Sūduvių namai
Berinkdamas medžiagą šiam pranešimui, supratau, kad galima parašyti rimtą ir storą knygą. Visų aspektų tikrai neaprėpsiu. Tad pasidalinsiu tik viena įžvalga, kurią pavadinčiau dzūko tapatybės paradoksu.
Kas yra dzūkas? Kaip suprasti ir apibrėžti dzūko tapatybę? Paieškas pradėkime nuo Didžiojo lietuvių kalbos žodyno. Ten parašyta štai kas: „dzū̃kas, -ė smob. (2) dzūkų tarmės atstovas: Dzūkai gražiai dainuoja Plv. Pas juos buvo toks dzūkẽlis Gs. Meilios mergos dzūkùtės Plv.“
Atrinkti pavyzdžiai patvirtina tradicinį dzūko stereotipą. Tai geraširdis žmogus, kad jį įvardinti kitaip nei malonybiniu žodžiu „dzūkelis“ neišeina. Taip pat dzūkai garsėja savo dainomis. O jau dzūkų mergos garsios visoje Lietuvoje. Kaip čia neprisiminsi visiems vyrams taip patinkančio posakio: „Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos“.
O kur dar anekdotai apie žemaitį, aukštaitį, suvalkietį ir dzūką. Dzūkui visada yra skirta nuoširdaus ir gero personažo rolė. Tad tradiciškai dzūkas įsivaizduojamas kaip lyriškas, geras, nuoširdus žmogus. Norintys įgelti gali pasakyti, jog dzūkas naivus, daug kalbantis ar dainuojantis, bet mažai darantis, nedrąsus, gal net baikštus.
Tai toks stereotipas. O kokia istorinė tikrovė? Būtent Dzūkijoje, kurioje gyvena tokie minkšti, geraširdžiai žmonės, susiformavo pats stipriausias pasipriešinimas okupantams pokaryje. Į miškus išėjo tie naivūs, dainingi ir mielaširdingi dzūkeliai. Čia veikė Kazimieraitis, Vanagas, Siaubas, Dzūkas. Jų prisibijojo ne tik stribai, bet ir NKVD-istai. Yra išlikę dokumentai, kuriuose fiksuojama, jog NKVD darbuotojai nenori važiuoti dirbti į Lazdijų rajoną, nes žino, jog ten jiems yra pati didžiausia tikimybė netekti gyvybės.
Taigi dzūkiška tapatybė yra paradoksali: lyg minkšti žmonės, tačiau iškilus reikalui tampa kieti atkaklūs ir karingi. Kaip būtų galima paaiškinti tokį paradoksą?
Ir čia reikia pasigilinti į dzūkų šaknis – jotvingius. Jotvingiai gyveno dabartinės Lietuvos Užnemunėje, Lenkijoje ir Baltarusijoje. Pirmą kartą jų vardas paminėtas anksčiau nei Lietuvos – 983 metais: „Išėjo šv. Vladimiras prieš jotvingius, ir nugalėjo jotvingius, ir nukariavo jų žemę.“ Rusėnai buvo tik vienas jotvingių priešas, šiek tiek vėliau jotvingiai iškyla kovose su lenkais. Kovų būta sunkių. Juk jei jos būtų buvę lengvos, tokių žodžių apie jotvingius lenkai nebūtų parašę: „Labai smarki gentis, žiauresnė už pačius žiauriausius žvėris, neprieinama, nes yra atskirta labai plačių dykumų, labai tankiai suaugusių miškų ir klampių pelkių“.
Dar vėliau į kovas įsijungė kryžiuočiai. Beje, jiems viena iš jotvingių genčių – sūduviai – buvo tauriausi iš visų pagonių. Kryžiuočių veiksnys tikriausiai buvo lemiamas jotvingiams. Istoriografijoje yra įsigalėjusi mintis, kad jotvingius išnaikino kryžiuočiai XIII amžiuje. Tokia mintis nėra teisinga. Ją paneigia ir Demeniškių, Seirijų, Kirsnos, Avirio, Leipalingio pavadinimai. Beje, tie patys kryžiuočiai XIV amžiuje nusprendė surašyti kelius į Lietuvą. Ten mini ir Seirijo ežerą, nepamiršdami parašyti, kad šalia yra gausu sodybų, o pievas šalia ežero šienauja žmonės, atvažiuojantys iš Merkinės.
Galbū prie tokios klaidingos totalaus išnaikinimo minties prisidėjo jotvingių būdas, kurį aprašo Janas Dlugoszas: „Tai laukiniai žmonės, karingi ir tiek godūs garbės, taip trokštantys būti atminti, kad jų dešimt stodavo į mūšį prieš šimtą priešų, turėdami tik vieną viltį ir vieną norą: po mirties, kai jie žus, kraštiečiai dainomis garbins drąsius jų žygius.“
Ši citata yra labai svarbi. J. Dlugoszas fiksuoja seną baltišką tradiciją, pagal kurią apie kritusius didvyrius buvo sudedamos dainos. Jas dainuodavo likę gyvi jų gentainiai, jų vaikai ir provaikaičiai. Mirtis nėra tokia baisi, jei žinai, kad tave atmins. Užmarštis – štai kas žudo žmogų labiau negu mirtis. Netgi pats žodis „užmiršti“ yra bendrašaknis su žodžiu „mirtis“. Abu jie reiškia išnykimą. Vienu atveju – fizinę mirtį, kitu atveju – mirtį bendruomenėje. Nesi iki galo miręs, jei tave atsimena tavo giminė, gentis, tauta. Tas žinojimas gali įkvėpti dideliems žygiams, drąsiems poelgiams.
Tad keliu klausimą: ar karingoji dzūkų prigimtis neateina iš jotvingių? Be to, ar pokaris neatkartoja narsių jotvingių istorijos? Ar tie dzūkai partizanai nestojo į nelygią kovą su žymiai gausesniu priešininku, kaip ir jotvingiai XIII amžiuje? Yra dar vienas aspektas, kuris sieja dzūkų pokarį su jotvingiais. Dzūkijoje išliko gausybė dainų apie partizanus. Apie kiekvieną vadą buvo sudėta daina. Ir ne viena. Lygiai taip pat, kaip dainuodavo apie žuvusius jotvingius, po karo mūsų seneliai, proseneliai, tėvai dainavo partizaniškas dainas. Tos dainos buvo draudžiamos, bet jas bendruomenė išlaikė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido visą tomą, skirtą partizanų dainoms. Jos yra geriausias atsakymas tiems, kuriems vis dar neaišku, kaip pokario laikotarpiu buvo žvelgiama į partizanus. Ten gali rasti dainą „Ar nusibodo žalios miško pušys“, skirtą Antanui Grušauskui-Siaubui:
Mačiau, prie lango grįžtant tėvo laukė,
Ilgai dar laukė vaikai keturi,
O nesulaukę, žodeliu pravirko:
– Mielas tėveli, ko nepareini?
Jie graudžiai verkė mamą apkabinę,
Ji juos ramino, nors alpsta pati,
Ir kilo klyksmas nakties sutemoje,
Nes jų tėvelį slėps kapai šalti.
Šnibždėjo lūpos, tyliai jas pravėrus:
– Mikit, vaikeliai, mikite maži.
Tegul Dievulis laimina tėvelį:
Jam už tėvynę mirtis nebaisi.
Dzūkijos poetas, deja, a.a. Stasys Stacevičius „Literatūroje ir mene“ apie šį Siaubą rašė: „Mano motina iš visų per keletą jos jaunystės metų gausiai pabuvojusių troboj partizanų gražiausiai atsimena Siaubą. Sako, jis niekad griežtai nereikalaudavo nei maisto, nei pinigų; sakydavo: paaukokit, kiek galit… Jeigu pasiūlydavo šeimininkai, neatsisakydavo taurelės, o išgėręs mėgdavo negarsiai padainuoti ar pagiedoti. Prašydavo pasimelsti už jį ir kitus kovotojus, vis vien visi jie žūsią. Kartą priėjo prie vyriausiojo ir tuomet dar vienintelio mano brolio, pasupo lopšį, šiek tiek išgėręs buvo, tai susigraudino. Apsiašarojo ir, supdamas lopšį, tarė: šitas vaikas tai sulauks laisvės ir nepriklausomybės, o mes – ne.“
Kuo nepanašūs istoriniai likimai: kelių jotvingių, drąsiai stojančių į kovą su žymiai gausesniu priešu, ir partizanų, kurie išėjo kovoti į miškus, žinodami, kad iš ten nebegrįš pas savo tėvus, vaikus, žmonas? Sugrįš nebent daina, kuri bus sudėta žuvus.
Apie dzūką, kuris nežinojo, kad yra dzūkas – Cz.Miloszas
O dabar šiek tiek istorinių faktų apie patį įvardijimą „dzūkas“. Kaip teigia Z.Zinkevičius Dzūkijos vardas atsirado tik XIX a. antrojoje pusėje. Žinome, XIX a. pabaigoje “Varpe” pasirodydavo korespondencija Dzūko slapyvardžiu. Beje, Dzūkas vėliau buvo vienas iš Liudos – Giros slapyvardžių. Aišku, dzūko įvardijimą Nepriklausomoje Lietuvoje išpopuliarino V. Mickevičius – Krėvė.
Jei lyginsime su žemaičiais ir aukštaičiais, dzūkų įvardijimas atsiranda vėlai, tik XIX amžiaus antroje pusėje. Tačiau verta pastabėti, kad jis iškyla lygia greta su lietuvių tautiniu sąjūdžiu. Naujos lietuviškos tapatybės konstravimas pajudino ir dzūkišką savimonę. Kartu tai reiškia, kad esame jauna tapatybė. Su visomis iš to išplaukiančiomis gėrybėmis ir silpnybėmis. Kaip ir kiekvienai jaunai tapatybei reikia ją įtvirtinti, sustiprinti. Vienas iš būdų – garsių asmenybių paieška. Vienus garsius dzūkus žinome, bet įdomiau ištraukti į dienos šviesą tuos, kurie nežinomi. Tad dabar pabandysiu atskleisti vieno visame intelektualiniame pasaulyje gerai žinomo asmens dzūkišką tapatybę, apie kurią jis pats net nenujautė.
Pradėsiu nuo citatos: „Nuvykus į nepriklausomos Lietuvos sostinę Kauną tvarkyti reikalų įstaigose, pavardė labai jam padėdavo, neva tokia čionykštė, nes kūnas lietuviškai reiškia kūną, jėgą. Iš tiesų jis galėjo liudyti tik tai, kad jotvingių gentys kalbėjo baltiška tarme maždaug tarpine tarp prūsų ir lietuvių kalbų, nes, pasak giminės legendų, Kunatai buvo kilę iš Jotvos. Tad jų šaknys ten, kurs daugiausiai jotvingių egzistavimą patvirtinančių kasinėjimų, t.y. Suvalkų krašte. Tačiau kaip atsitiko, kad Viduramžiais jotvingiai buvo išnaikinti, aš iš tiesų nežinau“. Kas tai parašė? Ogi Czeslawas Miloszas apie savo senelį iš motinos pusės – Kunatą. Jų dvaras buvo netoli Lazdijų – Krasnagrūdoje, taigi Dzūkijoje. Beje, jotvingiškos Kunotų šaknys nebuvo vien tik giminės sukurta legenda. Štai Walerianas Meysztowiczius savo prisiminimuose taip rašo: „Nors apie tai nėra jokių rimtų istorinių duomenų, pas mus tvirtai manyta, kad Daujotai, Kunotai ir Skirmuntai yra paskutinai Lešeko Baltojo išnaikintos jotvingių genties palikuonys“.
Įdomu dar ir tai, kad Kunotai giminiavosi su Osipowskiai, kurių paskutinis palikuonis atgulė senosiose Seirijų kapinėse: jo kapas su užrašu yra išlikęs iki šių dienų, tad galite aplankyti. Juzefina Osipowska buvo garsi XIX amžiaus vaikų rašytoja, beje, daug rašė lietuviškomis temomis. Ir kas žino, ar mažajam Czeslowui nebuvo skaitomos jos pasakos? Beje, Osipowskos pusbrolis buvo ne kas kitas, o Simonas Konarskis, kuris buvo pakrikštytas Seirijų reformatų bažnyčioje, kuri, deja, iki mūsų dienų neišliko.
Sugretinus šiuos faktus visiškai nenuostabu, kad Miloszas buvo toks puikus poetas. Ir kadangi mes daugiau už jį žinome apie jotvingius bei dzūkus, galime – tegu ir per drąsiai, bet juk dzūkams drąsos netrūksta – teigti, kad būtent jotvingiška ir dzūkiška tapatybė jam padėjo tokiu tapti. Kas žino, ar ne jotvingiškai dzūkiška skambesių pagava jam atvėrė poetinius slėpinius? Kas žino, ar ne jotvingiškai dzūkiška drąsa padėjo jam irtis per gyvenimą. Tad kodėl gi mums, dzūkams, jo nelaikyti savu, t.y. dzūku? Kuo mūsų daugiau bus, tuo būsime stipresni.
Šis pranešimas buvo parengtas Romo Sadausko organizuojamam renginiui, kuris kiekvienais metais vyksta Demeniškiuose
Veidaknygė/FB