Žmonijos istoriją galima matyti kaip nuolatinį balanso ieškojimą tarp dviejų pradų – materialiojo saugumo ir dvasinės laisvės. Kai visuomenės energija nukreipiama išskirtinai į vartojimą ir biologinį išlikimą, sociologai ir filosofai pradeda kalbėti apie dvasinį susvetimėjimą. Šią būseną vaizdingai galima pavadinti „moderniu tvartu“ – sistema, kurioje žmogui suteikiamos puikios materialios sąlygos, tačiau mainais atimamas jo metafizinis gylis ir laisvė. O būtent pastarieji pradai ir sukuria bei palaiko tas pačias „puikias materialines sąlygas“.
Čia veikia pamatinis dvasinės istorijos dėsnis: kai visuomenė nusisuka nuo Dievo ir pasirenka miegą tame „puikiame materialiniame tvarte“, ji pati atsisako Kūrėjo globos. Dievas gerbia žmogaus laisvę ir nesinaudoja prievarta, todėl palieka jį savo paties dvasinio pasirinkimo pasekmėms. Netekęs gyvojo Šaltinio palaikymo, tik ant žmogiškos puikybės pamatų pastatytas patogus tvartas neišvengiamai sugriūva iš vidaus. Būtent todėl bet kuris bandymas suvesti žmogaus egzistenciją tik į technokratinius algoritmus patiria dvasinį bei struktūrinį fiasko, kai tik visuomenė susiduria su tikra egzistencine krize.
Noras sukonstruoti tobulo saugumo ir laimės visuomenę žemėje nėra naujas. Karaliaus Saliamono ištarmė „nieko nauja po saule“ puikiai iliustruoja politinių ir socialinių eksperimentų cikliškumą. Kai išrinktoji tauta prarasdavo dvasinį pamatą ir pasinerdavo į materialų saugumą, net kraujageris Babilono valdovas Nabuchodonosaras Šventajame Rašte būdavo pavadinamas „Dievo tarnu“. Jis ateidavo kaip dvasinis chirurgas ne todėl, kad Dievas būtų troškęs smurto, bet todėl, kad tautai atmetus dvasinę apsaugą, Babilono tironija tapo natūralia jų dvasinio nukrypimo pasekme. Tremtis sukrėtė tautą ir išvalė ją nuo iliuzijų.Šis dėsnis kartojasi per amžius. XVIII amžiaus pabaigoje Prancūzijos revoliucijos lyderis Maximilienas Robespierre’as rėmėsi švietėjų idėjomis apie visuotinę lygybę. Vis dėlto, susidūrusi su realybės pasipriešinimu, ši žmogiško proto sukonstruota vizija greitai virto Teroro era. Pastebėjęs, kad atsitraukus dvasiniam pamatui visuomenė tiesiog subyra į anarchiją, Robespierre’as savo valdymo pabaigoje buvo priverstas dirbtinai sukurti „Aukščiausiosios Būtybės kultą“ – sekuliarią religiją, turėjusią pakeisti krikščionybę ir suteikti režimui dvasinį pamatą. Tačiau dirbtinis dvasingumas jį atvedė į loginę pabaigą: praėjus vos porai savaičių nuo šio kulto be Kristaus paskelbimo, lyderis buvo giljotiuotas, o visa moderniu mokslu paremta „gerovės valstybė“ subyrėjo.
Po šimtmečio Karlas Marxas, stebėdamas pramoninės revoliucijos nuskurdintą darbininkų klasę, religiją pavadino „liaudies opijumi“. XIX amžiaus kontekste opijus buvo pagrindinis skausmą malšinantis vaistas. Marxas religiją matė ne kaip pajuokos objektą, o kaip simptomą – „prispausto kūrinio dūsavimą beširdziame pasaulyje“. Tačiau kai jo teoriją XX amžiuje praktiškai pritaikė sovietinis komunizmas, procesas pakartojo prancūziškąjį scenarijų. Žmonėms atmetus Dievą, sistema pati savaime pradėjo pūti: atsiradusią dvasinę tuštumą režimas užpildė baimės aparatu ir nauja ideologine pseudoreligija su savais dogmatiniais raštais ir lyderių kultu.
Šie istoriniai dėsningumai įgauna naują, itin rafinuotą pavidalą XXI amžiaus globalioje visuomenėje. Neseniai išgyventa COVID-19 pandemija ir po jos sekusios diskusijos apie Pasaulio ekonomikos forumo inicijuotą „Didįjį perkrovimą“ (The Great Reset) tapo lūžio tašku, kurį šiuolaikiniai sociologai diagnozuoja kaip perėjimą į totalinį technokratinį valdymą. Šiuolaikinio prancūzų sociologo ir filosofo Bruno Latouro teigimu, moderni visuomenė sukuria iliuziją, kad mokslas ir politika yra atskirti objektai. Tai ypač išryškėja krizės metu, kai įvyksta jų hibridizacija: mokslinis metodas, kuris iš prigimties turi remtis nuolatiniu kvestionavimu ir abejone, virsta scientizmu – politizuota, neliečiama dogma, naudojama socialinei kontrolei legitimuoti.
Šiame procese, kaip pastebi vokiečių sociologas Ulrichas Beckas savo „Rizikos visuomenės“ (Risikogesellschaft) teorijoje, moderniosios technologijos sukelia tokias rizikas, kurių patys technokratai nesugeba iki galo prognozuoti, tačiau krizės valdymą jie suveda į „ekspertų diktatūrą“. Kai biologinis saugumas iškeliamas virš bet kokių dvasinių ar asmeninių laisvių, visuomenė pradedama skirstyti į „teisingai tikinčius“ oficialiu valdžios naratyvu ir marginalizuojamus kitaminčius, kurie demonizuojami lygiai taip pat, kaip praeities religinėse tironijose buvo medžiojami eretikai.Šveicarų ir korėjiečių sociologas Byung-Chul Hanas tai įvardija kaip „psichopolitikos“ erą skaitmeniniame panoptikume. Skirtingai nuo senųjų režimų, kurie naudojo tiesioginį smurtą, šiuolaikinis technokratinis „tvartas“ veikia per skaitmeninius pasus, algoritminį elgesio modeliavimą ir nuolatinį emocinį prablaškymą. Mokslas, paverstas scientizmu, tampa naujuoju, dvasios budrumą slopinančiu opijumi. Jis žada išgelbėti žmogaus biologinį kūną, tačiau mainais reikalauja absoliutaus sielos pasidavimo sistemai, sukurdamas visišką dvasinį sąstingį komforto ir baimės simbiozėje.Technokratinis modelis veikia tol, kol visuomenė gyvena santykinio komforto ir nuspėjamumo sąlygomis. Tačiau kai visuomenė priverčiama patirti tikrąjį savo pačių trapumą – susidūrus su mirties, karo ar gilaus dvasinio lūžio tikrove – racionalūs valdymo mechanizmai akimirksniu kapituliuoja.
Tai iliustruoja dramatiškas Josifo Stalino posūkis 1943 m. rudenį. Vykstant Antrajam pasauliniam karui ir nacių kariuomenei grasinant režimo išlikimui, ateistinės valstybės vadovybė suprato, kad materialistinė ideologija negali įkvėpti žmonių pasiaukojimui. Netekęs dvasinio pamato, sovietinis „tvartas“ atsidūrė prie visiško subyrėjimo ribos. Stalinas buvo priverstas atstatyti Ortodoksų Bažnyčios struktūras ir prašyti dvasinio palaiminimo. Tai buvo istorinis pripažinimas, kad mirties akivaizdoje materialios sistemos sugriūva, o žmogaus siela reikalauja amžinybės perspektyvos.Šiame kontekste krikščioniškoji mintis siūlo unikalią perspektyvą, tačiau kartu susiduria su didžiausiu savo pačios pavojumi. Kai krikščionys bando kovoti su šiuolaikinėmis technokratinėmis sistemomis naudodami jų pačių įrankius – politinę prievartą, įstatymų leidybą ar socialinę inžineriją – jie rizikuoja sukurti „modernų tvartu su kryžiumi ant stogo“.
Krikščionybė išsigimsta, kai virsta dar viena politine ideologija, bandančia jėga sukonstruoti žemiškąją laimę pagal asmeninius jos lyderių įsivaizdavimus. Žmogiškoji krikščionių institucijos pusė yra tokia pati trapi kaip ir visos kitos; kaip pastebėjo mąstytojai, jei Bažnyčia būtų tik žmogiškas valdymo aparatas, ji dėl savo pačios vadovų klaidų būtų žlugusi per kelias savaites. Ji išlieka tik todėl, kad joje veikia pats Kūrėjas. Pirmųjų amžių krikščionys Romos imperijos aparatą sugebėjo transformuoti ne politiniais svertais, o radikaliu asmeniniu gyvenimo liudijimu ir meile.
Didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduria bet koks gilus dvasinis tekstas, yra sotaus, komfortiško gyvenimo sukurta narkozė. Kaip apaštalo Pauliaus kalba intelektualiam Atėnų Areopago elitui sulaukė tik mandagaus abejingumo („apie tai tavęs pasiklausysime kitą kartą“), taip ir modernus žmogus dažnai lieka kurčias Tiesai, nes jo vidinis alkis yra užmigdytas. Paulius buvo paverstas „rinktiniu įrankiu“, kuriam, kaip giliam Rašto žinovui, leista iš savo lobyno iškelti senus rakandus ir įnešti juos į naują mokymą su tokia intelektualine jėga, kuri sukrėstų net išsilavinusį protą. Tačiau sotumas sukuria iliuziją, kad mes jau viską „suradome“ – kontrolę, saugumą, technologinius atsakymus į visus klausimus.
Vandenynų biologija žino keistą dėsnį: tokios žuvys kaip tunas yra pasmerktos amžinam judėjimui – jei jos sustos, vandens srautas nebepraplauna žiaunų ir jos akimirksniu uždus. Šis gyvybės dėsnis dar reljefiškiau atsiveria Šventosios Žemės geografijoje. Į Genezareto (Galilėjos) ežerą ir Negyvąją (Mirties) jūrą įteka ta pati Jordano upė. Tačiau Genezareto ežeras kiek priima, tiek ir atiduoda, išlikdamas sraunu, gyvu ir pilnu gyvybės kanalu. Tuo tarpu Negyvoji jūra tik priima, sugeria ir kaupia – ji tampa persisotinusiu, statišku baseinu, kuriame dėl vandens apytakos stokos ir druskų pertekliaus miršta bet kokia gyvybė.
Šis geografinis paradoksas yra dvasinė modernaus pasaulio diagnozė. Šiuolaikinis „modernus tvartas“ siūlo žmogui tapti Negyvąja jūra – saugiai kaupti materialų komfortą, vartoti informaciją ir užmigti sotiame dvasiniame snaudulyje. Tačiau sielos gyvybė, kaip ir tuno ar Genezareto ežero, reikalauja nuolatinio dvasinio srauto. Esminė Kristaus mokymo ašis reikalauja būtent šio dinamiškumo: „Ieškokite Dievo karalystės ir Jo tiesos“ (Mt 6, 33). Svarbiausias žodis čia yra “ieškokite”, o ne „suraskite“. Pretenzija, kad mes jau galutinai uždarėme Tiesą į savo žemiškas formules, yra pati pavojingiausia stabmeldystės atmaina.Šį nuolatinio, nepasotinamo ieškojimo būtinumą itin giliai suprato ankstyvieji Bažnyčios tėvų mistikai. Šv. Augustinas savo garsiame darbe „Išpažinimai“ suformulavo esminį sielos dėsnį: „Sukūrei mus sau, Viešpatie, ir nerami mūsų širdis, kol nesuranda poilsio tavyje“. Visas šis „neramumas“ (inquietudo) yra dvasinis ugnikalnis. Dievas sąmoningai pasislepia nuo žmogiškojo noro Jį savintis ir apriboti, kad žmogus niekada nesustotų kelionėje ir neužmigtų materialioje ramybėje.Dar stipriau šį judėjimą išvystė Šv. Grigalius Nysietis, suformuodamas graikišką epektazės (epektasis) sampratą. Ši idėja, besiremianti apaštalo Pauliaus raginimu „veržtis pirmyn“, krikščioniškoje mistikoje suprantama kaip radikalus dvasinis išsiveržimas. Žmogiškoji siela negali tiesiog pasyviai prisitaikyti prie „tvarto“ aplinkos ir tikėtis po truputį tobulėti – dvasinis pabudimas reikalauja galingo išsiveržimo pro vartotojiškos narkozės, socialinės inžinerijos ir technokratinių rėmų sienas.
Kadangi Dievas yra begalinis, šiam išsiveržimui nėra galutinio taško. Tai amžinas judėjimas iš vienos pradžios į kitą, perėjimas iš vieno dvasinio lygmens į dar aukštesnį. Grigalius rašo, kad šventumas – tai ne statiškas saugumas, o nuolatinis barjerų pralaužimas: „Kas kyla, tas niekada nesustoja, eidamas nuo pradžios prie pradžios, ir to, kas kyla, pradžiai galo nėra“.
Šv. Jonas Chrizostomas (Auksaburnis) tiesiogiai sukrečia tuos, kurie jaučiasi ramūs savo religinėse formose. Jis perspėja, kad asmuo, kuris mano jau pilnai „pažinęs“ ir pasisavinęs Dievą, praranda patį gyvąjį tikėjimą. Tikrasis dvasinis išsiveržimas sukelia ne ramų pasitenkinimą, o dar didesnį troškulį, neleidžiantį dvasinei būsenai virsti tiesiog dar viena socialine funkcija.
Moksliniu, filosofiniu ir teologiniu požiūriu, pretenzija į galutinį tiesos suradimą žemėje visada veda į technokratinę ar ideologinę tironiją – nesvarbu, ar tai būtų sovietinis penkmetis, technokratinis skaitmeninis pasas, ar dogmatinis religinis fundamentalizmas. Žmogus, kuris skelbiasi „suradęs“ galutinį žemiškąjį modelį, neišvengiamai pradeda statyti kontrolės mechanizmus kitiems, paversdamas gyvą tekėjimą Mirties jūra. Kai žmonija pasirenka šį kelią, ji paliekama savo pačios puikybės vaisiams – ir tuomet patogiausios sistemos negrįžtamai subyra.
Galutinis tiesos pažinimas žmogui atsiveria tik anapus žemiškojo baigtumo – t. y. per mirtį ir prisikėlimą. Iki tol mes esame kviečiami būti keleiviais (viatores). Tikrasis pasipriešinimas egzistenciniam snauduliui ir technokratiniam nužmoginimui yra ne išorinė revoliucija, o šis nuolatinis, vidinis išsiveržimas link dvasinio alkio. Tai drąsa pripažinti, kad jokie žemiški saugumo algoritmai negali pasotinti sielos, ir ryžtas kasdien iš naujo leistis į begalinį Dievo Karalystės ieškojimą.
P.S.
Šis tekstas yra griežtas įspėjimas kiekvienam, šiandien tariančiam Kristaus vardą. Istorija moko, kad krikščionys buvo pasirengę eiti į kankinystę dėl vienos vienintelės dogminės raidės (kovoje tarp homoousios ir homoiousios), nes giliausia prasme suprato: minimalus tiesos iškraipymas pagimdo absoliutų falsifikatą.
Jei krikščionys, prisidengdami Evangelija, pradės kurti žemiškąjį „rojų“ pagal savo asmeninius įsivaizdavimus, humanitarines ambicijas ar politines simpatijas, jie užlips ant to paties pražūtingo grėblio. Nukrypimas nuo tūkstantmečio Bažnyčios mokymo, dvasinių tėvų išminties ir šventųjų tradicijos visada prasideda nuo puikybės – manymo, kad galime „patobulinti“ Kristaus mokslą ir pritaikyti jį prie šio amžiaus madų ar baimių.
Atsiminkite: kai tik krikščionis griebiasi pasaulio įrankių, norėdamas prievarta ar manipuliacijomis „išgelbėti“ visuomenę, jis nustoja sekti Kristumi ir tampa dvasiniu inžinieriumi. Rezultatas visada bus tas pats – pastatytas modernus, patogus tvartas, kurio viršūnėje puikuosis kryžius, tačiau jo viduje nebeliks vietos Pačiam Išganytojui. Saugokite doktrinos ir dvasinio gyvenimo tikslumą, nes tik jame slypi laisvė, kurios jokia žemiška krizė negali sunaikinti.