Piliečių referendumo iniciatyvinė grupė. 2025 m. rugsėjo 12 d.
„Teismas: referendumams – NE!“
Teismo nuomone, valdomos „demokratijos“ Lietuvoje Konstitucija piliečiams
negalioja. Tik taip suprantame 2025 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo sprendimą, kuriuo atmestas piliečių referendumo iniciatyvinės grupės skundas dėl
2025 m. rugpjūčio 21 d. VRK sprendimo neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvos
papildyti Konstitucijos 35 straipsnį 4-a dalimi: „Valstybė nefinansuoja politinių partijų ir
politinių organizacijų.“ Kodėl? Ogi todėl, kad teismas pareiškė, jog piliečių iniciatyvinė
grupė nėra tauta, todėl negalime susitapatinti su tauta. Tačiau mes tokio argumento
nenaudojome, jo nėra ir VRK sprendime. Tačiau teismo proceso metu šį VRK sapną teismas
„įteisino“ neskundžiamu teismo sprendimu. Gerbiamas teisme, Konstitucija ir konstitucinis
referendumo įstatymas nustato, kad referendumą inicijuoja ne visa 2,5 mln. gal dar likusių
Lietuvos piliečių, bet pakanka ir 15 narių iniciatyvinės grupės. Mūsų buvo 31 šios grupės
narys.
Teismas sutiko su VRK nuomone, kad valstybės dotacijas gaunančių politinių partijų
(net teistų už korupciją) deleguoti VRK nariai neturėjo nusišalinti nuo šio sprendimo
priėmimo. Teismas, pareiškęs, kad nusišalinus tokiems 6 VRK nariams, VRK nebegalės
priimti jai privalomo sprendimo, pamiršo aritmetiką: iš 13 VRK narių šiems 6 nusišalinus,
liktų 7 nariai, t. y. kvorumas, turintis teisę priimti sprendimą. Teismas nurodė, kad rinkimų
kodeksas ir referendumo įstatymas nenurodo tokio pagrindo VRK narių nušalinimui. Tačiau
teismas „nepastebėjo“ mūsų argumento, kad šie 6 VRK nariai privalėjo nusišalinti, nes to
reikalauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymas – jei valstybės dotacijas gaunanti
partija nebūtų delegavusi Seimui šių kandidatų, tai jie nebūtų tapę VRK nariais, t. y.
gaunančiais privatų savo atlyginimą už šias pareigas. Akivaizdžiau nei akivaizdu, dėl ko
teismas ir neišdrįso pasisakyti.
Trys VRK nariai (VRK pirmininkė Lina Petronienė, jos pavaduotojas Maksimas
Reznikovas ir narė Laura Martinaitytė) pasisakė ir balsavo už šios iniciatyvos registravimą,
nes nematė Konstitucijos pataisos prieštaravimo Konstitucijai. Tačiau teismas sutiko su VRK
požiūriu, kad registruodama referendumo iniciatyvą ji turi teisę tikrinti materialinį teisinį
atitikimą Konstitucijai. Tad Lietuvoje VRK tampa dar vienu Konstituciniu Teismu.
Tačiau VRK ir teismas taip ir nenurodė, kuo ši paprasta, trumpa ir aiški Konstitucijos
pataisa prieštarauja Konstitucijai. Kadangi akivaizdu, jog ji neprieštarauja Konstitucijai (jei
taip, tai būtų nurodyta konkrečiai, kuriam jis straipsniui prieštarauja), todėl nukrypta į dausas
- VRK „tikrinimą“ pavertė „vertinimu“. Nors referendumo įstatymas reikalauja, kad
referendumo sprendimas „atitiktų iš Konstitucijos kylančius reikalavimus“, kas reiškia, kad
VRK turi atmesti akivaizdžiai antikonstitucinius projektus (pvz., prieštaraujančius
Konstitucijos 1 str. dėl nepriklausomybės). Tačiau VRK tai pavertė proporcingumo testu ir
„demokratinės santvarkos stabilumo“ analize, kas yra tik Konstitucinio Teismo kompetencija.
Tai patvirtino pati VRK atstovė teismo posėdyje: „VRK vertinimu, gal netikslinga atsisakyti
valstybės finansavimo?“ Gerbiamoji VRK ir gerbiamas teisme, Administracinių bylų teisenos
įstatymo 3 straipsnis draudžia net teismui sprendimą grįsti politiniais ir ekonominiais
argumentais. Ar VRK teisiškai jau aukščiau už Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą!?
Teismas pasirėmė VRK argumentu, kad 25 iš 27 Europos Sąjungos valstybių yra
valstybės finansavimas politinėms partijoms, tačiau neišdrįso paaiškinti, kodėl Malta ir Italija
gali valstybės lėšomis nefinansuoti politinių partijų, o Lietuva negali?
Nuoširdžiai nesitikėjome, kad teismas nusileis iki VRK lygio ir sutiks su VRK
argumentu, jog priėmus tokią Konstitucijos pataisą, valstybė negalės finansuoti rinkiminių
laidų… Juk rinkimus organizuoja ir šias valstybės lėšas gauna pati VRK (!), o ne politinės
partijos. Po tokių „argumentų“ nenuostabu, kad nei VRK, nei teismas neišdrįso pasisakyti dėl
mūsų argumento – klausimo, kodėl be valstybės dotacijų partijoms Lietuvos politinė
sistema veikė daugiau kaip du dešimtmečius po valstybės atkūrimo, vyko rinkimai?
Ar valstybės dotacijos atsirado todėl, kad įgyvendinti visišką Lietuvos politinės
sistemos degradaciją? Nes po valstybės dotacijų politinėms partijoms atsiradimo 2015–2024
metais politinės partijos gavo apie 56 mln. € valstybės dotacijų, o narių mokesčių tesurinko
apie 4,28 mln. €. 2024 metais politinių partijų narių mokesčiai tesudarė 12 % viso jų
finansavimo, o nario mokestį temoka apie 14% jų narių. Tad naujos ir neparlamentinės
partijos neturėtų lėšų rinkimų užstatams, nes kitokios pajamos įstatymu draudžiamos?
Ir VRK, ir teismas neišdrįso pasisakyti dėl šios akivaizdžios diskriminacijos ir
valstybės valdymo suteikimo būreliui išrinktųjų.
Ką gi, ačiū šią sistemą 2015 metais pasiūliusiai Rusijos Federacijos valstybės
paslapčiai ir Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei už šios valdomos „demokratijos“
įdiegimą Lietuvoje. Kuo ji skiriasi nuo „demokratijos“ Rusijoje ar Baltarusijoje? Matyt, tik
rafinuotumu ir pasirinktu demagogijos variantu`.
Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės koordinatoriai Lietuvos Nepriklausomybės Akto
signataras Zigmas Vaišvila, Egidijus Čibirauskas ir grupės narys Gediminas Ustinavičius