byloje Nr. R-17-261/2021. Minėtame sprendime LVAT konstatavo, jog
    Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte
    nustatyta, kad vienas iš VRK uždavinių – organizuoti ir vykdyti referendumus. Vyriausioji

12

rinkimų komisija, vykdydama referendumus, registruoja piliečių iniciatyvinę grupę referendumui
surengti, išduoda piliečių parašų rinkimo lapus (Įstatymo 3 str. 6 d. 1 p.). Komisija savo veikloje
vadovaujasi, be kita ko, Konstitucija, šiuo, Referendumo ir kitais įstatymais bei teisės aktais
(Įstatymo 4 str. 1 d.). Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime nurodė, kad visi teisės
subjektai, inter alia (be kita ko) rinkimų (referendumų) organizavimo institucijos, referendumų
iniciatyvinės ir kitos piliečių grupės, yra saistomi Konstitucijos, turi jos laikytis ir nepažeisti.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta ir tai, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos
įstatymo 3 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintas Komisijos įgaliojimas registruoti piliečių
referendumo iniciatyvinę grupę aiškintinas kaip reiškiantis, kad Vyriausioji rinkimų komisija
privalo vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė laikosi įstatymų nustatytų reikalavimų
referendumui siūlomiems įstatymų projektams, inter alia (be kita ko) ar Konstitucijos pakeitimo
įstatymo projektą, paiso reikalavimų Konstitucijos pataisomis nepažeisti jos nuostatų darnos,
laikytis materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų, ir atsisakyti įregistruoti tokią piliečių
referendumo iniciatyvinę grupę, kurios referendumui siūlomas projektas šių reikalavimų
neatitinka. Kitaip aiškinant aptartąjį Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme nustatytą šios
komisijos įgaliojimą būtų paneigta to paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta
Vyriausiosios rinkimų komisijos pareiga savo veikloje vadovautis Konstitucija ir įstatymais bei
kitais teisės aktais. VRK, spręsdama, ar piliečių referendumo iniciatyvinės grupės laikosi
nustatytų reikalavimų, referendumui siūlomą įstatymo projektą vertina ir reikalavimų, kylančių
iš Teisėkūros pagrindų įstatymo, kaip specialaus įstatymo, kuriuo reguliuojama norminių teisės
aktų rengimo tvarka, kontekste. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo, nustatančio
teisėkūros principus, teisėkūros stadijas bei reglamentuojančio valstybės ir savivaldybių
institucijų ir įstaigų, kitų teisėkūroje dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas, 1 straipsnio 4
dalyje įtvirtinta, kad referendumui siūlomas įstatymo ar kito teisės akto projektas turi atitikti
įstatyme nustatytus reikalavimus, be kita ko, keliamus teisės akto projekto turiniui. Prie pastarųjų
visų pirma priskirtini teisėkūros principai, išreiškiantys imperatyvius reikalavimus, keliamus
teisėkūroje dalyvaujantiems subjektams, siekiant sukurti vientisą, nuoseklią, darnią ir
veiksmingą teisės sistemą. Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime
taip pat yra pažymėjęs, kad Teisėkūros pagrindų įstatyme nustatyti reikalavimai, taikomi siūlomo
referendumu priimti įstatymo ar kito teisės akto, taigi ir Konstitucijos pakeitimo įstatymo,
projekto formai, struktūrai, turiniui ir kalbai; rengiant teisės aktų projektus turi būti
vadovaujamasi teisėkūros principais, inter alia (be kita ko) iš jų kylančiais reikalavimais teisės
aktų, taigi ir siūlomų referendumui, projektų turiniui; pagal sistemiškumo principą teisės normos
privalo derėti tarpusavyje: siūlomas priimti teisinis reguliavimas turi būti darnus, siūlomo priimti
teisės akto projekto nuostatos turi derėti ir su kitų, aukštesnės ir tos pačios teisinės galios, teisės
aktų nuostatomis. Paminėti argumentai pagrindžia išvadą, kad Vyriausioji rinkimų komisija,
vykdydama įgaliojimus registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, atlieka ne tik
procedūrinio, bet ir materialinio teisinio pobūdžio kontrolės funkcijas ir pripažinusi siūlomų
įstatymo nuostatų neatitikimą Konstitucijai bei įstatymams turi teisę ir pareigą atsisakyti
registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. birželio 12 d. sprendime
    administracinėje byloje Nr. R-3-81-815/2025 nurodė, kad Vyriausioji rinkimų komisija,
    vykdydama įgaliojimus registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, atlieka ne tik
    procedūrinio, bet ir materialinio teisinio pobūdžio kontrolės funkcijas ir pripažinusi siūlomų
    įstatymo nuostatų neatitikimą Konstitucijai bei įstatymams turi teisę ir pareigą atsisakyti
    registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę. Taigi, šiuo aspektu VRK veikė pagal
    Konstitucijos ir Referendumo konstitucinio įstatymo nuostatas.
22. Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodyti reikalavimai,
    taikomi referendumui teikiamo sprendimo turiniui ir formai: 1) referendumui teikiamas
    sprendimas turi atitikti iš Konstitucijos kylančius reikalavimus. Grupė turi referendumui
    teikiamą sprendimą suderinti su Konstitucijos nuostatomis; 2) referendumui teikiamas
    sprendimas turi būti pateikiamas aiškiai, neklaidinti, neapimti kelių tarpusavyje pagal turinį ir

13

pobūdį nesusijusių klausimų, kelių tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų
nuostatų; 3) referendumui teikiamas Konstitucijos pataisos, kito įstatymo projektas turi atitikti
Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytus reikalavimus. Pagal Referendumo
konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 2 dalį referendumui teikiamame sprendime turi būti:
1) nurodyta referendumo rūšis; 2) pateiktas referendumui siūlomo Konstitucijos pataisos, kito
įstatymo projekto tekstas arba spręsti referendumu siūlomo kito svarbiausio Valstybės ir Tautos
gyvenimo klausimo tekstas. Pagal Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 3 dalį,
referendumui teikiamas sprendimas apima referendumui teikiamus Konstitucijos pataisų, kitų
įstatymų projektus ir spręsti siūlomus kitus svarbiausius Valstybės ir Tautos gyvenimo
klausimus.

23. Referendumo konstitucinio įstatymo 11 straipsnio 3 dalis nurodo, kad Vyriausioji
    rinkimų komisija priima sprendimą dėl referendumui siūlomo sprendimo atitikties Konstitucijai
    ir šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Įvertinusi atitiktį šiems reikalavimams,
    Vyriausioji rinkimų komisija sprendžia dėl grupės registravimo ir piliečių parašų rinkimo lapų
    išdavimo. Minėto straipsnio 4 dalis nurodo, kad Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per
    15 darbo dienų nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodyto prašymo gavimo dienos savo posėdyje
    priima sprendimą dėl grupės registravimo.
24. Vertinant pareiškėjo argumentus, kad VRK neturi teisės vertinti siūlomų
    konstitucinių pataisų turinio politikos požiūriu, nėra nei Konstitucinis Teismas, nei Seimas, todėl
    neturi teisės spręsti, ar siūlomas konstitucinis modelis „teisiškai proporcingas“, „konstituciškai
    reikalingas“, „ekonomiškas“ ir pan.“, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, jos 102 straipsnio 1
    dalį, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymą Lietuvos Respublikos Konstitucinis
    Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos
    Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams. Kartu paminėtina, kad
    Konstitucinis Teismas atlieka teisės aktų posteriori (lot. paskesnę) konstitucinę kontrolę, jis
    negali tikrinti ir netikrina teisės aktų projektų atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Seimo
    funkcijos įtvirtintos Konstitucijos 67 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, jog įstatymų
    leidžiamoji valdžia priklauso Seimui ir tik jis gali leisti įstatymus bei juose nustatyti taisykles.
    Tuo tarpu VRK atlieka būtent aktų projektų kontrolę, kurią atlikti ją įgalina Konstitucijos ir
    Referendumo konstitucinio įstatymo nuostatos (žr. LVAT 2025 m. birželio 12 d. sprendime
    administracinėje byloje Nr. R-3-81-815/2025). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aukščiau
    nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, pareiškėjo argumentai, jog Sprendimu VRK
    neturi teisės vertinti siūlomų konstitucinių pataisų turinio, atmestini, kaip nepagrįsti.
25. Pareiškėjo argumentai, jog VRK priimant Sprendimą, rėmėsi netiksliai
    interpretuotais Konstitucinio Teismo nutarimais bei ignoravo tautos suverenumo principą, yra
    nepagrįsti. Pagal Konstitucijos 3 straipsnį niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto,
    savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių (1 dalis). Konstitucinis Teismas 2014 m.
    liepos 11 d. nutarime yra konstatavęs, jog Konstitucijos 3 straipsnio nuostatų paskirtis –
    apsaugoti šiame straipsnyje nurodytas konstitucines vertybes (Tautos suverenitetą, Lietuvos
    valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką), todėl šiomis
    nuostatomis negali būti remiamasi siekiant jas paneigti; Konstitucijos 3 straipsnio nuostatų
    negalima aiškinti inter alia taip, esą jos suponuoja Tautos teisę nepaisyti savo pačios priimtos
    Konstitucijos arba piliečio, kokios nors piliečių grupės teisę tapatintis su Tauta ir veikti jos
    vardu, siekiant pažeisti minėtas konstitucines vertybes. Pagal Konstituciją referendumas yra
    tiesioginio Tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo forma; Tauta aukščiausią suverenią
    galią taip pat vykdo netiesiogiai – per demokratiškai išrinktus savo atstovus; jokie subjektai
    negali būti tapatinami su Tauta, kuriai priklauso suverenitetas (Konstitucijos 2 straipsnis) ir kuri
    aukščiausią suverenią galią vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus
    (Konstitucijos 4 straipsnis). Konstitucinis Teismas 1994 m. gruodžio 1 d. nutarime taip pat yra
    konstatavęs, jog referendumo iniciatyvinės grupės negali būti nei tapatinamos su Tauta, nei
    kalbėti jos vardu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog VRK,

14

nepasisavino visai Tautai priklausančių galių, neviršijo įgaliojimų, įtvirtintų Referendumo
konstituciniame įstatyme, bei veikė savo kompetencijos ribose.

26. VRK vertino, kad Grupės referendumui kaip vieningas teikiamas įstatymo dėl
    Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 33, 67, 84, 147, 148 straipsnių pakeitimo projektas apima
    tarpusavyje pagal turinį ir pobūdį nesusijusias Konstitucijos pataisas, apimančias skirtingas
    valstybės valdžios sritis (piliečių teises, valdžių kompetencijas, rinkimų administravimą,
    tarptautinę teisę), o tai reiškia, kad rinkėjas negalės pasisakyti dėl Grupės siūlomo bendro
    Konstitucijos 9, 33, 67, 84, 147, 148 straipsnių nuostatų pakeitimo esmės, jeigu kai kurios
    siūlomos nuostatos jiems būtų priimtinos, o kai kurios nepriimtinos, todėl sprendė, kad
    referendumui teikiamas visas sprendimas kaip vieningas / jungtinis neatitinka Referendumo
    konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų reikalavimų, numatančių, kad
    referendumui teikiamas sprendimas turi neapimti kelių tarpusavyje pagal turinį ir pobūdį
    nesusijusių Konstitucijos pataisų.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Grupės iniciatyva teikiamas
    referendumui sprendimo tekstas, nukreiptas į vieną tikslą – sustiprinti tautos suverenumą ir
    kontrolę bei grindžiamas sistemine pertvarka, o ne atsitiktiniais nesusijusiais klausimais, todėl
    siūlomas sprendimas atitinka vieningo klausimo kriterijų.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad VRK Sprendime pagrįstai rėmėsi Referendumo
    konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies punktu ir atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2014 m.
    liepos 11 d. nutarimą, kuriame nurodyta, kad ,,pagal Konstituciją kaip vienas klausimas
    balsavimui referendume negali būti teikiami keli tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusiję
    klausimai, tarpusavyje nesusijusios Konstitucijos pataisos ar įstatymų nuostatos. Kitaip būtų
    paneigta galimybė nustatyti tikrąją Tautos valią dėl kiekvieno referendumui teikiamo svarbiausio
    Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimo atskirai. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad tais
    atvejais, kai referendumo tam tikrais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais
    paskelbimas inicijuojamas remiantis Konstitucijos 9 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią
    referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių
    rinkimų teisę, jų pritarimas referendumo paskelbimui taip pat turi būti išreiškiamas dėl kiekvieno
    referendumui teiktino klausimo atskirai, t. y. vieną kartą pasirašant negali būti reiškiama parama
    iniciatyvai skelbti referendumą dėl kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių
    klausimų, tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų. Kitaip nebūtų
    užtikrinta galimybė piliečiams apsispręsti dėl paramos kiekvienai referendumo paskelbimo
    iniciatyvai atskirai ir nebūtų įmanoma nustatyti, ar kiekvieną iš minėtų tarpusavyje savo turiniu
    ir pobūdžiu nesusijusių klausimų spręsti referendumu iš tiesų reikalauja Konstitucijos 9
    straipsnio 3 dalyje nurodytas subjektas – ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų
    teisę“.
29. Įvertinus Grupės teikiamo sprendimo projekto turinį, matyti, kad daugumoje
    siūlomų Konstitucijos nuostatų pataisų yra kalbama apie referendumą, tačiau šiomis pataisomis
    taip pat yra plečiamos ir Respublikos Prezidento galios, būtent, siūloma Konstitucijos 9
    straipsnio pataisa, kuria suteikiama teisė referendumą skelbti Respublikos Prezidentui, keičiama
    Seimo kompetencija – siūlomo įstatymo projekto 4 straipsnis. Be to, Grupės siūlomu
    Konstitucijos 33 straipsnio 4, 5 dalių papildymu siekiama nustatyti VRK Sprendimų dėl
    galutinių referendumo ir rinkimų rezultatų apskundimo teismui teisę bei pakeisti VRK sudarymo
    tvarką, t. y. šios pataisos taip pat nesietinos su referendumu.
30. Teisėjų kolegija sprendžia, jog siūlomas referendumui teikiamo sprendimo
    projektas apima pagal turinį ir pobūdį tarpusavyje nesusijusias Konstitucijos pataisas. Todėl,
    VRK pagrįstai Sprendime įvertino, kad rinkėjas negalės atskirai pasisakyti už vieną pataisą ir
    prieš kitą pataisą, t. y. negalės pasisakyti dėl Grupės siūlomo bendro Konstitucijos 9, 33, 67, 84,
    147, 148 straipsnių nuostatų pakeitimo esmės, jeigu kai kurios siūlomos nuostatos jiems būtų
    priimtinos, o kai kurios nepriimtinos. Atsižvelgiant į tai kas nustatyta, teisėjų kolegija daro
    išvadą, jog Grupės referendumui teikiamas visas sprendimas neatitinka Referendumo
    konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų reikalavimų sprendimo turiniui.

15

31. Pareiškėjas skunde teigia, kad VRK argumentas, jog „straipsniai keičiami ne iš
    eilės“ yra teisiškai nepagrįstas, nes pastaruosius buvo siūloma keisti pagal logiką ir nė viename
    įstatyme ar Konstitucinio Teismo sprendime nėra reikalavimo, kad pataisų eilės tvarka
    Konstitucijoje turėtų įtakos jų teisėtumui. Pareiškėjas nesutinka ir su VRK sprendimo teiginiais,
    esą teikiamo Konstitucijos pataisų projekto pavadinimas neatspindi viso turinio, yra nepagrįstas,
    nes Referendumo pavadinimas („dėl referendumo reglamentavimo“) apima ne formalią nuostatų
    apimtį, o jų turinio esmę.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio
    1 dalies 3 punktas numatyto imperatyvų reikalavimą referendumui teikiamo sprendimo turiniui
    atitikti Teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytus reikalavimus. Šis įpareigojimas yra įtvirtintas
    kaip atskiras ir jis nesietinas su siūlomų Konstitucijos pataisų teisėtumu. Teisėkūros pagrindų
    įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Kai įgyvendinamos Lietuvos Respublikos
    Konstitucijoje garantuojamos piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos ir piliečių Konstitucijos
    keitimo iniciatyvos teisės, taip pat referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė, Lietuvos
    Respublikos Seimui teikiamas ar referendumui siūlomas teisės akto projektas turi atitikti šiame
    įstatyme nustatytus formos, struktūros, turinio ir kalbos reikalavimus“. VRK, spręsdama, ar
    piliečių referendumo iniciatyvinės grupės laikosi nustatytų reikalavimų, turi pareigą
    referendumui siūlomą įstatymo projektą vertinti pagal reikalavimus, kylančius iš Teisėkūros
    pagrindų įstatymo, kaip specialaus įstatymo, kuriuo reguliuojama norminių teisės aktų rengimo
    tvarka. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo argumentus dėl Grupės referendumui teikiamo
    sprendimo pavadinimo „Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos
    pakeitimų dėl referendumo reglamentavimo“ ir teikiamų Konstitucijos straipsnių nuostatų
    nuoseklumo, sutinka su VRK vertinimu, jog pavadinimas nėra aiškus ir tikslus, jis neatitinka
    teisės akto paskirties ir turinio, nes šiuo sprendimu yra keičiamas ne tik referendumo
    reglamentavimas, o referendumui teikiamu sprendimu Konstitucijos straipsnių nuostatos nėra
    keičiamos nuosekliai, iš eilės. Todėl, Sprendime padaryta pagrįsta išvada, kad teikiamas
    referendumo sprendimo projektas neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytų reikalavimų,
    keliamų aiškumo principui (3 str. 2 d. 6 p.) bei teisės akto struktūrai ir turiniui (9 str. 1 d.).
33. Sprendime įvertinus Grupės referendumui teikiamo sprendimo teksto turinį, kuriuo
    iniciatyvinė grupė siekia pakeisti Konstitucijos 9, 33, 67, 84, 147, 148 straipsnius, nustatyta, kad:
    1) siūloma Konstitucijos 9 straipsnio pataisa neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo
    7 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų; 2) siūloma Konstitucijos 147 straipsnio
    pataisa neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose
    nustatytų reikalavimų; 3) siūloma Konstitucijos 33 straipsnio pataisa neatitinka Referendumo
    konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 3 dalyje nustatytų reikalavimų; 4)
    siūlomos Konstitucijos 67 straipsnio 13 ir 16 punktų pataisos neatitinka Referendumo
    konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų sprendimo turiniui; 5)
    siūlomos Konstitucijos 84 straipsnio 2 ir 10 punktų pataisos neatitinka Referendumo
    konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų sprendimo turiniui; 6)
    įvertinus, jog Konstitucijos 67 straipsnio 16 punkto papildymas yra perteklinis, o Konstitucijos
    84 straipsnio 2 punkto papildymas prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 16 punkto
    papildymui, nes minėtomis Konstitucijos pataisomis yra priešinamos viena kitai Konstitucijos
    nuostatos, vertintina, kad minėta Konstitucijos 148 straipsnio antrosios dalies pataisa taip pat
    neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų
    reikalavimų sprendimo turiniui.
34. Vertindama Sprendimo dalį, kurioje buvo vertinamas Konstitucijos 9 straipsnio
    keitimas, teisėjų kolegija, sutinka su VRK teiginiu, kad pareiškėjo dėstoma nuostata prieštarauja
    konstituciniam valdžių padalijimo principui, įtvirtintam Konstitucijos 5 straipsnyje, pagal kurį
    ,,Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Prezidentas, Vyriausybė ir Teismai“. Referendumo
    iniciatyvinė grupė nėra valdžios subjektas, todėl jis neturi konstitucinių įgaliojimų leisti ar
    skelbti teisės aktų, taip pat vykdyti viešojo administravimo funkcijų.

16

35. Dėl Sprendime nurodytų argumentų, kuriais atmetamas Konstitucijos 147
    straipsnio pirmosios dalies Grupės siūlomas pakeitimas, teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog tik
    referendumu gali būti keičiamos Konstitucijos XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos
    jau yra numatyta Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalyje, o subjektai, kurie turi teisę skelbti /
    reikalauti skelbti referendumą numatyti Konstitucijos 9 straipsnyje. Pareiškėjo siūlomas
    Konstitucijos 147 straipsnio pakeitimas yra susijęs su Konstitucijos keitimu, o Grupės pateikti
    siūlymai yra susiję su Konstitucijos pakeitimu dėl referendumo reglamentavimo. Todėl
    Sprendime yra pagrįstai įvertinta, kad Grupė Konstitucijos 147 pirmosios dalies pakeitimu siekia
    reglamentuoti ne Konstitucijos keitimo nuostatas, t. y. ne nustatyti subjektus, kurie turi teisę
    keisti ar pildyti Konstituciją, o tik atkartoja analogišką referendumo skelbimo teisę, kurią Grupė
    siūlo numatyti Konstitucijos 9 straipsnyje, esančiame I skirsnyje „Lietuvos valstybė“.
    Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, VRK pagrįstai yra įvertino, kad minėtas
    pakeitimas (turinio prasme) neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytų reikalavimų:
    būtent aiškumo principo, pagal kurį teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti
    logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas (3 str. 2 d. 6 p.),
    bei teisės akto struktūrai ir turiniui keliamų reikalavimų (9 str. 1 d.). Darant Konstitucijos
    pataisas turi būti paisoma imperatyvo, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 str.
    pirmoji dalis) ir Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose
    įtvirtintų vertybių darna, pataisomis negalima vienos kitai priešinti Konstitucijos nuostatų
    (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas).
36. Grupė, Konstitucijos 33 straipsnio papildymu ketvirtąja dalimi, siekia referendumu
    nustatyti VRK sudarymo tvarką, taip pat referendumu tvirtinti VRK pirmininką ir narius. Teisėjų
    kolegija sutinka su VRK Sprendime pateiktu vertinimu, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos
    sudarymo tvarka, Vyriausiosios rinkimų komisijos skaidrumas ir nepriklausomumas yra svarbūs,
    tačiau Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko ir narių tvirtinimas referendumu konstitucine
    prasme nėra svarbiausias Tautos ir Valstybės klausimas, todėl tokio sprendimo priėmimas tik
    referendumu yra neproporcingas ir teisiškai nepagrįstas. Nėra pagrindo nesutikti, jog siūlymas
    VRK narius skirti referendumu – prieštarauja Konstitucijai dar ir todėl, kad pačioje
    Konstitucijoje aiškiai nurodytos renkamosios valdžios institucijos (Prezidentas, Seimas,
    savivaldybių tarybos), kurios yra atstovaujamosios valdžios institucijos. Sprendime taip pat
    pagrįstai atsižvelgta ir į tai, kad VRK narių skyrimas referendumu, kurio organizavimas
    reikalauja ne tik finansinių, bet ir žmogiškųjų išteklių, prieštarauja ir ekonomiškumo principui.
    Pareiškėjo skundo argumentai, jog tik Tauta turi spręsti svarbiausius klausimus, o VRK negali to
    vertinti, bei, kad VRK sprendimas kuria pavojingą precedentą, jog institucijos galės vetuoti savo
    pertvarkas, yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, atsižvelgiant į VRK įgaliojimų apimtį atlikti piliečių
    referendumo iniciatyvinės grupės siūlomo projekto turinio teisėtumo patikrą, o ir į tai, kad VRK,
    kaip vienintelė institucija, įgaliota registruoti referendumo grupes, negali atsisakyti vykdyti jai
    įstatymo numatytų pareigų – įvertinti referendumui siūlomo sprendimo atitiktį Konstitucijai ir
    Referendumo įstatymo 7 straipsnyje nustatytiems reikalavimams (Referendumo įstatymo 11 str.
    3 d.).
37. VRK įvertino, kad Grupės siūlomas Konstitucijos 33 straipsnio papildymas
    penktąja dalimi „Referendumo ir rinkimų stebėtojai, rinkimuose dalyvaujantys kandidatai
    įstatymo nustatyta tvarka turi teisę teismui skųsti Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus
    dėl galutinių referendumo ir rinkimų rezultatų“ neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7
    straipsnyje nustatytų reikalavimų sprendimo turiniui, nes VRK sprendimų apskundimo tvarkos
    nustatymas įstatymuose (Rinkimų kodekse ir Referendumo konstituciniame įstatyme) yra
    pakankamas, jis atitinka Konstitucijos 30 straipsnį. Grupės siūlomas reglamentavimas
    prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio pirmajai daliai, nustatančiai, kad „Asmuo, kurio
    konstitucinės teisės ar laisvės pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą“. Iš minėtos konstitucinės
    nuostatos kyla pozityvi pareiga valstybei įtvirtinti efektyvią teisinę gynybą, tačiau nėra būtina,
    kad kiekvienos institucijos, tarp jų ir VRK, sprendimų apskundimo procedūros būtų nustatytos
    pačioje Konstitucijoje, Konstitucija yra pamatinis teisės aktas, kuris įtvirtina pagrindinius

17

valstybės veikimo principus, nustato institucijų kompetencijos ribas, įtvirtina pagrindines
žmogaus teises ir laisves, tačiau detaliai nereglamentuoja jų įgyvendinimo tvarkos. Nagrinėjamu
atveju, teisėjų kolegija sutinka su VRK vertinimu, kad pareiškėjų argumentai, jog VRK
sprendimų apskundimo tvarka neužtikrina realios teisinės gynybos, yra nepagrįsti. Rinkimų
kodekso 188 straipsnio 3 dalyje numatyti subjektai, turintys teisę ginčyti VRK sprendimus dėl
galutinių rinkimų rezultatų patvirtinimo (rinkimų stebėtojas, atstovas rinkimams, kandidatas,
politinė organizacija, iškėlusi kandidatą ar kandidatų sąrašą rinkimuose), taip pat Referendumo
konstitucinio įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje numatyti subjektai, turintys teisę skųsti
referendumo rezultatus (grupė, politinės partijos ir jų atstovai).

38. Sprendimo dalyje dėl siūlomo Konstitucijos 67 straipsnio, įtvirtinančio Seimo
    kompetenciją, 13 punkto pakeitimas yra susijęs su Grupės siūlomu Konstitucijos 33 straipsnio
    papildymu ketvirtąja dalimi. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, sutinka su VRK išvada, kad
    įvertinus, jog siūlomas Konstitucijos 33 straipsnio papildymas ketvirtąja dalimi neatitinka iš
    Konstitucijos kylančių reikalavimų, vertintina, kad minėta Konstitucijos 67 straipsnio 13 punkto
    pataisa taip pat neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte
    numatytų reikalavimų sprendimo turiniui. Atmestini, kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo
    argumentai, jog VRK negali atmesti vienos dalies dėl kitos atmetimo nesant galutinio sprendimo
    dėl Konstitucijos 33 straipsnio pataisos teisėtumo, kurį turi teisę vertinti tik pati Tauta
    referendumų būdu arba Konstitucinis Teismas po pataisos įsigaliojimo, ir kad VRK šiuo atveju
    neva piktnaudžiauja „pirmumo teisės“ interpretavimu ir faktiškai vykdo konstitucinės iniciatyvos
    „cenzūrą“ pagal politinius kriterijus, kadangi VRK turi pareigą vertinti visų Grupės teikiamų
    Konstitucijos nuostatų pataisų atitikimą Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnyje
    nustatytiems reikalavimams referendumui teikiamo sprendimo turiniui.
39. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendime taip pat pagrįstai ir motyvuotai yra
    nurodyta, kad Grupės siūlomas Konstitucijos 67 straipsnio 16 punkto papildymas neatitinka
    Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų sprendimo turiniui, nes
    Seimas tarptautines sutartis ratifikuoja ar denonsuoja vadovaudamasis Konstitucijos 138
    straipsniu ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 7 straipsniu, 8 straipsnio 1
    dalimi teisiniu aktu (įstatymu), kuris įgyvendina referendumo rezultatą teisiškai įpareigojančia
    forma, todėl ratifikavimas Seime yra būtinas. Tam, kad tarptautinė sutartis įsigaliotų ir taptų
    privaloma Lietuvos Respublikai, ją turi ratifikuoti Seimas, vadovaudamasis Konstitucijos 138
    straipsniu. Pareiškėjas vertina, jog dabartinė situacija leidžia Seimui atsisakyti teikti
    referendumui klausimą, net jei jis liečia suverenitetą, o siūloma pataisa, kaip tik eliminuoja tokį
    spragų mechanizmą, įtvirtindama Seimo pareigą pavesti tautai spręsti, kai pasisakoma dėl
    suvereniteto. Kaip ir nurodyta ginčijamame VRK Sprendime, Lietuvos Respublikos suverenių
    galių (pvz., tam tikrose srityse) perdavimas tarptautinėms organizacijoms pagal Konstitucijos 2 ir
    9 straipsnius yra galimas tik per privalomąjį referendumą, o po referendumo atlikta ratifikacija
    reiškia oficialų patvirtinimą ar priėmimą to, kas buvo nuspręsta referendume ir yra būtina, kad
    sprendimas, priimtas referendume, taptų įstatymu ar turėtų teisinę galią, nes referendumu
    sprendžiami tik svarbiausi Valstybės ir tautos gyvenimo klausimai (Konstitucijos 9 str. pirma
    dalis).
40. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo dalį, kurioje įvertintas Grupės siūlymas dėl
    Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkto papildymo, jog Respublikos Prezidentas teikia referendumui
    tarptautines sutartis dėl Lietuvos Respublikos suvereniteto ratifikavimo ar denonsavimo, nustatė,
    kad VRK tinkamai įvertino, jog jis prieštarauja Grupės teikiamam Konstitucijos 67 straipsnio
    16 punkto papildymui nuostata, jog Seimas teikia referendumui ratifikuoti ir denonsuoti Lietuvos
    Respublikos tarptautines sutartis dėl Lietuvos Respublikos suvereniteto. Šiuo klausimu,
    pareiškėjo argumentai, kad tiek Prezidento, tiek Seimo kompetencijos galėtų būti detalizuojamos
    įstatymuose ir prioritetas dėl jų veiksmų, teikiant „tarptautines sutartis ratifikuoti“ būtų
    suteikiamas tam, kas pasiūlo tokį veiksmą atlikti pirmas, yra teisiškai nepagrįstas, kadangi
    Konstitucijoje numatytų Seimo ir Prezidento funkcijų sudubliavimas iš esmės nėra galimas, nes
    tai pažeistų valdžių padalijimo principą, įtvirtintą Konstitucijos 5 straipsnyje.

18

41. Sprendime, vertinant Grupės siūlymą papildyti Konstitucijos 84 straipsnio 10
    punktą nuostata, jog Respublikos Prezidentas „referendumui siūlo kandidatus į Vyriausiosios
    rinkimų komisijos narius“ yra tinkamai nustatyta, kad jis susijęs su Grupės siūlomu Konstitucijos
    33 straipsnio papildymu ketvirtąja dalimi, nustatant, kad „Piliečiai referendume tvirtina
    Vyriausiosios rinkimų komisijos narius ir pirmininką“. Teisėjų kolegijos vertinimu, VRK
    įvertinusi, kad siūlomas Konstitucijos 33 straipsnio papildymas ketvirtąja dalimi neatitinka iš
    Konstitucijos kylančių reikalavimų, turėjo pagrįstą pagrindą įvertinti, jog minėta Konstitucijos
    84 straipsnio 10 punkto pataisa taip pat neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7
    straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų reikalavimų sprendimo turiniui. Todėl atmestini, kaip
    nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, kad VRK neturi teisės atmesti konstitucinių pataisų tik
    todėl, kad jos susijusios su kitomis, kurios, VRK nuomone, yra netinkamos.
42. Sprendime įvertinta, kad Grupės siūlymas papildyti Konstitucijos 148 straipsnio
    antrąją dalį yra susijęs su Grupės siūlomu Konstitucijos 67 straipsnio 16 punkto papildymu ir
    Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkto papildymu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Sprendime VRK
    tinkamai įvertinus, jog Konstitucijos 67 straipsnio 16 punkto papildymas yra perteklinis, o
    Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkto papildymas prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 16
    punkto papildymui, nes minėtomis Konstitucijos pataisomis yra priešinamos viena kitai
    Konstitucijos nuostatos, pagrįstai sprendė, kad minėta Konstitucijos 148 straipsnio antrosios
    dalies pataisa taip pat neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1
    punkte nustatytų reikalavimų sprendimo turiniui.
43. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas nustatyta, neturi pagrindo nesutikti su
    Sprendimo išvada, kad Grupė referendumui pateikė sprendimo tekstą, kuris prieštarauja
    Konstitucijos 9 straipsnio pirmojoje dalyje, 5 straipsnyje, 6 straipsnio pirmojoje dalyje,
    Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, 3 dalyje nustatytiems
    reikalavimams, todėl Grupė registruota būti negali.
44. Atsižvelgiant į išdėstytą, VRK Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakyta registruoti
    piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl privalomojo referendumo paskelbimo dėl Lietuvos
    Respublikos Konstitucijos pakeitimų. Nėra teisinio pagrindo VRK Sprendimo naikinti Grupės
    skunde nurodomais argumentais.
    Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 21
    straipsnio 1 dalies 3 punktu, 88 straipsnio 1 punktu ir 126 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
    n u s p r e n d ž i a:
    Pareiškėjo Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, atstovaujamos koordinatorių Zigmo
    Vaišvilos, Egidijaus Čibirausko, Gedimino Ustinavičiaus ir Nendrės Černiauskienės, skundą
    atmesti.
    Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas