Šių metų pabaigoje sutampa kelios reikšmingos datos susijusios su Suomija. Gruodžio 6 d. Suomija šventė Nepriklausomybės 108-ąsias metines, gruodžio 24 d. buvo 135-osios daug Lietuvai ir Suomijai nusipelniusio Augustino Marganavičiaus (1890–1976) gimimo metinės, šiais metais minimos „Lietuvos ir Suomijos draugijos“ bei jos bičiulės „Donelaičio draugijos-Lietuvos bičiuliai“ (Donelaitis-seura Liettuan ystavat ry) 35-osios metinės. Tai paskatino grupę „Lietuvos-Suomijos draugijos“ narių ir rėmėjų aplankyti Helsinkį. Š. m. gruodžio 11-12 d. ten viešėjo Lietuvos ir Suomijos draugijos Kauno skyriaus koordinatorius, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas doc. dr. Romualdas Povilaitis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) darbuotojas dr. Raimundas Kaminskas bei Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. Saulius Juozaitis.
Suomijos Nepriklausomybės dienos Kaune minimos kasmet. Išskirtinai ryškiai buvo paminėtas Suomijos nepriklausomybės šimtmetis (2017 m.), jam skirtoje konferencijoje Kauno miesto savivaldybės didžiojoje salėje pranešimus skaitė mokslininkai, šaulių sąjungos atstovai, visuomenininkai. Konferencijoje daug dėmesio buvo skirta Žiemos karui nes ši tema visada svarbi lietuvių tautai, o Rusijai įsiveržus į Ukrainą ji tapo ypatingai aktualia. Neatsitiktinai „Lietuvos-Suomijos draugijos“ Kauno skyrius šiam karui paminėti buvo surengęs net keletą konferencijų kuriose dalyvavo ir Suomijos ambasadoriai Lietuvoje. Šiais metais Suomijos Nepriklausomybės dienos paminėjimas buvo organizuotas ne tik Kaune, bet ir Utenos rajone, Vyžuonose kur gimė daug Lietuvai ir Suomijai nusipelnęs Augustinas Marganavičius.
Kalbant apie lietuvių ir suomių tautų bei mūsų valstybių ryšių raidą, negalima pamiršti „Lietuvos ir Suomijos draugijos“ veikiančios nuo 1990 m. sausio mėn. ir keliais mėnesiais vėliau Suomijoje susikūrusios „Donelaičio draugija-Lietuvos bičiuliai“ veiklos. Jos abi daug nuveikė stiprindamos šiuos ryšius. Išskirtinės pagarbos vertas draugijos Lietuvoje įkūrimo iniciatorius ir ilgametis jos pirmininkas prof. Stasys Skrodenis kuriam 2026 m. sausio mėn sukaks 89 metai. Jis yra parašęs ir išleidęs daug darbų ne tik apie lietuvių ir suomių folklorą, bet ir apie šių šalių mokslininkų ir visuomenininkų ryšius, o taip pat išvertęs keletą suomių rašytojų knygų. S. Skrodenio nuopelnai yra įvertinti LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi ir Suomijos liūto riterių komandoro ordinu. Didelį indėlį į lietuvių ir suomių kultūrinį bendradarbiavimą įnešė tuometinė Plokščių (Šakių raj.) mokyklos direktorė Nijolė Bitinienė. Keletą kartų jos vadovaujamoje Plokščių mokykloje vyko lietuvių ir suomių ryšiams skirti seminarai kuriuose dalyvaudavo mokslininkai, vietos gyventojai, lankydavosi Suomijos ambasados darbuotojai. Mokykloje veikė Mailos Talvio muziejus.
„Lietuvos ir Suomijos draugijai“ veikti reikšmingai padėjo Donelaičio draugijos žmonės: folkloristikos profesoriaus Augusto Roberto Niemio anūkas, vienas iš buvusių Donelaičio draugijos pirmininkų prof. Hannu Niemi, kurio veikla buvo įvertinta ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžiumi. Veikli draugijos aktyvistė Ulla-Liisa Heino buvo apdovanota ordinu Už nuopelnus Lietuvai Karininko kryžiumi (2004), neeiliniu savo darbštumu ir atsakingumu išsiskyrė ilgametė Donelaičio draugijos sekretorė Stasė Rajala ir kiti.
Nuo ko prasidėjo lietuvių ir suomių kultūriniai ryšiai? Pirmieji Lietuvos kultūra ir mūsų tauta pradėjo domėtis pradėjo suomiai kalbų tyrinėtojai. 19-ojo amžiaus pabaigoje. Juos sudomino lietuvių kalba-seniausia dar gyva indoeuropiečių kalba. Rašytoja Maila Talvio su savo vyru, būsimu slavistikos profesoriumi J. J. Mikkola 1894 m. ir 1895 m. dvi vasaras praleido Plokščiuose, svečiuodamiesi tautinio ir kultūrinio lietuvių atgimimo veikėjo Petro Kriaučiūno ir jo žmonos Sofijos namuose. Ši viešnagė, o ypatingai bendravimas su vienu iš Lietuvos nepriklausomybės šauklių Vincu Kudirka, padarė Mailai Talvio didžiulį poveikį.
Baigiantis pirmajam pasauliniam karui ir skylant visoms (Rusijos, Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Osmanų) imperijoms, 1917 metais Helsinkio universiteto salėje įvyko lietuviams išskirtinės reikšmės renginys: „Lietuvių vakaras“ kuriame dalyvavo karo pabėgėliai lietuviai inteligentai ir žymūs Suomijos visuomenės atstovai, tarp jų mokslo žmonės-lietuvių tautosakos tyrinėtojai. Renginio iniciatoriumi buvo lietuvis karininkas (vėliau Lietuvos kariuomenės generolas) Vladas Nagevičius, vakaro metu kalbas sakė poetė Maila Talvio, prof. Aukusti Robertas Niemis, keletą lietuvių liaudies dainų atliko geriausias Suomijos choras „Suomen Laulu“, dainavo Kipras Petrauskas.
Profesoriaus A. R. Niemi (1869–1931) vaidmuo yra labai svarbus Lietuvos ir Suomijos draugystės istorijoje. Dar būdamas jaunas mokslininkas, tyrinėdamas karelų-suomių epą „Kalevala“ jis aptiko sąsajų su baltų folkloru. Tai jį paskatino 1900 metais leistis į keliones po Lietuvą. A. R. Niemis aplankė Vakarų ir Šiaurės Lietuvą, rinko ir užrašinėjo dainas, savo darbuose išsakė svarbią mintį, kad tautinio naikinimo ir spaudos draudimo laikotarpiu lietuviai pasirodė stipresni nei jų pavergėjai, ir tausodami ir puoselėdami liaudies dainas, apsisaugojo nuo išnykimo. R. A. Niemis ne tik parašė daug akademinių veikalų, bet ir populiarino lietuvišką kultūrą, būrė Suomijoje gyvenančius lietuvius ir visokeriopai skatino abiejų tautų suartėjimą per bendruomeninę veiklą. Jis artimai bičiuliavosi su Lietuvos politikais, netgi su pirmuoju Lietuvos valstybės prezidentu A. Smetona. 1928 m. už nuopelnus prof. A. R. Niemiui Lietuvos valstybė įteikė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordiną ir Lietuvos Nepriklausomybės medalį, skirtą Nepriklausomybės dešimtmečiui.
Vakaras Helsinkyje suteikė dvasinį impulsą lietuviams siekti savo nepriklausomybės. Ji buvo paskelbta po 10 mėnesių (suomiai savo nepriklausomybę paskelbė 2,5 mėnesio anksčiau) ir davė pradžią jau nebe atskirų šviesuolių, bet organizuotų visuomenės grupių veiklai suartinant iki to menkai vieni kitus pažįstančias lietuvių ir suomių tautas.
Įsikuriant Suomių-lietuvių draugiją 1931 m. (Lietuvių ir suomių draugija jau egzistavo 4 metus) ir jos veikloje be prof. A. R. Niemio, Lietuvos Garbės konsulo Suomijoje dr. R. Oller ir kitų labai daug prisidėjo Augustinas Marganavičius. Jo dalyvavimas savanoriu Žiemos kare (1939-1940 m.) simbolizuoja visos lietuvių tautos dvasinį suomių palaikymą tuo sunkiu metu.
SSSR agresija prieš lietuvių ir suomių tautas ir jų išlikimo pavojus tiek 1918-1919 m., tiek prieš antrąjį pasaulinį karą, tiek jam baigiantis suartino mūsų tautas. Ilgai slėptos suomių simpatijos akivaizdžiai pasireiškė 1989 metais Lietuvai vėl siekiant tapti nepriklausoma šalimi. Tą buvo galima pastebėti ne tik Suomijoje, bet ir Rusijos Karelijos karelų tarpe. 1989 m. esu organizavęs pirmą, o vėliau dar 3 kartus pakartotas kraštotyros ekspedicijas į Rusijos šiaurės Kareliją, daugiausiai į Suomijos teritorijas prie Paanajarvės krašto kurios po Žiemos karo, 1940 m. buvo atplėštos nuo Suomijos. Ten mes susipažinome su Suomijos ir Rusijos karelų drama, daugiau sužinojome apie Suomiją. Tiek Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijai, tiek LGGTC būtų naudinga užmegzti ryšius su suomių-karelų tremtiniais bei politiniais kaliniais kurie buvo išvežti į SSSR gilumą, o vėliau grįžo į tėvynę, su suomių pabėgėlių iš pietų Karelijos kuri 1940 (galutinai 1945 m.) buvo aneksuota Rusijos, organizacija „Karjalan liito“. Domintų taip pat lietuvių tremtinių ir karo belaisvių (kartu su vokiečių kariškiais belaisviais) gyvenimas iš Suomijos atimtose teritorijose.
Apie tai ir buvo šnekama gruodžio 11 d. Lietuvos atstovams lankantis Lietuvos ambasadoje Helsinkyje kur įvyko susitikimas su Lietuvos ambasadoriumi Suomijoje Edvilu Raudonikiu, patarėju Rimu Kungiu, „Donelaičio-Lietuvos bičiuliai“ draugijos pirmininkės pavaduotoja ir „Suomijos-Lietuvos kultūros fondo“ vadove Anneli Temmes bei „Donelaičio-Lietuvos bičiuliai“ draugijos valdybos nare M. Leinonen. Susitikime kalbėta apie Lietuvos ir Suomijos dvišalius politinius, istorinius ir kultūrinius ryšius, jų tolesnį stiprinimą, artimesnius piliečių kontaktus per Lietuvos ir Suomijos ryšius puoselėjančių bendruomenių ir draugijų bendradarbiavimo stiprinimą. Ambasadorius papasakojo apie jų teikiamą paramą Suomijos lietuvių bendruomenei ir Donelaičio draugijai, pasidžiaugė tuo, kad visai neseniai į suomių kalbą buvo išleisti K. Donelaičio „Metai“ („Vuodenajat“), kad visai neseniai, lapkričio 12 d., minint „Donelaičio-Lietuvos bičiuliai“ draugijos 35-ąsias metines, įvyko ambasados organizuotas mokslinis seminaras „Iš archyvų į gyvenimą“ kurio metu buvo pristatyta prof. A. R. Niemio 1911-1912 m. įrašytų lietuvių liaudies dainų melodijų skaitmeninė publikacija. Kolekcijoje ypatingą vertę turi pirmą kartą įrašytas daugiabalsis sutartinių giedojimas. Seminare dalyvavo trys mokslo darbuotojos iš Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto. Susitikimo metu svečiai iš Lietuvos pasidalino mintimis apie tolimesnius planus stiprinant mūsų šalių visuomenininkų ryšius.
Ambasadoriui ir Suomijos atstovams buvo primintos svarbios artėjančios datos: 2027 metais sukaks 100 metų kada Kaune buvo įkurta „Lietuvių ir suomių draugija“ (ji veikė iki 1940 m., kada, Lietuvą aneksavus SSSR, kartu su kitomis „buržuazinėmis“ organizacijomis buvo uždaryta, „Lietuvos ir Suomijos draugija“, įkurta 1990 metų sausį, laiko save šios draugijos veiklos tesėja). 2027 metai bus svarbūs ir tuo, kad tada sukaks 110 metų nuo „Lietuvių vakaro“ Helsinkyje, o jau 2026 metų kovo mėn. sukanka 95 metai nuo „Suomių-lietuvių draugijos“ įkūrimo (ši draugija uždaryta po antrojo pasaulinio karo dėl SSSR spaudimo). Visos šios datos yra labai reikšmingos mūsų tautų bendradarbiavimui, todėl pasiūlėme jas tinkamai paminėti.
LGGRTC darbuotojas dr. Raimundas Kaminskas ambasadoje plačiai pristatė su A. Marganavičiaus gyvenimu ir veikla susijusius jo atliktus tyrimus bei tolimesnius planus. 1930 m. A. Marganavičius priėmė Suomijos pilietybę ir ėjo Lietuvos konsulo dr. R. Öller sekretoriaus pareigas. Jis buvo aktyvus Lietuvos šaulių sąjungos narys, padėjo Lietuvos šauliams megzti kontaktus su Suomijos šauliais ir kariškiais, padėjo rengiant Lietuvos karo invalidų išvyką į Pabaltijo karo invalidų suvažiavimą, kuris įvyko 1926 m. birželio 6–7 d. Helsinkyje. 1931–1944 m. Helsinkyje įsteigus „Suomių-lietuvių draugiją“, jos nuolatiniu reikalų tvarkytoju tapo A. J. Marganavičius. Jo rūpesčiu, kasmet vykdavo Vasario 16-osios minėjimai. Jis surinko daug aukų šaulių namų statybai, priimdavo atvykstančius į Suomiją lietuvius, padėdavo tvarkyti jų reikalus, buvo vertėju ir palydovu jų kelionėse Suomijoje. 1939 m. A. J. Marganavičius stojo ginti Suomijos Žiemos kare su SSRS. Kare jis buvo sužeistas. Vėliau padėjo VLIK-ui megzti ryšius su Skandinavijos šalimis. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, jis toliau tęsė savo veiklą Helsinkyje, iki pat paskutinių gyvenimo metų su bendražygiais palaikydamas abiejų valstybių bendrystę. Buvo vedęs suomę Aino Sofia Nyström Marganavičius (1890–1977).
Dėl trumpo viešnagės laiko nebuvo galimybės susitikti su kitais Lietuvos bičiuliais Helsinkyje, tuo labiau aplankyti Donelaičio draugijos skyrius Turku, Tamperės, Joensu miestuose. Tikimės tai padaryti ateityje. Susitikime svečiai iš Lietuvos informavo, kad istorinės datos kuriuos atvedė juos į Suomiją jau buvo iškilmingai paminėtos ir Lietuvoje – Vyžuonose, kur yra A. J. Marganavičiaus tėviškė bei jo tėvų kapas ir Kauno Evangelikų Liuteronų Švč. Trejybės bažnyčioje kurios klebonas Saulius Juozaitis yra nuoširdus Lietuvos ir Suomijos visuomenininkų bendravimo rėmėjas.
Viešnagės metu svečiai bendravo su kitais Donelaičio draugijos, Lietuvių bendruomenės Suomijoje ir Suomijos šaulių atstovais, aplankė su Lietuva susijusias istorinio atminimo vietas Helsinkyje – A. J. Marganavičiaus ir prof. A. R. Niemio kapus Hietaniemi kapinėse kuriose palaidoti Suomijos prezidentai, kiti žymūs žmonės ir Žiemos bei Tęstiniame kare (1941-1945 m.) žuvę suomių kariai. Įvertinusi A. R. Niemio darbus, Lietuvos valstybė po jo mirties Lietuvoje sukūrė ir atvežė antkapio paminklą, kuriame yra lietuviams gerai pažįstama rūpintojėlio skulptūra ir lietuviškai parašyta: „Brangiam savo bičiuliui, lietuvių tauta“. A. Marganavičiaus atminimo įamžinimas dar laukia savo eilės.
Viešnagės metu pabuvota Helsinkio universiteto rūmuose Senato aikštėje, Helsinkio katalikų (Henriko) katedroje, apžiūrėti Nacionalinio operos ir baleto teatro rūmai. Didelį įspūdį mums paliko šiuolaikinės architektūros paminklas-Helsinkio centrinė biblioteka „Oodi“, suprojektuota Suomijos architektų ir pastatyta Suomijos nepriklausomybės 100-mečiui. Biblioteka buvo atidaryta 2018 metais. Ją vos per keturis mėnesius nuo atidarymo dienos aplankė apie 1 mln. lankytojų. „Oodi“ bibliotekoje yra apie 100 tūkstančių knygų, žurnalų, laikraščių, natų leidinių, filmų ir žaidimų, tačiau jos funkcijos yra dar platesnės, todėl ją galima vadinti kultūros centru. Tarptautinė bibliotekų asociacijų ir institucijų federacija (IFLA) paskelbė, kad „Oodi“ pelnė geriausios 2019 metų viešosios bibliotekos apdovanojimą.
Hietaniemi kapinėse buvo aplankytas ir pagerbtas Suomijos Žiemos karo didvyrio, prezidento, maršalo Karlo Gustavo Emilio Manerheimo (1867-1951) kapą. 1939 m. Suomijai, Lietuvai, Latvijai, Estijai SSSR įteikė panašius ultimatumus kurie reiškė užmaskuotą nepriklausomybės praradimą. Nors Suomija galėjo tikėtis kiek geresnės baigties negu kitos trys Baltijos šalys, tačiau ji nepakluso ir, vadovaujama G. Manerheimo Žiemos kare parodė neeilinius sugebėjimus kariauti ir didvyriškumą. Nors Suomija neteko dalies geriausių žemių, o kare žuvo apie 26 000 suomių (sovietų žuvo ne mažiau kaip 5 kartus daugiau), po II pasaulinio karo jai teko mokėti apie 6 mlrd. šiandieninių JAV dolerių vertas duokles laivais ir kitomis prekėmis, tačiau ji apgynė savo nepriklausomybę, netapo komunistinio bloko šalimi, sugebėjo atkurti ir išvystyti savo ekonomiką ir tapo viena iš pažangiausių šalių ne tik Europoje.
Suomijai tapus NATO šalimi poreikis stiprinti bendrystę tarp lietuvių ir suomių tautų tapo dar didesnis. Kol kas tokios galimybės išnaudojamos akivaizdžiai nepakankamai. Istorija liudija, kad tautų suartėjimui labai svarbų vaidmenį vaidina atskiros asmenybės ir nevyriausybinės organizacijos. Norėtųsi, kad daugiau žmonių įsijungtų į „Lietuvos ir Suomijos draugiją“, geriau pažintų draugišką kaimyną šiaurėje, skleistų žinias apie suomių kultūrą Lietuvoje ir mūsiškę juose.
Nuotraukos Raimundo Kaminsko