Lietuvos Respublikos Prezidentui
Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Valstybinei lietuvių kalbos komisijai
Taip pat siunčiama valstybės institucijoms, akademinei bendruomenei, švietimo
įstaigoms, kultūros organizacijoms, žiniasklaidai ir visiems Lietuvos piliečiams, kuriems
rūpi valstybinės lietuvių kalbos ateitis
TAUTOS FORUMO
KREIPIMASIS
DĖL VALSTYBINĖS LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJOS TIKSLINGUMO IR
VALSTYBINĖS LIETUVIŲ KALBOS IŠDAVYSTĖS
2026 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Praėjusios kadencijos Seime 2022 m. įteisinus trijų svetimų raidžių „x“, „q“ ir „w“ vartojimą
asmens vardų ir pavardžių rašyboje oficialiuose dokumentuose, valdžia nusprendė toliau ardyti
valstybinę lietuvių kalbą – 2026 m. balandžio 13 d. Seime buvo įregistruotas Asmens vardo
ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 2, 3 ir 4 straipsnių pakeitimo projektas
Nr. 26-5387 (toliau – Projektas), kuriame siūloma plėsti nelietuviškų rašmenų vartojimą,
įteisinant ir įvairių kalbų diakritinius ženklus.
Diakritiniai ženklai (gr. diakritikos – skiriamasis) – tai virš raidžių, prie jų ar po jomis rašomi
ženklai, keičiantys arba tikslinantys raidžių tarimą (pvz., latvių „ā“, „ģ“, lenkų „ą“, „ń“, „ż“,
vokiečių „ä“, „ö“).
Juos įteisinus, raidės su kitų kalbų diakritiniais ženklais Lietuvos piliečių asmenvardžiuose
būtų rašomos pagal kitų valstybių valstybinių kalbų abėcėles ir jų nustatytas rašybos taisykles.
Tai neabejotinai sukeltų daugybę praktinių problemų – nebūtų techninių galimybių korektiškai
naudoti daugybę skirtingų simbolių valstybės registruose, informacinėse sistemose ir įstaigų
kompiuterinėje įrangoje.
Painiavą keltų dvejopas garso ir rašmens santykio neatitikimas, pažeidžiantis fonetinį rašybos
principą:
1) vienas garsas būtų žymimas keliais skirtingais rašmenimis;
2) vienas rašmuo atitiktų kelis skirtingus garsus.
Pvz., jei piliečių asmenvardžiai būtų rašomi „Çalhanoğlu“, „Høeg“, „Rüştü“, „Wróblewski“,
„Żółkiewicz“, juos reikėtų tarti „Čalhanohlu“, „Hiog“, „Riuštu“, „Vrublevski“, „Žulkievič“.
Ypač pasunkėtų vardų ir pavardžių tarimas bei kirčiavimas, o daugeliu atvejų jų taisyklingo
tarimo praktiškai nebūtų įmanoma patikrinti.
Priėmus tokį reguliavimą, problemų kiltų raštvedybos darbuotojams, viešojo administravimo
specialistams, ypač rajonuose ir atokesnėse gyvenvietėse, kur kasdienėje praktikoje tektų
susidurti su įvairių kalbų diakritiniais ženklais ir skirtingomis tarimo sistemomis. Dėl to
atsirastų supratimo skirtumų, rašybos įvairavimo ir nevienodos vartosenos, o tai apsunkintų
asmens identifikavimą, dokumentų tvarkymą bei sklandžią viešąją komunikaciją.
Vadovaudamasi šiais motyvais, Lietuvių kalbos instituto Mokslo taryba 2026 m. gegužės
7 d. – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – atmetė minėtą projektą ir nepritarė,
kad oficialiuose valstybės dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose ne lietuvių
tautybės asmenų vardai ir pavardės būtų rašomi lotyniško pagrindo rašmenimis su
diakritiniais ženklais, kurių nėra lietuvių kalbos abėcėlėje.
Paskelbtoje išvadoje Taryba nurodė, kad siūlomas teisinis reguliavimas kelia grėsmę
valstybinės lietuvių kalbos sistemos stabilumui ir neatitinka konstitucinio valstybinės
kalbos apsaugos principo. Toks reguliavimas sudarys prielaidas oficialiojoje kalboje atsirasti
sunkiai perskaitomiems ar visuomenei neįprastiems rašmenims, kurie yra visiškai svetimi
lietuvių kalbai bei jos rašybos tradicijai ir silpnina valstybinės kalbos sistemos vientisumą.
Nepaisant to, Valstybinė lietuvių kalbos komisija (toliau – VLKK), vadovaujama
pirmininkės Violetos Meiliūnaitės, pritarė šio įstatymo 2, 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo
projektui. VLKK motyvai – esą lingvistiškai asmenvardis su užrašyta tik dalimi originalių
raidžių yra nei autentiškas, nei sulietuvintas (nebaigtas variantas), poreikis tiksliai užrašyti
originalius asmenvardžius dokumentuose didėjant emigracijai tik aktualės ir išlaikyti originalią
giminės pavardę yra svarbus tapatybės dalykas, esą mokslinėje literatūroje, žiniasklaidoje jau
keletą dešimtmečių vartojami originalūs asmenvardžiai su įvairiais diakritiniais ženklais, dėl
tobulėjančių technologijų atspindėti diakritikus tampa vis paprasčiau.
Tuo pagrindu VLKK nusprendė pritarti Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose
įstatymo 2, 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto nuostatai asmens, kuris pagal minėtą
įstatymą turi teisę vardą ir pavardę turėti nelietuviškais rašmenimis, tapatybę patvirtinančiuose
dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose vardą ir pavardę rašyti lotyniško pagrindo
rašmenimis (t. y. su diakritiniais ženklais).
Komisijos sprendimas – lietuvių kalbos išdavystė
Šiuo sprendimu Valstybinė lietuvių kalbos komisija iš esmės sudavė mirtiną smūgį
valstybinei lietuvių kalbai. Netikėtas Komisijos sprendimas neabejotinai yra precedento
neturinti lietuvių kalbos išdavystė. Šio sprendimo priešistorė duoda tvirtą pagrindą manyti,
kad Komisija išdavė kalbą vykdydama jau anksčiau suformuotą politinį užsakymą. Būtina
prisiminti, kad Konstitucinis Teismas jau 2023 m. nagrinėjo bylą, ar kitų kalbų asmenvardžių
rašyba be diakritinių ženklų neprieštarauja Konstitucijai. 2023 m. gruodžio 28 d. paskelbtame
nutarime Teismas pareiškė, kad neprieštarauja, bet kartu pažymėjo, jog diakritinius ženklus
būtų galima įteisinti, jeigu VLKK konstatuotų, kad juos rašant nebūtų keliamas pavojus
bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, tai derėtų su lietuvių kalbos tradicija.
Ypač svarbu pabrėžti, kad KT atkreipė dėmesį, jog VLKK nėra pateikusi aiškios pozicijos dėl
asmenvardžių rašymo su diakritiniais ženklais. Taigi šiame nutarime faktiškai buvo ne tik
pasakyta, kad aiškiai neišsakiusi savo pozicijos VLKK yra vienintelė kliūtis Konstituciniam
Teismui įteisinti diakritinius ženklus asmenvardžių rašyboje, bet ir duota nedviprasmiška
užuomina ir politinė direktyva Komisijai palankiai išspręsti šį klausimą.
Aklai vykdydama KT nutarimo formuluotėse įrašytą ideologinį ir politinį valdžios užsakymą
griauti istoriškai susiklosčiusius lietuvių kalbos raidyną ir rašybos sistemą VLKK nekėlė
pagrįsto klausimo – o kas šiuo metu neleidžia remtis iki šiol įprasta praktika pavardę rašyti
lietuviškai, o skliaustuose pateikti autentišką jos formą, kaip, pavyzdžiui, daroma olimpinio
judėjimo pradininko Pjero de Kuberteno (Pierre de Coubertin) ar šveicarų kalbininko
Ferdinando de Sosiūro (Ferdinand de Saussure) atvejais?
Akivaizdu, kad atsisakius oficialiai įteisintos lietuviškos kitataučių Lietuvos piliečių vardų ir
pavardžių perrašos bus griaunami valstybinės kalbos norminiai pagrindai ir sudarytos
prielaidos eliminuoti lietuvių kalbą iš oficialiosios vartosenos. Plečiantis nelietuviškų rašmenų
ir diakritinių ženklų vartojimui, lietuviškų tekstų rašyba taps pernelyg sudėtinga ir nenuosekli.
Ši VLKK lietuvių kalbos išdavystė yra dar slogesnė tuo, kad ją vykdo ne atviri lietuvybės
priešai, o institucija, kurios pareiga – saugoti ir ginti valstybinę kalbą.
Pažymėtina, kad VLKK pirmininkei Violetai Meiliūnaitei ir Komisijos nariams, pritarusiems
šiam projektui, negresia nei tremtis, nei kalėjimas, nei represijos, kurias patyrė kovotojai už
Lietuvos laisvę ir lietuvišką žodį. Tačiau VLKK sprendimo pasekmės neabejotinai taps
ilgalaike ir sunkiai nuplaunama gėdos dėme jų biografijose.
Šis VLKK sprendimas kelia esminį klausimą:
ar lituanistų bendruomenė liks nebyli stebėtoja, ar vis dėlto atsiras profesinės
savigarbos ir moralinės atsakomybės suvokimas?
ar lietuvių kalbos mokytojai, mokslininkai ir kultūros žmonės supras, kad nuo
valstybinės kalbos statuso tiesiogiai priklauso ir lituanistikos prestižas, ir pačios
lietuvių kalbos ateitis?
Tyliai stebėti, kaip yra silpninama lietuvių kalbos sistema ir griaunami jos norminiai pagrindai,
reiškia sutikti, kad ji pamažu būtų paversta menkaverte ir viešajame gyvenime nereikalinga
provincialia šnekta.
Paradoksalu, tačiau pati VLKK šiuo sprendimu pakirto savo egzistavimo pagrindą. Dar 2025
m. vasario 13 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė Lietuvos piliečio ieškinį dėl raidės su
diakritiniu ženklu naudojimo oficialiuose dokumentuose, konstatavęs, kad tokia rašyba
neatitinka galiojančių teisės aktų reikalavimų. Tačiau dabar pati VLKK, turėjusi saugoti
valstybinės kalbos normas, faktiškai prieštaraudama Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, pritarė
jų išardymui ir svetimų kalbų rašybos principų perkėlimui į oficialiąją lietuvių kalbos sistemą.
Jeigu valstybinės kalbos normos tampa reliatyvios, o oficialiojoje vartosenoje leidžiama vis
platesnė svetimų kalbų rašybos invazija, kyla klausimas, kokia apskritai lieka VLKK paskirtis?
Kam reikalinga institucija, įsteigta saugoti ir prižiūrėti lietuvių kalbą, jeigu ji pati atsisako savo
pagrindinės misijos ir atveria kelią sistemingam valstybinės kalbos silpninimui?
Akivaizdu, kad lietuvių kalba ne tik varoma iš Lietuvos – ji ciniškai spardoma ir luošinama.
Sąmoningas ir masinis lietuvių kalbos užteršimas sunkiai perskaitomais įvairių kalbų
„originaliais“ asmenvardžiais, kuriuos matydami piliečiai bus priversti spėlioti jų tarimą,
neišvengiamai pakirs lietuvių kalbos prestižą ir panaikins valstybinį jos statusą.
Praradusi aiškumą, nuoseklumą ir visuotinį suprantamumą, lietuvių kalba nebegalės atlikti
savo pagrindinės funkcijos – laiduoti visiems Lietuvos piliečiams galimybės patogiai ir
sklandžiai bendrauti lengvai perskaitomais ir vienodai suprantamais rašmenimis.
Ar visuomenė prarado savimonės, tautinės savigarbos ir orumo likučius?
Atrodo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pasiūlytas įstatymo projektas dėl
diakritinių ženklų įteisinimo taps esmine riba, prie kurios nuosekliai stumiami ir brutaliai nuo
savo kalbinės tapatybės atitraukiami lietuviai nebeturės kur trauktis. Jie bus priversti atsakyti į
esminį egzistencinį klausimą: kas yra lietuvių tauta ir ar ji dar pasirengusi ginti savo kalbą kaip
valstybės ir tautinės tapatybės pagrindą?
Pažymėtina, kad suplanuotas ir nuosekliai siekiamas įgyvendinti šitokio masto lietuvių kalbos
sudarkymas neturi precedento jokioje valstybėje. Tai reiškia, kad Lietuva taps pirmąja šalimi
pasaulyje, kurioje būtų leista taip ciniškai tyčiotis iš valstybę sukūrusios titulinės tautos ir jos
kalbos.
Šiuo kritiniu momentu ginti savo gimtąją kalbą nesiryžtanti visuomenė atrodo praradusi
paskutinius savo kalbinės savimonės, tautinės savigarbos ir pilietinio orumo likučius. Abejingai
stebėdama savo gimtosios kalbos darkymą ir jos normų ardymą, ji išsižada svarbiausių atramų
– lietuvių kalbos, istorinės atminties ir tradicijų. Tokia visuomenė nebėra savo valstybės ir
kultūros gynėja. Tai pasyvi ir romi masė, be valios stebinti savo pačios tautinės tapatybės
nykimą.
Komisija be principų
Lietuvos kalbininkai taip žemai nebuvo smukę net sovietinės okupacijos laikais. Ypač
iškalbingas ir pamokantis yra VLKK nueitas kelias – nuo pastangų ginti valstybinę kalbą iki
Lietuvos valstybės ir jos kalbos išdavystės.
Daugelį metų VLKK mėgino ginti lietuvių kalbą. Net tris kartus sugebėjo rasti jėgų ir drąsos
atmesti projektus bei įžūlius eksperimentus su valstybine kalba, kuriuos buvo nuolat
spaudžiama pateisinti ir įteisinti. Profesinė atsakomybė, tautinė savigarba ir kalbotyros
kompetencija ilgą laiką leido kvalifikuotai ir argumentuotai parodyti, kokie pragaištingi yra
tokie eksperimentai lietuvių kalbos sistemai ir jos valstybiniam statusui.
Tačiau dabar Komisija palūžo ir atsitraukė nuo savo pagrindinės misijos – ginti valstybinę
lietuvių kalbą.
Ypač skaudu tai, kad tai įvyko ne okupacijos, cenzūros ar represijų sąlygomis, o laisvoje
Lietuvos valstybėje. Komisijai nereikėjo veikti svetimos valdžios spaudimo ar persekiojimo
sąlygomis, tačiau ji vis tiek pasirinko lietuvių kalbos išdavystę.
Juk pati VLKK pirmininkė V. Meiliūnaitė ir Komisijos nariai, pritarę sprendimui suduoti
triuškinantį smūgį lietuvių kalbai, nepatyrė nė dalies tų grėsmių ir aukų, kurias dėl Lietuvos
laisvės ir lietuviško žodžio išsaugojimo teko patirti ankstesnėms gimtosios kalbos sergėtojų ir
gynėjų kartoms.
Todėl šiandien kyla ne tik kalbinis, bet ir moralinis klausimas – ar lietuvių kalbos mokytojams,
lituanistams ir akademinei bendruomenei užteks tautinės savigarbos, profesinės nuovokos ir
pilietinės drąsos suvokti, kad nuo valstybinės lietuvių kalbos statuso tiesiogiai priklauso ir jų
dėstomo dalykų prestižas, autoritetas bei ateitis?
Ar bus suprasta, kad pasyviai ir bailiai tylint, kai ardomos lietuvių kalbos normos ir griaunamas
jos valstybinis statusas, iš esmės sutinkama su tuo, kad lietuvių kalba būtų stumiama į
menkavertės, viešajame gyvenime nereikšmingos ir vis mažiau reikalingos šnekos padėtį,
kurios ateities kartos nebenorės nei mokytis, nei vartoti?
Abejonės dėl VLKK reikalingumo
Valstybinė lietuvių kalbos komisija, pritardama tokiems sprendimams, pati nukirto šaką, ant
kurios sėdi. Institucija, kurios paskirtis yra prižiūrėti ir saugoti valstybinę lietuvių kalbą, iš
esmės prarado moralinį ir profesinį pagrindą tai daryti, nes pati ima teisinti lietuvių kalbos
normų ardymą ir svetimų kalbų rašybos normų perkėlimą į oficialiąją vartoseną.
Jei su valstybine kalba leidžiama šitaip elgtis, kyla pagrįstas klausimas, kokia apskritai lieka
tokios institucijos paskirtis. Ar valstybei reikalinga institucija, įsteigta ginti lietuvių kalbą, kuri
pati atsitraukia nuo pareigos saugoti vieną svarbiausių Lietuvos valstybingumo pamatų?
Atsižvelgdamas į tai, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra Lietuvos Respublikos
Seimo įsteigta ir jam atskaitinga institucija, savo veikloje privalanti vadovautis Lietuvos
Respublikos Konstitucija, Valstybinės kalbos įstatymu ir kitais teisės aktais, Tautos
forumas ragina:
- Valstybinę lietuvių kalbos komisiją nedelsiant atšaukti pritarimą Asmens vardo ir
pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 2, 3 ir 4 straipsnių pakeitimo
projektui Nr. 26-5387. Viešai paskelbti Komisijos narių, pritarusių įstatymo Nr. XIV-
903 2, 3 ir 4 straipsnių pakeitimo projektui Nr. 26-5387, vardus ir pavardes.
- Lietuvos Respublikos Seimą įvertinti VLKK pirmininkės Violetos Meiliūnaitės ir
Komisijos narių atsakomybę dėl sprendimų, kurie prieštarauja valstybinės kalbos
apsaugos principams ir silpnina lietuvių kalbos statusą. - Lietuvos Respublikos Seimą atleisti Violetą Meiliūnaitę iš VLKK pirmininkės pareigų.
- Nutraukti bandymus oficialiojoje vartosenoje įteisinti svetimų kalbų rašybos sistemas
ir diakritinius ženklus, kurių nėra lietuvių kalbos abėcėlėje. - Užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą principą, kad Lietuvos
valstybės valstybinė kalba yra lietuvių kalba, o Lietuvos Respublikos oficialiuose
dokumentuose būtų vartojama vientisa, aiški ir visuotinai suprantama valstybinė
lietuvių kalba.
Tautos forumo vardu:
Gaudentas Aukštikalnis
Alina Laučienė
Neringa Paškevičienė
Jolanta Mažylė
Vilius Adomaitis
Artūras Judžentis
Tautvydas Galinis
Algimantas Jankauskas
Laisvūnas Šopauskas
Kęstutis Dubnikas
Almantas Stankūnas
Auksė Valantinienė
Valentinas Šapalas
Lidija Veličkaitė
Tomas Rutkauskas
Vytautas Radžvilas
Algirdas Židonis
Visų išvardintų atstovu vardu pasirašo Almantas Stankūnas