Šiaulių verslininkių ir vadybininkių draugija, vadovaujama Vidos Pociuvienės surengė šventę ,, Aš ir tu – mes kartu.. “.. Renginys skirtas žmonių su negalia edukacijai.
Renginyje dalyvavo: Šiaulių šunų mylėtojų klubas, Rėkyvos gyvenvietės bendruomenė, Šiaulių širdininkų klubas, asociacija ,,Draugystės šviesa“, Šiaulių sporto sąjunga ,,Žalgiris“, Šiaulių veteranų sporto klubas, Vaikystės neįgaliųjų klubas ,,Spindulėlis“, Šiaulių miesto neįgaliųjų draugija, smuikininkė Vytautė Stacenko , smėlio terapijos centras.
Vėlyvą pavasario vakarą žvakių ir mėnulio šviesoje su Vida skaitėme eiles. Tada ji prasitarė apie rugpjūčio gale organizuojamą šventę neįgaliesiems. Trumpai papasakojo, kad moterys vadybininkės jau penkiolikti metai rūpinasi neįgaliaisiais vaikais, suaugusiais, turinčiais psichines ir fizines negalias. Tuo metu mintyse savęs paklausiau, kuo aš galėčiau prisidėti prie šios kilnios misijos. Rikiavau tylumoj žodžius, kūriau užkalbėjimus, − esu girdėjusi, kad užkalbėjimai, kartojami lauke susibūrusių žmonių, pasklinda į erdvę, sukurdami išsipildymo stebuklą. Šiuo atveju tikslas – sveikata neįgaliems ir stiprybė jais besirūpinantiems.
Taip gimė užkalbėjimo kūrinys. Lietingą rugpjūčio dvidešimt trečios dienos rytą sėdau ant dviračio ir myniau į miesto pakraštyje įsikurusią Jocų sodybą. Bevažiuojant dangus giedrijosi. Žalią laukymę sodybos prieigoje pasiekiau, kai trūkinėjančio lietaus lašelius palaimino saulė. Baltai pasipuošusi šventės organizatorė dalino paskutinius nurodymus, zujo vaikai, būriavosi suaugę, sudarydami žiūrovų puslankį. Gyvatvorių, žmonių, vijoklių apsupty, saulės nutviekstoje pievoje vikrūs vyrukai pradėjo statyti dresiruotų šunų pasirodymui reikalingus įrengimus, kliūtis, konstrukcijas. Vedantysis paskelbė šunų pasirodymą.
Komentatorius šmaikštavo, šunys nėrėsi iš šuniško kailio, rodė stebuklingus viražus. Veisliniai, aviganiai, kudloti, visi savaip gražūs ir įdomūs gyvūnai su savo prižiūrėtojais sukosi veiksmo scenoje, į džiugesio sūkūrį įtraukdami visus, kas gyvas.
Toliau sugebėjimus demonstravo žmonės, kas dainavo, kas šoko, kas sportavo.
Pavėsinėje laukė vaišės. Ir ne tik, spalvinigi smėlio cilindrai, leidžiantys sukurti įvairiausias kompozicijas, galimybė panaudoti žaislines figūrėles, besikeičiančios spalvos, nukėlė vaikus į pasakų pasaulį, iš kurio jie nenorėjo grįžti…
Pamažu rinkomės į savo Baltijos kelią, susikabinę rankomis sudainavome Lietuva tėvyne mūsų….
Įrėmintą užkalbėjimo tekstą įteikiau Vidai. O kas turėsite noro ar laiko, perskaitykit ir pakartokit.
Saulės paženklintoj žemėj. Užkalbėjimas
Salduvės pilkapio papėdėse išlikime tvirti.
O Motina Žemyna, Žemynėle,
Suteiki mums gyvybinių syvų (galių)…
Iš amžių gilumos dengtų, litografuotų
Bruko grindinių ir rąstinių vienaaukščių išklotinių,
Rūdės, Vijolės upeliūkščių, tviskančių Talkšos šaltinių…
Saulingai ribuliuojančiam vandens paviršiuje
Subėgę vaidilutės buria ženklus.
Žalvariniais plaukais nuo kūlgrindų,
Atseka netvirtų pėdelių išmintu taku…
Aušrinės literų atspaudus palieka ant langinių −
Triskart po penkis… triskart po penkis… triskart po penkis…
Linksmieji jonvabaliai žiburėlį neša į vaikų širdis.
Gimdytojų akim rytai nušvinta… Pavargus šypsosi Vakarė.
Vaidilutės tarias, lauže grūdina metalą.
Daugybę kartų metų po penkis…
Lovelėje kartok balsu ir išsipildys pamažu šviesi svajonė:
Tikėki, Saulės mieste, būsiu aš Palaimintu vaiku!
Elona Antakauskė, Šiauliai