„Ar būtų prasminga šiandien lietuvių visuomenei Lietuvos kultūros kanoną aptarti? Žinoma, jei mes dar norime patys suprasti ir pasakyti, kas esame, kuo norime būti. Jei nemanome, kad mus apibrėžti ir mūsų gyvenimo scenarijus rašyti turėtų kiti“ – sakiau, kalbinamas Bernardinų portalo žurnalistės Ingos Bartulevičiūtės.
O ji klausė: „Kaip vertinate Lietuvos kultūros kanono idėją? Kam jo, Jūsų nuomone, reikėtų ar nereikėtų?“
Atsakiau: „Kad galėtume svarstyti Lietuvos kultūros kanono idėją, turėtume suprasti, kas yra pats kanonas, kodėl brandžioms, gyvybingoms bendruomenėms jis per amžius buvo reikalingas. Seniesiems graikams tai buvo liniuotė, matuoklis. Vėliau – reikšmingiausių kultūros tekstų rinkinys, kuriuo remdamasi bendruomenė save suvokia, atpažįsta, sau ir kitiems pasako, kas ji yra, kuriuo grindžia savo tapatybę.
Laisvose dabarties visuomenėse kanonas suprantamas kaip besitęsiantis pokalbis apie tai, kas iš paveldėtos kūrybos visuomenei yra išties svarbu, kas ją dar jungia, kas ją civilizuoja, kuo ji gali patikimiau pasiremti, ką norėtų išsaugoti, pratęsti ir perduoti būsimoms kartoms, kad pati išliktų.
Kanonas suvokiamas ir kaip nuolat kuriamas bendras pasakojimas apie mums reikšmingus tekstus ir jungtis tarp jų. Taigi kanonas nėra Dievo duota paminklinė lenta, bet mūsų pačių susikurtas ir kuriamas prasmingas tekstynas, kultūros audinys, kuris ir jungia mus į tautą.
Brandžiose visuomenėse kanonas veikia tarsi savaime: juo remiasi mokyklų programos ir vadovėliai, kanoninius tekstus nuolat interpretuoja mokslininkai, juos tęsia, su jais ginčijasi menininkai, juos kaip savus patiria, į juos gręžiasi visuomenė.
Bet kanonas liaujasi veikęs irstančiose visuomenėse, kurios nebejaučia bendrumo poreikio, kurios nebeturi jėgų ir valios išlikti. Tokioms visuomenėms kanonas tampa „per sunkus“, „varginantis“. Mat kanonas ragina matuoti dabarties gyvenimus ir dabarties kūrybą tradicijos nugludintu aukštesniu matuokliu. Jis neleidžia bendruomenei užsisklęsti egocentriškoje, narciziškoje paauglystėje, matuoti pasaulio vien turimų asmeninių galių matu.
Todėl kanoną linkstama „demaskuoti“ ir atmesti kaip šiandienos pažangai trukdantį prievartos šaltinį. Tokioje bendruomenėje be nuostabos, be atlaidaus šypsnio, be komentarų sutinkamas žinomos rašytojos per LRT radiją paskelbtas pareiškimas: ko vertas Vinco Mykolaičio-Putino muziejus, jei aš jame nebuvau.
Taigi ar būtų prasminga šiandien lietuvių visuomenei Lietuvos kultūros kanoną aptarti? Žinoma, jei mes dar norime patys suprasti ir pasakyti, kas esame, kuo norime būti. Jei nemanome, kad mus apibrėžti ir mūsų gyvenimo scenarijus rašyti turėtų kiti. Jei dar turime intelektualinių galių tai daryti ne atmestinai, ne formaliai, bet sąžiningai.
<…>
Vargu ar kuriai komisijai pavyktų „kanoną sudaryti“. Svarbus būtų nuoseklus kanono svarstymas: jis padėtų suprasti, ar mums dar reikalingi jungiantys kultūros tekstai, ar esame pajėgūs juos turėti.
Galėtume pradėti nuo viešo pasiaiškinimo ir bendro supratimo, kaip lietuvius telkęs kultūros kanonas buvo sukurtas, kaip jis veikė, kito, koks mūsų santykis su tradiciniu kanonu šiandien.
Gal pats tradicinis kanonas neteko magnetinės galios, tapo banalus, primityvus? O gal jo nebepajėgia atverti, jį primityvina subanalėjęs, suinfantilėjęs mūsų žvilgsnis? Jei „kaltas“ tradicinis kanonas, aptarkime, ko jam stinga, kuo jį turėtume papildyti, kad būtų gyvybingas. Jei „iškrypo“ mūsų žvilgsnis, mėginkime jį daryti skvarbesnį, atviresnį. Gal dar pavyktų?
Pavyzdžiui, ar nebūtų galima pradėti kanono svarstymų nuo mokyklinių programų aptarimo, nuo pasiaiškinimo, kodėl jose pabrėžtinai kanono mėginama išvengti?
<…>
Tikras kultūros kanonas bendruomenes telkia, jungia. „Poliarizuoti“ gali tik partijų, grupuočių propagandinė kova, pavadinta „kanono sudarymu“. O vieša garbinga diskusija kertiniais gyvenimo klausimais visada visuomenę stiprina, brandina. Tik ar tokia diskusija šiandien susikurtoje netobuloje viešumoje galima? Kas, visuomenės pasitikėjimo dar nepraradęs, galėtų tokią diskusiją moderuoti, ją apsaugoti nuo suprimityvinimo, nuo pavertimo jėgos grupių kovos lauku? Po Antrojo pasaulinio karo, po pralaimėtos partizanų kovos Algirdas Julius Greimas ir Jonas Aistis lietuviams ėmė kalbėti apie atsparą, arba rezistenciją, kaip tautos išlikimui būtiną ilgalaikę programą. Pasak Jono Aisčio, itin svarbios atsparos atramos esančios kalba, kultūra, istorija. Dabartinė Ukrainos tikrovė, regis, tokią nuostatą patvirtina. Taip, manau, kad bendruomenę jungiantis, jos tapatybę kuriantis kultūros kanonas yra reikalingas ir jos atsparai, ir jos intelektualinio savarankiškumo išsaugojimui. Žinoma, laisvoje visuomenėje galimi kitokie, priešingi požiūriai. Tačiau visuomenės laisvė tampa labai abejotina, kai vieni ar kiti požiūriai jai primetami be svarstymų, be viešai išdėstytų ir apgintų argumentų.“
Šiandien Bernardinai paskelbė netiesiogiai vykusį, bet vis dėlto šiokį tokį „polilogą“, kuriame „sudalyvavau“ su kolegomis Nerija Putinaite ir Arūnu Gelūnu.
1908-aisiais Čiurlionio sukurta „Žvaigždžių sonata. Alegro“ – iš svetainės ciurlionis.eu.

KOMENTARAI
BERNARDINAI.LT
Lietuvos kultūros kanonas: atkeliavusi iš sovietmečio ir skaldanti visuomenę idėja ar būdas diskutuoti ir kurti brandžią bendruomenę?
Man pats žodis “kanonas” keistas. Gali būti ir kanonas, jei jis gyvas, jei jis svarstomas ir atviras, tuomet jis gali būti kaip “stuburas”, bet šių laikų lėkštoje aplinkoje tai gali tapti rėmu, grandine žmogaus raiškai. Tai apie politinę brandą.
Trijų vienminčių pokalbis.
D. Kuolys: brandžiose visuomenėse kanonas veikia savaime.
A. Gelūnas: Lietuvoje kultūros kanonas jau egzistuoja.
N. Putinaitė: Keista stebėti bandymus elgtis taip, tarsi kanono apskritai nebūtų, nors jis egzistuoja.
Polilogas įvyko. Nors gerai pagalvojus Š. Birutis galėtų įkurti Komisją, išskirti jai orų finansavimą, ir palinkę prie stalų parinkti mokslo ir meno žmonės, karmtydami pieštukus, rymodami iki išnaktų ir paryčių, vardintų jiems žinomas pavardes, po penkerių metų sudarydami keturių Tomų sąvadą. Kiekvienas save gerbiantis lietuvis išmestų dabar lentynose laikomą Visuotinę Lietuvos Enciklopediją ir susidėtų naują spaustuvės dažais kvepiantį rinkinį. Su nuotraukomis, ryškiomis reprodukcijomis ir trumputėmis išnašomis. Svarsymų metu viešo (įkelto į YouTube) snukiadaužio gal ir neįvyktų, nebent pasispardymai po kilimu, tačiau bent kelios dėžės tauraus gėrimo tikrai būtų išgerta. Pritariu.