Lietuvos didžiavyriai,amžina pagarba jiems, 1918 metų vasario 16 d. deklaravo nuostabų siekį gyventi Nepriklausomoje demokratinėje valstybėje. Žodis vėliau kuriam laikui tapo kūnu-tikrove per daugelio lietuvių pralietą kraują ir prakaitą.
Šiandien minime tą didžią dieną šalyje, kur Nepriklausomybė tik muilo burbulas, tik graži dekoracija.Kur vietoje demokratinės turime ,,valdomos demokratijos” santvarką.Tokią, kurioje piliečių dauguma neturi jokių galių, jokios realios piliečių savivaldos, jokio balso, jokios galimybės kontroliuoti godžių korumpuotų valdančiųjų grupių savanaudiškus veiksmus savo ištautinamoje ir mažėjančioje, žmonėmis ir sveiku protu, Tėvynėje.Tik teisę dalyvauti nelygiuose ir todėl nesąžininguose rinkimuose.Tik laisvę bėgioti po nomenklatūros suformuotus teismus, ieškant beviltiškai kokio nors teisingumo ir prarandant juose savo turtą…
Pasvajokime ir prisidėkime, kad Tėvynė taptų ne oligarchinių ir nomenklatūrinių grupių naudai valdoma Briuselio provincija, bet vėl laisva ir realiai demokratine šalimi, į kurią grižtų šviesa, tiesa ir teisingumas ir milijonas pabėgusių dėl šios dusinančios santvarkos (ONS) veikimo…
P.S. Tą plakatą netoli Vasario 16 akto signatarų balkonėlio Vilniuje 2023 m . optimistiškai laikiau ir aš :)…O liberalkonservatoriški bukalaurai ėjo ir žiūrėjo bukomis arba besipiktinančiomis akimis, nevaldydami liežuvių…Paskui tokius galėjai pamatyti mitinguose, palaikančiuose antinacionalinę, proglobalistinės promarksistinės propagandos tvirtovę – LRT ir jos valdovės M. Garbačiauskaitės, kaip neva laisvo žodžio gynėjos, sostą…
Algis Karčiauskas, Kaunas