2026-04-21 (Seime pasakyta kalba)
Nepavydėčiau Seimo nariams, jei principingoji Rūta Gajauskaitė, Aukščiausioje Taryboje atstovavusi
Lazdijų rajono rinkėjus, Seimo tribūnoje paaiškintų, ką reiškia Kapčiamiesčio karinio poligono
steigimas. Arba pašokdintų jus, kad nesirūpinama pasisavintais valstybės atkūrimo dokumentais, kad
Seimo Pirmininkai Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Saulius Skvernelis visą kadenciją bijo dėl to priimti 15
signatarų. Štai Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio nuomonė: „Rūta
Gajauskaitė teisės mokslų kandidatė ir gamtosaugininkė-kriminologė… Ji sugebėjo vyrišką profesiją
pritaikyti patiems moteriškiausiems siekiams įgyvendinti – gyvybės išsaugojimui Žemėje. Aš
balsuočiau už ją.“
Ne visiems pakako argumentų ir kantrybės diskutuoti su ja. Rūtos tiesos siekio ir neapykantos melui,
neteisybei paragauti teko ir Vytautui Landsbergiui, ir Algirdo Brazausko vadovaujamai partijai. Kodėl
su ja buvo sunku susikalbėti? Rūta buvo bekompromisė. Tačiau tik ten, kur ir turėjo tokia būti. Ji buvo
labai jautri, visų pirma, bėdoms ir nelaimėms tų, kuriems labiausiai reikėjo pagalbos ir paramos –
neįgaliesiems, prievarta išsiųstiems ir nukentėjusiems Černobylyje, Afganistane,…. buvusiam
„Atgajos“ ekologijos klubo vadovui ir Kauno merui Sauliui Griciui, kuris jo mirties ar žūties 1991 m.
gegužę išvakarėse kreipėsi į Rūtą. Ji pasisiūlė padėti jam skubiai nelegaliai prie Lazdijų kirsti Lenkijos
sieną. Ji nebijojo, kai to reikėjo. Saulius paprašė palaukti rytdienos, kad vyktų su šeima. Kitą dieną jo
neliko.
Su Rūta susidūriau dar iki Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio. Mokslų akademijoje po „Žemynos“
ekologijos klubo diskusijos su tuomete valdžia ir Ignalinos AE atstovais apie šią AE, Černobylio AE
avarijos pasekmes Lietuvoje, jų slėpimą. Rūta mane užsipuolė, kad nepasakiau dar to, ir to, ir to…
Išsikalbėjome. Kiti mudviejų žingsniai jau buvo bendri. Lietuvos žaliųjų judėjime, Lietuvos žaliojoje
partijoje, Sąjūdyje, 1989 m. jos vadovaujamoje pirmojoje Ekologijos ir gamtosaugos katedroje
Lietuvoje. Ir Aukščiausioje Taryboje. Ne Atkuriamajame Seime, kurio nebuvo.
Rūta buvo labai kantri, randanti tinkamą žodį, patarianti, atiduodanti paskutinį pinigėlį tam, kam to
labai reikėjo, ir tada, kai to reikėjo. Ją reikėjo nors šiek tiek pažinti. Ir suprasti, kad ji buvo pirmos
grupės invalidė. Bent šiek tiek daugiau pagarbos jai, jos žinioms ir jos būklei turėjome parodyti visi
mes. Ir gydytojas, išsigandęs jai suteikti neatidėliotiną pagalbą paskutiniąją jos naktį.
Tie, kurie su ja nesusikalbėjo, manau, kalti buvo patys. Rūta niekada nesiekė ką nors apgauti ar
pergudrauti. Be abejo, ji – moteris. Ir tai jai padėdavo kantriai ir nuosekliai siekti prasmingo tikslo.
Tie, kas ją užsipuldavo, nesusivaldydavo, net nežinodami jos labai sudėtingo gyvenimo, privalėjo
suprasti, kad ji moteris, kad jai ir dėl fizinės būklės būdavo neišpasakytai sunku.
Rūtos stiprumas buvo kažkoks antgamtinis. Stiprybės, žinių, netradicinio gydymo ir užsispyrimo dėka
ji nežinia kaip atstatė vaikystėje sulaužyto stuburo nutrauktų nervų veikimą. Rūta dalinosi savo
žiniomis ir patirtimi su visais. Ne vienas, jau praradęs viltį, net piktos ligos atveju po Rūtos patarimų
maloniai nustebindavo ir save, ir medikus, neberadusius ankstesnės paciento ligos diagnozės pėdsakų.
Rūta gimė Kaune pokario metais. Jos tėveliai turėjo nedidelę siuvyklėlę prie Soboro, kurioje ir gyveno.
Šias patalpas tvarkydavo moteris, dirbusi šalia buvusioje ligoninėje. Vieną dieną atėjusi iš ligoninės, ji
neberado Rūtos tėvelių. Juos ką tik buvo suėmę ir išvežę. Ar dar blogiau kas nutikę. Moteris rado tik
kūdikį – Rūtą. Ir tapo Rūtos mama. Rūta patyrė, ką reiškė ir antrosios mamos sulaikymas Kauno KGB,
jos kančia ir tyčiojimasis iš jos, kaip moters. Ši kančia baigėsi „kompromisu“ – moteriškių, kaip
sakydavo Rūta, išsikraustymu iš jų būsto, užleidžiant jį kankintojui. Rūtos mamos, karo metais
išgelbėjusios iš geto 12 žydų tautybės berniukų, gyvenimas ir po karo buvo nesibaigiantis voverės
bėgimas uždaru ratu. Reikėjo išgyventi, išmaitinti ir užauginti dukreles. Todėl Rūta žinojo ir suprato,
ką reiškia kabintis į gyvenimą. Ji žinojo gyvenimo kainą, save atidavė tiems, kuriems labiausiai to
reikėjo.
Sudėtingos studijos TSRS prokuratūros institute Maskvoje taip pat vos nesibaigė Rūtai labai blogai.
Rūtos Gajauskaitės disertacija „Gamtosauginių įstatymų pažeidimų, sukėlusių atmosferos oro ir
vandens užteršimą, kriminologinė charakteristika“ buvo suprasta kaip antitarybinė veikla. Užsistojo ją
žydų tautybės vadovė. Gal Dievas taip grąžino Rūtai skolą už Mamos pasiaukojimą ir kančias?
Rūtą puolė beatodairiškai. Kas tie, kurie dangstėsi jaunimu, pasirašiusiu prašymą Kauno miesto
apylinkės prokuratūrai dėl galimo diskriminacijos ir neapykantos kurstymo R. Gajauskaitės
sudarytame istorinių ir mokslinių straipsnių rinkinyje “Sodoma ir Gomora”? Frydrichas Nyčė mokė:
„Pats lengviausias kelias sugadinti jauną žmogų yra mokyti jį labiau vertinti tuos, kurie mąsto
vienodai, negu tuos, kurie mąsto kitaip, negu visi kiti.“ Ar kreipimąsi į prokuratūrą pasirašęs jaunimas
skaitė šį straipsnių rinkinį, kuriame paskelbtos šiandien ir Seimo puslapyje skelbiamos „Lietuvių
chartos“ mintys? Gal už šio jaunimo nugarų pasislėpusiems nepatiko tai, kad Rūta Gajauskaitė
pratarmėje nurodė: „Viena iš tragiškiausių 1917 metų socialistinės revoliucijos ideologijos sudėtinių
dalių buvo asmens demoralizacija per religijos naikinimą ir ateizmo įdiegimą bei seksualumo
atskyrimą nuo dorovės. Lytinius santykius supaprastinus iki „stiklinės vandens“ išgėrimo“ teorijos,
vienu ypu buvo nubrauktos tūkstantmečiais kurtos tradicijos, suformavusios tikslingas lytinio
gyvenimo elgesio normas. Vienu ypu buvo nubraukti ir to elgesio teisingumo kriterijai – naudingumas
visuomenei, vaiko teisės ir šeimos interesai. … Sekso revoliucijos užuomazgos „stiklinės vandens“
teorijos vardu prasidėjo nuogalių demonstracijomis Raudonojoje aikštėje, skubiu vaikų lopšelių-
darželių įkūrimu nesantuokiniams vaikams priglausti, bei specialių įstatymų kūrimu tokiai
demoralizacijai įteisinti.“
Kodėl vengta dalykinės diskusijos šiais klausimais? Visų pirma, Seime.
Paskutiniojoje Rūtai Gajauskaitei iškeltoje baudžiamojoje byloje Lietuvos Aukščiausiajam Teismui jos
pateiktas kasacinis skundas liko neišnagrinėtas. Neliko Rūtos. Kodėl atkurtos Lietuvos visuomenė
tokia žiauri? Šiandien į šį klausimą atsakyti turite jūs, Seimo nariai.
Sutikdama 2015 metus, Rūta Gajauskaitė tvarkėsi archyvą ir, lyg nujausdama savo išėjimą, kolegoms
Aukščiausiosios Tarybos deputatams palinkėjo: „Gyvenimas be meilės… neturi jokios prasmės…“
Leiskite baigti Rūtos mums surašytos atmintinės dalimi:
Pati gražiausia diena? Šiandien.
Pats lengviausias dalykas? Suklysti.
Pati didžiausia kliūtis? Baimė.
Pati didžiausia klaida? Nuleisti rankas.
Visų blogybių šaknis? Savanaudiškumas.
Prasmingiausias laiko leidimas? Darbas.
Didžiausias pralaimėjimas? Nusiminimas.
Geriausi mokytojai? Vaikai.
Svarbiausia būtinybė? Bendravimas.
Kas jus daro laimingu? Būti naudingu kitiems.
Didžiausia paslaptis? Mirtis.
Gražiausias iš visų dalykų? Meilė.