Jo Ekscelencijai LR Prezidentui Gitanui Nausėdai
Krašto apsaugos ministrui Robertui Kaunui
Sveikatos apsaugos ministrei Marijai Jakubauskienei
PRANEŠIMAS
Nulis kalorijų, 100% sparnųųų garantuoja daktaro V. Kudirkos straipsnyje “ALKOHOLIS IR ALKOHOLIZMAS” dar nepaleistas į apyvartą laisvas žodis: – Alkoholis yra nuodas, nuo kurio moterys tankiai persileidžia arba tampa visai bevaisėmis, bet iki to laiko vis da spėja pagimdyt draugijai išgamą kokį, idiotą ar galvažudį. (Raštai, II tomas, psl. 771, “Vagos” leidykla, 1990 m., Vilnius)
Bet vistiek, neslėpdamas savo blaivios orientacijos, palankiai vertinu tik žydaitės Marijos, Taikos Karalienės, pagimdytą gailestingą Jėzų Kristų, nes jo žinutė trumpa ir aiški: – Duona yra kūnas (gėris), o vynas tai kraujas (masinio naikinimo ginklas), kuris, pasivadinęs visokiais švyturiais, kalnapiliais, stumbrais, balzamais, širdies lašais, “nealkoholiniu” ir “vaikišku” alumi, apsireiškė Maskolijos sukeltu karu ne tik Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose, bet ir būtinybe įstaigti poligoną Kapąiamiestyje…
Ko gero, neatsitiktinai Vytautas Didysis po Žalgirio mūšio įsakė kelis vežimus statinių vyno, atimto iš kryžiuočių, išlieit lauk ir šis žygdarbis buvo pakartotas Vilniaus Kalnų parke 1989 m. birželio 3 d., kai įvyko alaus ir kitų alkoholinių gėralų išliejimo į kanalizaciją šventė, į kurią atvyko pats Vytautas Landsbergis. Buvo linksma, nes reikalauta nedelsiant vykdyti 5NE! politiką (Negamink! Neparduok! Nepirk! Negerk! Nesiūlyk!), o Pasaulio sveikatos organizacija 1975 m. minėtą skystimą pripažino narkotiku, kurio liaupsinimas komplikavosi Astravo atomine, rūkymu, abortais, dronų grėsme, azartiniais lošimais, infliacija, vėžiu ir kitomis madingomis ligomis, velnio lašų pagimdytomis, ypač homoseksualizmu, pedofilija, impotencija, nevaisingumu, todėl tapome senstančia ir nykstančia tauta net Taikos meru, visu pajėgumu dirbant vaisingumo klinikoms, nesvarbu kas vadovauja vyriausybei ir ministerijoms, tačiau viskas bus gerai, nes geriausia gynyba yra puolimas.
Tegyvuoja Blaivi Lietuva!
Su valančiškais linkėjimais,
Alfredas Blaivininkas
P. S.
Skiriu 100 eurų premiją kunigui, kuris pirmas per mišias vyną (velnią) negers, bet išlies lauk, kad per 24 val. būtų sustabdytas karas ir atkurta Taika, nes gaila kareivių (abiejų pusių)…
********************
PIRMASIS VYSKUPO M. K. VALANČIAUS LAIŠKAS APIE BLAIVYBĘ
„Motiejus Kazimieras Valančiauskis, Dievo ir Šv. Apaštališko Sosto malone, Žemaičių vyskupas,
savo aveles meilingai sveikina.
Ar nenumanot, vaikai mano, jog Dievas neapsakomai didžią malonę jums padarė, atsiųsdamas
blaivybę arba nusitūrėjimą nuo apgirdančių gėrimų? Ir jūs didžiai gražų paveikslą parodėte, klausydami
balso savo vyskupo ir savo kunigų.
Labai džiaugiasi mano širdis, veizint, kaip jūs trumpu laiku už kits kito priėmėte tą šventą nutarimą
– neragauti degtinės; iš visų pusių rašė man kunigai ir šiaip jau žmonės apie jūsų paklusnumą, ir laimingą
save laikiau, kad man teko ganyti tokias geras aveles, kurios supranta balsą savo pemens. Duok, Dieve,
man sveikatos, kad galėčiau aš jus aplankyti bent vieną dar kartą pirma, negu įžengsiu graban, kad
galėčiau jus blaivius ir gražius priglausti prie savo širdies. O kaip man linksma bus jus pasveikinti, vaikai
mano! Ir jūs patys ar maža džiaugiatės, nugalėję tą savo priešą – degtinę! Jau nebegaišinate dykai skatiko,
atiduodami žydams tuomet, kada jūsų vaikai būdavo bus alkani ir puspliki; nebegirdėti jau muštynių ir
nesutikimų namuose, be ko pirma nė viena šventė neapsieidavo. Moterys ir ūkininkės, nudžiūvo ašaros
nuo jūsų skruostų; nebeslepiatės jau nuo savo vyrų, namo pargrįžtančių; visuomet dabar matome juos
išmintingus, susirūpinusius ūkiu ir vaikais. Ir jūs, vyrai, neberegit savo moterų, skraitais javus į karčemas
nešiojančių; visur ramybė ir džiaugsmas; rodos, šviesesnė saulė mūsų gražioje žemelėje pražibo, ir
tūkstančiai balsų pakilo į dangų, šlovinančių Dievą už Jo šv. Malonę, kuriąja atvedė žmones protan. Bet
ką girdžiu, mano vaikai, jog tarp jūsų atsirandą pelų, sudeginimo vertų; atsirandą tokių ūkininkų ir
ūkininkių, vaikų ir mergaičių, kurie nenori išsižadėti degtinės! Kas tai yra, vaikai? Ar jūs nenorite būti
mano avelės, nenorite klausyti balso Bažnyčios vyresnybės? Vieni slapta laiko pas save degtinę ir, niekam
nematant, geria; užmiršo neišmintingi, jogiai nepasislėps nuo Dievo akių. Kiti nebijo visų akyse gerti ir
duoda savim piktą paveikslą. Klausykite tada visi, neišimu nė vieno vieno ir visiems sakau, kad nuo šio
laiko visai išsižadėtumėte degtinės ir kitų girdančių gėrimų. Pats Rymo popiežius, kurio viso pasaulio
katalikai klauso, įvedė blaivybę, kurią pavedė Švenčiausios Panos globai. Tai jūs, kurie nenorite išsižadėti
degtinės, neklausote nei šventojo Tėvo, nei mano balso ir prašymo, nei norite būti Dievo Motinos globoj.
Kiek džiaugsiuos savo avelėmis, paliovusioms gerti degtinę, tiek juntu širdies skausmo dėl nepaklusniųjų
mano vaikų. Argi negana jau mūsų Žemaičiai ir Lietuviai nuo degtinės privargo per du šimtus metų? Ar
maža nelaimių išsipylė per tiek laiko ant vargdienių žmonelių?? Suskaitykite jūs, kurie nenorite klausyti
balso dvasiškos vyresnybės, kiek netikėtų mirčių ir laidotuvių be laiko atsitiko iš degtinės! Tas paklydęs
žiemos laiku sušalo, anas griovin įvirtęs prigėrė, šis užtroško, sudegė – o kiek tie visi papiktino nekaltų
žmonių! Visos tos baisybės nukris ant jūsų, nes iš jūsų gali vėl atgimti ir praplisti tas maras, užmušantis
kūną ir dūšią. Jūs žemėje supūsite, kaulai jūsų į dulkes pavirs ir su vėjais išlakios, o jūsų piktas paveikslas
duos vaisių. Visi tada išvieno meskite seną būdą, vienas kitą drauskite nuo degtinės, kad jos nė atminimo
tarp jūsų neliktų, o tuomet išnyks ir karčemos, sutruks tie visi tinklai, kuriais šėtonas gaudė žmones,
traukdamas į amžiną prapultį. Jūs numirsite, stos nauja giminė, kuri iš pasakų tiktai žinos, kad nuo to
priešo save ir savo vaikus išliuosavote, ir melsis už jūsų dūšias. Malonė Dievo ir Jo Sūnaus Jėzaus
Kristaus tegul bus su jumis ir pastiprins jūsų jėgas ištūrėti iki galo blaivybėje!!“
Iš kun. Juozapo Silvestro Dovydaičio knygos „Šiaulėniškis senelis“
************
Į kovą su alkoholizmu stokime visi, visų
partijų žmonės, nes apie alkoholį visi vienodai
galime pasakyti.Tai didžiausia žmonijos
nelaimė! Tai slibinas, kurs žmonių turtą,
sveikatą, dorą ir švelniuosius jausmus
naikina! Tai gadintojas esamųjų ir būsimųjų
žmonijos kartų (pakalenijų)!
J. Tumas – Vaižgantas
Į kovą su alkoholizmu stokime visi, visų
partijų žmonės, nes apie alkoholį visi vienodai
galime pasakyti.Tai didžiausia žmonijos
nelaimė! Tai slibinas, kurs žmonių turtą,
sveikatą, dorą ir švelniuosius jausmus
naikina! Tai gadintojas esamųjų ir būsimųjų
žmonijos kartų (pakalenijų)!
J. Tumas – Vaižgantas
******************
Nuolatinis varginimas, kurį turi iškentėti laike egzaminų kiekvienas
studentas, visai juos gadina. Mokosi jie ne dėlto, kad žinoti, bet kad egzaminus
išduoti. Praleidęs geriausius jaunystės metus prie tokio visas spėkas žemyn
traukiančio darbo, žmogus vistiek palieka it luošas protiškai. Tokį žmogų jau
nebetraukia prie savęs teisybė dėl teisybės. Palieka jame vien dvi pajėgos, jį
valdančios ir abi žemos: tai egoizmas ir tuštybė.
G. Petkevičaitė – Bitė ( Raštai, IV t., psl.79, 1967 m., Vilnius arba
„Varpas“ 1902 m. Nr.1)
Nuolatinis varginimas, kurį turi iškentėti laike egzaminų kiekvienas
studentas, visai juos gadina. Mokosi jie ne dėlto, kad žinoti, bet kad egzaminus
išduoti. Praleidęs geriausius jaunystės metus prie tokio visas spėkas žemyn
traukiančio darbo, žmogus vistiek palieka it luošas protiškai. Tokį žmogų jau
nebetraukia prie savęs teisybė dėl teisybės. Palieka jame vien dvi pajėgos, jį
valdančios ir abi žemos: tai egoizmas ir tuštybė.
G. Petkevičaitė – Bitė ( Raštai, IV t., psl.79, 1967 m., Vilnius arba
„Varpas“ 1902 m. Nr.1)
Nuolatinis varginimas, kurį turi iškentėti laike egzaminų kiekvienas
studentas, visai juos gadina. Mokosi jie ne dėlto, kad žinoti, bet kad egzaminus
išduoti. Praleidęs geriausius jaunystės metus prie tokio visas spėkas žemyn
traukiančio darbo, žmogus vistiek palieka it luošas protiškai. Tokį žmogų jau
nebetraukia prie savęs teisybė dėl teisybės. Palieka jame vien dvi pajėgos, jį
valdančios ir abi žemos: tai egoizmas ir tuštybė.
G. Petkevičaitė – Bitė ( Raštai, IV t., psl.79, 1967 m., Vilnius arba
„Varpas“ 1902 m. Nr.1)
Nuolatinis varginimas, kurį turi iškentėti laike egzaminų kiekvienas
studentas, visai juos gadina. Mokosi jie ne dėlto, kad žinoti, bet kad egzaminus
išduoti. Praleidęs geriausius jaunystės metus prie tokio visas spėkas žemyn
traukiančio darbo, žmogus vistiek palieka it luošas protiškai. Tokį žmogų jau
nebetraukia prie savęs teisybė dėl teisybės. Palieka jame vien dvi pajėgos, jį
valdančios ir abi žemos: tai egoizmas ir tuštybė.
G. Petkevičaitė – Bitė ( Raštai, IV t., psl.79, 1967 m., Vilnius arba
„Varpas“ 1902 m. Nr.1)