Pastaruoju metu vis labiau glumina augantis atotrūkis tarp „kultūrininkais” pasivadinusių kuriamo savivaizdžio ir jų realių veiksmų. „Laisvą žodį” ginantieji grubiai tildo ar tiesiog užčiaupia oponentus – jų nuomonė a priori skelbiama „melaginga” ir dėl to nepaisytina.
Tapo madinga kitamintį palydėti rusišku „mat’u”, o jų protestuose plinta vulgarūs bei nešvankūs plakatai.
Kas atsitiko, kad ši visuomenės dalis susitapatino su „absoliutaus gėrio” ir „absoliučios tiesos” išpažinėjų stovykla, atrodytų, fiziškai nekenčiančia kitos ir pasiruošusia jai gerklę perkąsti, jau nekalbant apie tokias išplitusias praktikas kaip etikečių klijavimas, šmeižtai, pjudymas ar dvejopi standartai?
Šį reiškinį galima suprasti ne kaip spontanišką kultūros lauko maištą, o kaip simptomišką politiškai instrumentalizuotą procesą, kuriame agresyvi raiška kompensuoja tiek argumentų, tiek realios galios stoką.
Pastaruoju metu Lietuvoje matomas „kultūrininkų” protestinis judėjimas išties pasižymi rėkimu, vulgarumu, agresija oponentų atžvilgiu ir sąmoningu socialinių normų laužymu.
Tai nėra atsitiktinė stiliaus raiška – veikiau ženklas, kad racionalūs, empiriškai pagrįsti ir morališkai nuoseklūs argumentai nebeveikia arba jų tiesiog nebėra. Tokiu atveju diskursas pereina Į afekto režimą, kuriame emocija, šokas ir triukšmas ima atlikti įtikinėjimo pakaitalo funkciją.
Ši agresyvi forma kartu yra ir galios demonstracija, tačiau ne kūrybinės ar intelektinės galios. Dažnai tai kolektyvinė savivertės kompensacija, kai profesinis ar kūrybinis vidutiniškumas ir talento stoka maskuojami tariamo radikalumo poza.
Minia suteikia saugumą ir anonimiškumą, panaikina individualią atsakomybę, o agresija įgauna tariamo moralinio teisėtumo aurą. Tokia laikysena leidžia ne diskutuoti, o nutildyti, ne Įtikinti, o simboliškai nugalėti.
Svarbus, jei ne svarbiausias, čia ir politinis šio proceso aspektas. Rinkimus pralaimėjusios politinės jėgos, praradusios tiesioginį legitimumą, linkusios veikti per kultūros lauką kaip tarpininką savo viešai neįvardijamiems tikslams pasiekti.
Kultūrininkai čia tampa savotišku „proxy” protestu – moralinio jautrumo nešėjais, per kuriuos galima kurti krizės, nestabilumo ir „pažeistų vertybių” įspūdį. Dalis jų veikia nuoširdžiai, tačiau tampa politiškai naivūs ir lengvai mobilizuojami, atlikdami „naudingųjų idiotų” vaidmenį didelių dėdžių ir tetų užkulisiuose žaidžiamuose žaidimuose.
Paradoksalu, bet kuo protesto raiška labiau necivilizuota, tuo patogesnė jį kurstantiems: atsiranda galimybė atsiriboti ir kartu naudotis sukurto chaoso efektu.
Todėl šį judėjimą sunku laikyti tikra revoliucija. Nors čia radikalios kairės retorika dažnai pateikiama kaip „pažangi”, „emancipacinė” ar net „revoliucinė”, reali tokių protestų funkcija dažniausiai yra kontrrevoliucinė – esamų simbolinių ir institucinių pozicijų ir privilegijų išlaikymas.
Kalbama apie vertybes, bet ginamas status quo; deklaruojamas maištas, bet nekvestionuojami realūs galios santykiai. Todėl tai pseudo-revoliucinis veikimas, kuris kultūrinių ženklų lygmeniu atlieka konservatyvią funkciją.
Tarptautiniai analogai rodytų, kad tai jau tapo pasikartojančiu modeliu. JAV akademijoje ir meno lauke kova dėl tapatumo ir moralinė retorika dažnai virsdavo rėkimu, oponentų „cancelinimu” ir viešu gėdinimu, dengiančiu vidines kovas dėl statuso.
Prancūzijoje teatrališki kultūros sektoriaus protestai dažnai slepia korporatyvinį interesą – tam tikrų grupių ir asmenų gaunamų subsidijų ir privilegijų gynybą. Vokietijoje instituciškai saugus „aktyvizmas” leidžia naudoti radikalią kalbą be realios rizikos nukentėti. Lenkijoje emocingas kairiųjų kultūrinis protestas mobilizuoja savą socialinį burbulą, bet turi menką visuomeninį poveikį. Rusijoje iki 2022 m. pseudo-opozicinis menas atliko sistemos toleruojamo garo nuleidimo funkciją.
Visus šiuos atvejus jungia bendra schema: deklaruojamas maištas, agresyvi ir vulgarizuota forma, moralinis spaudimas oponentams ir kartu – realios galios santykių kaitos nebuvimas.
Todėl rėkimas ir vulgarybės čia gali būti suprantami ne kaip drąsos ar kūrybiškumo ženklas, o kaip racionalumo, moralinės laikysenos ir tikros intelektinės ar meninės autonomijos stokos simptomas, kai poza pakeičia turinį, o triukšmas – argumentą.
Rasa Čepaitienė yra istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, viena žinomiausių kultūros paveldo, istorijos politikos ir atminties studijų tyrėjų Lietuvoje.
respublika.lt, pozicija.org