Ar galima išauginti TEISINGUMĄ melo karuselėje ?
Esu vienintelė iš naujųjų Lietuvos emigrantų būrio, kuriai, atvykus į
Šveicariją 1990 metais, dar dvi dešimtis metų teko bendrauti su paskutine
Lietuvos ELITO, 1944-jų vasarą okupantų išvaryto iš Tėvynės karta,
todėl mano gyvenimo ir likimo realybės audinys tapo vis tvirtesniu,
susietu su teisingiausiu Buvusio, Esamo ir Būsimo rytojaus istorijos
gyvuoju teisingu atspindėjimu, toli pralenkiančiu dabartinį laiką.
Po Lietuvos atgimino atvykusi kolaborantų palikuonė po ŠLB-nės
išeivijos mirties sąmoningai suklastojusi lietuvių karo pabėgėlių istorinę
atmintį, savavališkai perkūrė konvencinę įkūrimo datą, lietuvius
Šveicarijos konfederacijoje atversdami į 50 -tį okupacijos metų režime
turėtą statusą: tarybinės tėvynės priešai, išdavikai, NELEGLAI.
1952-02-17, karo pabėgėlių įkurtos bendruomenės išsvajota vizija,
dabar vadovaujant buvusiems ir esamiems Tautos kenkėjams, virto
asmeninių ambicijų anomalija ir absoliučia lyderystės tuštuma. Užsidėję
tautinei moralei būtiną garbingą karūną – PLB-nės vadovai karūnos
svorio neatlaikė. Jų vadovavimas, ištrinant išeivijos sukurtą Tautos kovų
su okupacijos žaizdomis istoriją, ir klastojant išeivijos archyvus,virsta
pajuokos objektu kuriant ateities Taiką ir Teisybę.
Kodėl milijoninis būrys šiandieninių emigrantų gali iškentėti tokius
primityvius kenkėjiškus vadovus ir vadoves?
2025-11-13, Madride vyko konferencija, į kurią buvo sukviesti
teisingumo ministrai ir ekspertai iš viso pasaulio. Jie ir svarstė, kaip auginti
pasitikėjimą teisingumo sistema, kuri ne vienoje pasaulio valstybėje
nusmukusi žemiau bet kokios moralės?
PLB-nės veikloje per istorinės atminties pagarsinimą niekada nebuvo
aiškiai išsakyta jokia mintis, kad konvencinę ŠLB-nę sukūrė Lietuvos
elitas – Vakaruose išsimokslinę karo pabėgėliai. Apmaudu, PLB-nės valdyba
Lietuvą suvokia kitaip, kaip ją suvokė senoji išeivijos karta: seniai
nekalbama apie akivaizdžius istorinės veiklos nuvertinimus, neplečiama
amžinoji tautinė pasaulėvoka. Neliko parodomųjų kelionių į istorinės
atminties pažinimą.
Žurnalisto V. Vasiliausko knygos “Didysis anonimas…” 2025 m.
pristatymuose autorius nepamiršta pasakyti: ” Knygos Klipas buvo lyg
atsakas tiems dvasios skurdeivoms liliputams, kurie puola Atgimimo
šauklį ir mylimiausią Tautos dainių, Vytis – lyg gyvas priekaištas Vilniaus
ponams, išvijusiems Vytį (Laisvės kario monumentą) į Kauną. Mat mano
Lietuvai rodytą Vyčio plakatą išeivijos lietuvis G. Karosas sukūrė 1984 m.
Bostone, iki tol nematęs Lietuvos, nes buvo gimęs pokario metais
„dipukų“ stovykloje Vokietijoje. Išeiviai yra didesni ir nuoširdesni patriotai,
nei gimusieji, augę ir išsimokslinę čionai, Lietuvoje? Bet tokį įspūdį gali
susidaryti tik mankurtiškame Vilniuje, kur ne visuomet suprasi, kokios
šalies tai sostinė: plaikstosi ukrainietiškos vėliavos, centrinėse gatvėse
vis garsiau skamba rusų kalba, vyrauja angliški užrašai. “(2025, lapkritis)
…Išeivijos archyvinis palikimas visada išreiškė Tautos dvasinės galios
stiprybę perteikiant viltingiausią Laiko tekėjimą priespaudoje, tvirčiausią
Tautos istorino krikščioniškojo tikėjimo gilumą ir tikslus, kuriuos perdavė
išsaugoti 1944m. priversta palikti Tėvynę Lietuvos išeivijos karta.
(Sovietų propaganda 50 metų skleidė sovietinę propagandą, o ieškoti istorinio
teisingumo buvo draudžiama: vien už Laisvės Radijo pasiklausymą grėsė KGB
areštai, ir psichiatrinių ligoninių palatos. Okupacijos laikų pilietis apie išeivijos veiklą
nieko teigiamo negalėjo girdėti. Buvo auginamas “atskirtų Lietuvos dalių”
susipriešinimas, aštrinami skirtingi politiniai požiūriai.)
Išeivijoje sukurtas “…tikras literatūros kūrinys yra daugiabalsis,
daugiareikšmis, polilogiškas ir nepasiduoda mūsų pastangoms palenkti jį
vienai ar kitai politinei schemai. Kad dabartiniai siekiai įsprausti XIX, XX
amžiaus Lietuvos kultūrą į naujus pažangios propagandos rėmus šią
kultūrą suprimityvina, iškreipia, nususina,”- rašo (2024) dr. D.Kuolys.
Donaldo Kajoko 1979-1999 dienoraščių knygą “Leistinas
privatumas” (2024m.), perskaitome – kuo tuo metu ypač domėjosi,
pergyveno ir kokių genealių idėjų tikėjosi Lietuvos likimui neabejingas
talentingas kūrėjas? Pasaulio politiniai virsmai kūrėjo gyvenime nelėmė
pasiekti “… nei Dievo, nei Buvimo, nei sielos Paslapties, nei kokio kito
esminio dydžio pagrindų pagrindo. Lemta kapstytis paviršinio gyvenimo
putose. Kai vienas didžiausių mano laimėjimų – savo menkystės
suvokimas”, – 380 psl. rašo D. Kajokas.
Šveicarijos karo pabėgėlių lietuvių archyvuose, visada jaučiau nemirtingą
lietuvybės trauką ir aiškumą, tikrumą, kad prisiliečiu prie to, kas amžina ir
nekeičiama, kad esu atsakinga už teisingiausią savo tautos laisvės kovų
įvertinimą ir Išeivijos išsaugotų dokumentų meditacijos vedama
išgyvenau tikrą dvasinį Tautos prisikėlimą.
PLB-nės valdybai ištaisant išeivijos istoriją, mums, lyg M.Martinaičio
herojui Kukučiui, darėsi vis liūdniau ir liūdniau, todėl beveik du
dešimtmečius ginant tą istoriją nuo KGB veikėjų klastojimų, sunku
suvokti tikrą savo buvimo Žemėje misiją, tikslą, santykį su Esatim ir
Esančiuoju laiku. Skaudu matyti, kai marksistiniais idealais užgrūdintas
kenkėjų įniršis išeivijai perauga net visus okupacinio meto žiaurumus!
Baigiasi 35-jieji Tėvynės atgimimo metai, o mes, ginantys ISTORINĘ
TIESĄ, matome tik ribinius brūkšnius, besinešančius vis tolyn ir tolyn tą
džiaugsmo tikrumą, kurį aš taip aiškiai išgyvenau tada, kai prie kiekvieno parašyto sakinio palenkę savo žilas galvas, man aiškindavo savo kančių
kelius karo nusiaubtais Vakarų Europos laukais 1944-jų vasarą praėję
karo pabėgėliai lietuviai: V.Dargužas, A. Kušlys, N. Prielaida, G. Stanulis
S. Vaitkevičius ar savo piešinukus visiems rodydavo tamsiomis karo
spalvomis nuspalvinusi dalininkė Juzė Katiliūtė.