Gerbiami kolegos,  Kai Svetlanai Tichanovskajai pradeda niežėti sienos, arba Baltarusija lyg ir nauja, bet teritoriniai apetitai — tie patys. III dalis O dabar pakalbėkime apie tuos, kurie pastaraisiais metais Lietuvoje su kone religiniu uolumu kursto „litvinizmo“ laužą ir su nemenku entuziazmu mėgina supriešinti Lietuvoje gyvenančius baltarusius su pačiais lietuviais. Tik faktai. Net be komentarų. Jų čia beveik nereikia. Štai vadinamojo „Naujosios Baltarusijos paso“ viršelis — vieno iš pagrindinių Svetlanos Tichanovskajos projektų bei su ja susijusių politinių sluoksnių Lietuvoje pasididžiavimas.

https://news.zerkalo.io/economics/61080.html Ir štai — koks netikėtas sutapimas — šiame stebuklingame „Naujosios Baltarusijos“ pase žemėlapyje staiga atsiranda gabalėlis Lietuvos teritorijos. Dieveniškių iškyšulys kažkaip labai tvarkingai ir beveik nepastebimai persikelia į „Naujosios Baltarusijos“ sudėtį. Na, suklydo Tichanovskajos komanda ir suklydo — netyčia prisipiešė svetimą teritoriją savo žemėlapyje. Kam nepasitaiko. Rusija nuo 2014-ųjų irgi vis dar niekaip nesugeba ištaisyti tos „techninės klaidos“ su Krymu. Matyt, problema tiesiog slypi prastuose dizaineriuose ir pernelyg kūrybinguose kartografuose. Ypač žavu tai, kad būtent šį dokumentą buvo planuojama oficialiai pristatyti ir aktyviai reklamuoti Lietuvoje pačiu aukščiausiu lygiu — su perspektyva platinti jį tarp baltarusių. Veikiausiai tam, kad jie pamažu priprastų prie šiek tiek „atnaujintų“ „Naujosios Baltarusijos“ kontūrų po išmintinguoju Svetlanos Tichanovskajos vadovavimu. Kai dalis Lietuvos politikų vis dėlto kiek sutriko nuo tokios „geografijos“, Tichanovskajos komanda žaibiškai paaiškino, jog tai buvo tiesiog „techninė klaida“. Ir tema kažkaip stebėtinai greitai ištirpo Lietuvos ore. Tačiau istorija kažkodėl tuo nesibaigia. Štai dar vienas epizodas. Tas pats nenuilstantis Anatolijus Lebedka — Svetlanos Tichanovskajos patarėjas ir nuolatinis Dainiaus Žalimo partneris — džiugiai demonstruoja Petrui Auštrevičiui „senosios/naujosios Baltarusijos“ žemėlapį. Ir ten — kokia staigmena! — Vilnius jau pažymėtas kaip baltarusiškas miestas.

Pats Petras Auštrevičius, tikėtina, net nesivargino atidžiau pasižiūrėti, su kuo tiksliai buvo paprašytas nusifotografuoti. Tenka pripažinti — Lebedkos surengta „staigmena“ Lietuvos europarlamentarui pačioje Lietuvoje gavosi gana elegantiška. Tačiau ir čia — stulbinanti tyla. Jokių garsių pareiškimų, jokių politinių skandalų, jokio ypatingo susirūpinimo dėl „litvinizmo“. Matyt, kartografai ir vėl suklydo. Pasitaiko. O gal problema vis dėlto ne kartografuose? Galbūt tada, kai tarp dalies Lietuvos politikų ir baltarusiškų „demokratinių struktūrų“ susiformuoja pernelyg patogus ir abipusiai naudingas bendradarbiavimas, kai kurie klausimai staiga tampa „neesminiai“. Pavyzdžiui: — kieno Krymas; — kieno Vilnius; — kieno Dieveniškių iškyšulys; — ir kas daugelį metų nuosekliai padėjo Rusijai ryti Baltarusiją, tuo pat metu vaizduodami kovotojus su imperija ir „nepriklausomybės deputatus“ (bet apie tai — jau kitame straipsnyje). Į tokias smulkmenas dalis Lietuvos politinio elito, Užsienio reikalų ministerijos ir net nacionalinio saugumo struktūrų kažkodėl mieliau žiūri su kruopščiai surepetuotu diplomatiniu žvairumu. Olga Karach