Lietuvos fenomenas: brangiausias maistas ir mažiausios pajamos.
Duonos valgytojų partija
Prieš 1993 m. Prezidento rinkimus tokią tariamą Duonos valgytojų partiją, nusižiūrėjęs garsios Romualdo Granausko knygos „Duonos valgytojai“ pavadinimą, buvo sugalvojęs linksmų plaučių kolega, humoristinio savaitraščio „Pirmadienis“ redaktorius Linas Medelis. Šios „partijos“ kandidatu į Prezidentus iškeltas aktorius Remigijus Vilkaitis visai neprastai pasirodė rinkimuose. Šmaikštuolių žurnalisto ir artisto nusisekęs pokštas greitai buvo primirštas, tačiau niekur neregistruota duonos valgytojų „partija“, nors emigracijos ir mažėjančio gimstamumo smarkiai apkramtyta, išliko.
Apsukrūs verslininkai netruko sumoti, kad ši „partija“ – tikras lobis, nes pati gausiausia ir stabiliausia, niekad neišduos ir neišsiskirstys, lyg nepavargstantis aitvaras neš jiems milijonus ir milijardus. Svarbiausia – šios „partijos“ eiliniai niekad nesukils, nepradės maištauti, nes Lietuvos duonos valgytojai – patys romiausi ir taikiausi pasaulyje.
Aure Vokietiją buvo supurčiusi „kebabų krizė“. Dėl mažų atlyginimų ėmus streikuoti kebabų kepėjams, šio gatvinio gardėsio kaina nuo 2,5–3 eurų pašoko iki 7–8, kilo masinis vokiečių valgytojų pasipiktinimas, kebabų kainų klausimas buvo įtrauktas į Vokietijos vyriausybės darbotvarkę ir kai kurių partijų rinkimų programas.
O šit Lietuvoje nė lapė nesulojo, kai šiemet vėl pakilo duonos ir svarbiausių maisto produktų kainos arba už seną kainą geru trečdaliu palengvėjo pirkinio svoris. Nebent koks užsienietis, išvydęs lietuviškas maisto produktų kainas, iš nuostabos pakraipo galvas arba emigrantas, grįžęs iš turtingesnių kraštų, mintyse iš pasipiktinimo nusikeikia.
Visos Lietuvos Vyriausybės, nesvarbu, dešiniosios ar kairiosios, iš tolo pagarbiai aplenkia maisto kainodarą, nė viena partija nesidomi, kuo ir už kiek minta jų rinkėjai, todėl šios temos nerasime jų programose. Sakytum, maisto kainos Lietuvos politikams ir juos aptarnaujantiems ekonomistams – tabu. Atseit viską sureguliuoja laisva rinka.
Ištisus dešimtmečius Lietuvos valdžia apsimetinėjo nepastebinti, kad laisva rinka (ir jos būtina palydovė – konkurencija) veikia tik vienu atveju: kai tuntai lietuvių traukia apsipirkti kaimyninėje Lenkijoje.
Vokiškos kainos, lietuviški atlyginimai ir pensijos
Vieną dieną per „Vakaro žinių“ redaktorę Jurgitą Žemaitytę mane susirado vilnietis Romanas Rainys, telefonu prisistatęs: „Esu baigęs Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, iki nepriklausomybės dirbau prietaisų ir mašinų gamybos pramonėje, 1992–2006 m. buvau UAB „Skalmantas“ generalinis direktorius (tai buvo pirmoji krašto siuvimo įmonė, pelniusi „Nacionalinės kokybės prizą“), esu apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Išėjęs į pensiją, mėgstu analizuoti ekonomikos rodiklius, ieškoti geriausių Lietuvos žmonėms sprendimų. Ar jūsų nesudomintų paradoksas: kodėl mes, gaudami lietuviškus atlyginimus ir pensijas, maistą perkame už vokiškas kainas, nes jos Lietuvoje ir Vokietijoje susilygino 2020 metais?“
Įkalbinėti manęs dėl susitikimo nereikėjo. Nuo seno glumino mažesnės kainos Ispanijoje, Graikijoje ar Italijoje, o nūnai – ir tokiose turtingose valstybėse kaip Vokietija, Nyderlandai ar Prancūzija. Net tokiuose brangiuose kraštuose kaip Norvegija ir kitos Skandinavijos šalys, vietiniams gyventojams maisto produktų kainos ne per didelės, žinant jų pragyvenimo lygį, be to jos iš dalies apsaugo nuo lengvos duonos ieškotojų antplūdžio.
Tuo tarpu Lietuva, nepaisant valdančiųjų raportų apie sparčiausiai regione ir net Europos Sąjungoje (ES) augantį BVP, atlyginimus ir indeksuojamas pensijas, iki rinkimų visų partijų pažadus mažinti socialinę atskirtį, stabiliai velkasi pagal svarbiausius gyvenimo standartus ES uodegoje. Tikri ar tariami ekonomikos laimėjimai niekaip nekonvertuojami į socialinę pažangą.
Pagal „Eurostat“ 2024 m. duomenis lietuviai uždirbo net 50 proc. mažiau nei ES vidurkis: europiečių vidutinis atlyginimas buvo 2 464,39 eurai. lietuvių į rankas – 1 325 eurai (rodikliai gali nežymiai keistis, priklausomai nuo datų, tarkim, šiuo metu vidutinis atlyginimas Lietuvoje yra 1 428,48 Eur). Visoje Europoje Lietuva yra aštunta nuo galo. Didžiausios algos Europoje – Šveicarijoje (7 135,92 Eur), Liuksemburge(4 200 Eur)… Nyderlanduose – 3 591 Eur, Vokietijoje – 3 299,51 Eur. Mažiausios – Bulgarijoje (922 Eur).
Pagal kitą kriterijų – perkamąją galią – Lietuva su 1 506,39 eurais pakyla per vieną vietą, aplenkdama Latviją ir Estiją, tačiau žymiai atsilieka nuo europietiško vidurkio (2 285,35 Eur). Ir čia pirmauja Šveicarija (3 915 Eur). Vokietija įsitvirtinusi šeštoje vietoje (3 659,4 Eur).
Skriaudžia Lietuva ir savo pensininkus. Europoje didžiausias senatvės pensijas gauna islandai (2 996 Eur), norvegai (2 900 Eur) ir danai (2 800 Eur), mažiausias – bulgarai (301 Eur) ir albanai (300 Eur). Varguolių grupei priklauso ir lietuviai, kurių vidutinė senatvės pensija (673 Eur) smarkiai atsilieka nuo ES vidurkio (1 345 Eur).
Tačiau lietuviai, pagal V. Rainio sudarytą lentelę, maistui per metus išleidžia tiek pat, kiek vokiečiai – 2 090 eurų, nors Vokietijoje šiuo metu vidutinė pensija daugiau nei dvigubai didesnė (1495 Eur). Kodėl lietuviai, gaudami mažne bulgariškus ar rumuniškus atlygius ir pensijas, maistą perka vokiškomis kainomis?
Turčiai vagia iš skurdžių
Tuo įsitikinęs mano pašnekovas, dar 2020 m. sudaręs Lietuvos, Latvijos ir Vokietijos maisto 1 gyventojui pirkimo ir gamybos metinių išlaidų palyginimo lentelę. Pagal ją Latvijoje maisto paketas pagaminamas už 1 331 Eur, parduodamas už 1 610 Eur (apmokestinama 21 proc.), Vokietijoje ganybos išlaidos yra 1 953 Eur, pardavimo kaina – 2 090 Eur.(apmokestinta 7 proc.). Lietuvoje toks pats maisto paketas pagaminamas už 1 323 Eur, o parduodamas už… 2 090 Eur.
Pasak V. Rainio, maistas lietuviams pabrangsta 58 proc., kuriuos jis pavadino mokesčiu skurdžiams ir sukčiavimu maistu. Jo skaičiavimais, sukčiai vien 2020 m. į kišenę galėjo įsidėti papildomus 2 143 mln. eurų, o per 30 nepriklausomybės metų skaičiai pasidaro astronominiai – 40–50 milijardų. Tai R. Rainys palygino su legendiniu pašto traukinio Britanijoje apiplėšimu.
Į kieno kišenę nukeliavo tie 40–50 milijardų?
Palyginkime: ES maisto kainos per 1995–2020 m. išaugo 187 proc., Vokietijoje – 160 proc., Lenkijoje – 272 proc., Latvijoje – 435 proc., o Lietuvoje – net 615 proc.
Dėl tokio duonos valgytojų apiplėšimo ponas Romanas kreipėsi į Seimą, Vyriausybę, kitas valstybės institucijas, akademinius sluoksnius – viskas veltui, atsimušė kaip į sieną. Galiausiai šiais metais, praradęs kantrybę, surašė pareiškimą Europos prokuratūrai, kuri mandagiai pranešė, kad jo prašymas persiųstas Lietuvos Generalinei prokuratūrai, toji mandagiai pranešė, kad prašymas perduotas Vyriausybei, toji pranešė, kad pareiškimas perduotas Finansų bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoms, kurios pareiškimą nagrinėja ir po šiai dienai.
Sakytum, Lietuvoje nėra kam ginti vartotojų interesų. Ar girdėjote, kad Konkurencijos taryba per visą savo gyvavimą būtų pradėjusi oligopolijų įsigalėjimo, karterinių susitarimų maisto rinkoje tyrimą? Turime neblogą Vartotojų teisių apsaugos įstatymą, už kurio pažeidimus numatyta administracinė, civilinė ir baudžiamoji atsakomybė. Tačiau, atrodo, pati Teisingumo ministerija užmiršusi, kad yra atsakinga už šio įstatymo įgyvendinimą (ginant ne tik žmogaus, bet ir vartotojų teises). Todėl atsakinga už Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos veiklą.
Ką veikia ši darbuotojų skaičiumi ministerijai prilygstanti valstybinė tarnyba, ar gina, kaip įpareigoja įstatymas, vartotojų viešąjį interesą, kontroliuoja nesąžiningas sutartis ir neteisingas maisto produktų kainas, tikrina jų pagrįstumą, lygina jas su kitomis ES šalimis, viešai skelbia jų analizę ir dinamiką?
Viliuosi, kad tarnybai užmirštą vartotojų teisių gynimą primins naujos Teisingumo ministerijos vadovės.
Mokesčiai „gyvulių ūkyje“
Ypač skaudžiai Lietuvą kliudė 2008 m. finansinė krizė ir A. Kubiliaus-I. Šimonytės Vyriausybės „naktinė mokesčių reforma“, kuri visą krizės naštą užkrovė Lietuvos žmonėms ir kurios pasekmės jaučiamos iki šiolei. Krizės akivaizdoje R. Rainys lygina Lietuvos ir Lenkijos veiksmus:
„Kai krizės metais pasidarė striuka, žymus Lenkijos ekonomistas Lešekas Balcerovičius pasielgė netradiciškai: jau ir taip mažą tarifą maistui (7 proc.) sumažino iki 5 proc. ir padidino tarifą ne maisto prekėms bei paslaugoms nuo 21 iki 23 proc. Lietuvos pseudoekonomistai padidino PVM tarifus visoms prekėms ir paslaugoms, pašaudė į minią guminėmis kulkomis ir pridūrė: „Įveikėme krizę todėl, kad jos neišsigandome… Apie tai bus rašomi vadovėliai ir disertacijos“.
Rezultatas – Lietuva ir Lenkija PVM procentais nuo BVP surenka vienodą sumą (atitinkamai 7,9 ir 8 proc.). Tačiau Lenkijos už maistą surenkamai PVM daliai tenka 8,25 proc., už ne maistą – 23 proc. Lietuvoje – viskas atvirkščiai: už maistą surenkama net 58 proc. PVM, ne maistą ir paslaugas – viso labo 5 proc. Lietuvoje didžiausi mokesčiai užkrauti duonos valgytojams.
Ekonomiškai stipriausios šalys išvengė didžiausių PVM tarifų maistui, nes amoralu užkrauti piliečiams skurdinančius netiesioginius mokesčius. Europoje net 9 valstybės taiko 0–5 proc. PVM tarifą maisto produktams, 8 šalys neviršija 10 proc., 4 šalys apsiriboja – iki 15 proc. ir 4 šalys – iki 20 proc.
Juokingiausia, kad per 12 metų (2009–2020) Lietuvos įplaukos už mokesčius padidėjo vos 0,2 proc. ir sudaro 30,9 proc. nuo BVP. Kodėl mokesčius sėkmingai gali rinkti Slovėnija, Lenkija, Vengrija ir kitos drauge su Lietuva į ES įstojusios šalys? Tokiais tempais didinant mokesčių įplaukas iki ES medianos (35,9 proc. nuo BVP) Lietuvai prireiks 300 metų.
Šio orveliško „gyvulių ūkio“ tvarkos nėmaž nepalietė G. Palucko Vyriausybės mokesčių pseudoreforma, kurios architektai nedrįso atsisakyti tos PVM liūto dalies, kurią sumoka duonos valgytojai.
Maslovo piramidė
Amerikiečių psichologas A. Maslovas (Abraham Maslow) sukūrė žmogaus svarbiausių poreikių hierarchijos penkiapakopę piramidę.
Pirmoji didžiausia piramidės pakopa – fiziologiniai ir biologiniai poreikiai, būtini gyvybės palaikymui (kvėpavimas, miegas, alkis, troškulys ir pan.). Antras lygmuo – saugumo poreikis (tvarkos, fizinio, emocinio, psichinio smurto, baimės grėsmės, skurdo nebuvimas). Trečioji pakopa – meilės ir emocinio ryšio, šeimos, priklausymo bendruomenei ar žmonių grupei, socializacijos reikmė. Viršum jos – savigarbos ir kitų žmonių pripažinimo, noro tobulėti poreikis. Ir pati piramidės viršūnė – savirealizacijos, siekti aukščiausių tikslų, ieškoti gyvenimo prasmės, išnaudoti savo gabumus ir gebėjimus visuomenės gerovei, kūrybos poreikis.
Daugumos Lietuvos žmonių poreikiams pakanka ir trijų žemiausių pakopų, o kai kuriems – ir dviejų? Lietuviška skurdo ir nešlovės piramidė.
30 metų Lietuvos politikai yra užmerkę akis, kad Lietuva įsitvirtinusi ES priešpaskutinėje vietoje pagal procentines namų ūkio išlaidas maistui (18,8 proc.) aplenkdama tik Rumuniją (25,1 proc.), kai ES vidurkis 15,4 proc. Tai vienas svarbiausių skurdumo rodiklių. Neproporcingai didelės išlaidos maistui, o ne krašto apsaugai, gynybai labiausiai nuskurdino ir skurdina tautą. Niekam nerūpi, kad godūs prekeiviai per nekontroliuojamas plėšikiškas maisto produktų kainas išplėšia ne vienam žmogui iš burnos paskutinį kąsnį.
Pagal Lietuvos duomenų agentūrą, skurdo rizikos lygis 2024 m. palyginti su 2023 m. padidėjo 0,9 proc. ir siekė 21,5 proc. (esame ES treti nuo galo). Tai reiškia, kad net 620 tūkst. Lietuvos žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Apie 11 proc. mūsų duonos valgytojų neturėjo galimybės pilnavertiškai maitintis, apie 30 proc. teigia, kad jiems trūksta maisto. Ypač palikti likimo valiai yra tie Lietuvos gyventojai, kuriems per 65 metus – iš jų net 36,5 proc. atsidūrė žemiau skurdo ribos.
Mat Lietuva pagal vidutinės algos ir vidutinės pensijos santykį su 0,31 proc. užima ES paskutinę vietą. Todėl ne vienas Lietuvos dirbantysis, gyvenęs nuo algos iki algos, išėjęs į pensiją su vos trečdaliu buvusio uždarbio, automatiškai siunčiamas prie konteinerio. Kokios čia A. Maslovo piramidės su dvasinių poreikių spindinčiomis viršūnėmis – nebent alkanų Lietuvos duonos valgytojų sapnuose.
A. Maslovo piramidė, parodanti žmogaus poreikių struktūrą, nulementi jo motyvaciją, elgesį.
„VAKARO ŽINIOS“, 2025 m. spalio 24 d.
pozicija.org