Raimondas Navickas apie 20 metų trukusios Afganistano okupacijos pabaigą: rezultatai būtent tokie, kokių ir reikėjo tikėtis

Kadaise teko nemažai laiko praleisti vietose, kur buvo gausu laikinai ar nuolat sugrįžusių sovietinės Afganistano okupacijos dalyvių, su kuriais teko pabendrauti neformaliose aplinkose. Bei šiek tiek domėtis tų kraštų kultūra ir gyvenimo būdo ypatumais.

Todėl kai po 2001 m. rugsėjo 11 d. islamo teroristų, daugiausia kilusių iš Saudų Arabijos, atakos tų pačių metų rudenį JAV pradėjo sausumos kariuomenės įsiveržimą į talibų valdomą Afganistaną, netrukus perėjusį į tos šalies okupacijos režimą, buvau labai nustebintas. 

Tie, kurie buvo oficialiai deklaruojami spaudoje, skambėjo, švelniai tariant, neadekvačiai tokio masto intervencijai bei įsitvirtinimui kitame pasaulio krašte. Priminsiu, jog karas tėra politikos įgyvendinimas kitokiomis priemonėmis.

Taigi, jau tuomet, prieš dvidešimt metų kilo klausimai:
Ko buvo siekiama JAV sausumos pajėgų karine intervencija ir okupacija 2001 m?
Koks buvo išsikeltas politinis uždavinys tuo metu?
Kokių konkrečių tikslų pasiekimas buvo laikytinas, kaip pergalė ir politinės užduoties įvykdymas?

Žvelgiant iš šalies ir turint minimalų supratimą apie tuos kraštus, atsakymus į tokius klausimus rasti buvo neįmanoma.
Propagandinio tarškėjimo spaudoje skaitymas tų atsakymų tikrai nepateikė.

1. Viena iš skelbiamų Afganistano okupacijos prasmės versijų: taip siekiama nubausti ir nuversti talibano režimą už paramą O.BinLadenui bei jo neišdavimą ir sučiupti patį BinLadeną.

Ir kas? Pajutę atvykusios kariaunos galybę talibai tiesiog perėjo į pogrindį, susislapstė ir dvidešimt metų ramiai vykdė naktinės valdžios funkcijas didžiojoje šalies teritorijos dalyje. 

Niekas jų neišgaudė ir nesunaikino – jie sėkmingai gyvavo ir atsinaujino per visus tuos dvidešimt metų. O pradėjus tai svetimos valstybės karinei galybei trauktis, talibai tiesiog išėjo iš pogrindžio ir per dešimt dienų susigrčžino net daugiau valdžios, nei turėjo 2001 m. – tarsi tų dvidešimties JAV / NATO okupacijos metų ir nebuvo.

O.BinLadenas išvis, kaip vėliau paaiškėjo, ramiai gyveno… gretimame Pakistane – tos šalies valdžios ir spectarnybų prieglobstyje, saugioje karo akademijos kaimynystėje, kur jį 2011 metais surado bei nužudė JAV specbūrys praėjus 10 metų po JAV įsiveržimo į Afganistaną.

Tai čia vardan to viskas buvo? Jums neskamba absurdiškai?

2. Kita įgarsinta Afganistano okupacijos prasmės versija buvo tariamas siekis paversti tą šalį klestinčia vakarietiško tipo liberalia demokratija.

Nors bet kam, turinčiam galvą, o ne kopūstą ant pečių, dar tuomet buvo aišku, kad demokratinės valstybės kūrimas gentinėje santvarkoje gyvenančioje visuomenėje – akivaizdžiai absurdiškas sumanymas. Nė kiek ne gudresnis nei SSSR okupantų išbandytos socializmo statybos. Suprantama, jog tai buvo žinoma ir profesionaliems ekspertams.

Kaip matome praėjus dvidešimčiai metų okupacijos, šitame tariamame siekinyje nebuvo pasistūmėta nė per nago juodymą.

Afganistanas ir jo žmonės kokie buvo, tokie ir liko. Kaip negerbė rinkiminės demokratijos, moterų ir gėjų teisių – taip ir toliau nevertina šių pamatinių vakarietiškų vertybių. Nepadėjo nei ąžuoliukų sodinimas, nei mokyklų statybos, nei kelių ar vandentiekių tiesimas.

Galima tvirtai konstatuoti – ne Afganistano demokratizavimas buvo tų dvidešimties metų okupacijos tikslas. Kažkas kitkas. Tačiau kas tai?

3. Juokinga pasakyti, bet po 20 metų spėlionių pagaliau paaiškėjo, jog, ko gero, arčiausiai tiesos buvo pati primityviausia ir banaliausia Afganistano okupacijos versija, kurią 2001 metais teko vyti iš galvos kaip visiškai nepriimtiną Vakarų civilizaciją gerbiančiam žmogui:
suinteresuotų veikėjų nauda, gaunama iš paties proceso organizavimo, prisišliejant prie sraunių neįtikėtino dydžio finansinių srautų.

Po dvidešimties metų aišku, jog realus JAV karinių veiksmų Afganistane tikslas ir buvo tų milžiniškų biudžetų įsisavinimas – kitokių tiesiog nesimato ir realiai nebuvo siekiama.

Narkotrafiko iš Afganistano užvaldymas, JAV biudžeto trilijardinės išlaidos kariuomenei, logistikai, tiekimui – visa tai. Buvo perdėm daug suinteresuotų žmonių ir galingų organizacijų, kurios gerai pasipelnė iš tų procesų ir, kaip nesunku numanyti, prišėrė tiek demokratų, tiek respublikonų isteblišmentą, sugebėdami ir juos suinteresuoti Afganistano okupacijos išlaikymu bei tolimesniu to absoliučiai betikslio ir beprasmio absurdo finansavimu.

Beje, ar pamenate tą Adamkaus laikų tragikomišką skandalą su CŽV kalėjimais Lietuvoje ir kai kuriose kitose ES šalyse? Kuomet JAV kariniais lėktuvais buvo gabenami Afganistane sučiupti teroristai į įvairiose šalyse nelegaliai už CŽV pinigus pastatytus vienkartinius kankinimų kalėjimus, dar ir sumokant už tai milžiniškus kyšius lagaminais su grynaisiais vietos veikėjams?

Kokia buvo to absurdiško veiksmo prasmė, kaip manote? Turint omenyje, kad visiškai nebuvo jokių kliūčių nemokamai kankinti tuos teroristus pačiame Afganistane esančiose JAV karinėse bazėse, o paskui užkasti visus įkalčius dykumose ar tiesiog sušerti lavonus šunims?

Daugiau negu tikėtina, jog tai buvo būtent tos pačios prigimties reiškinys, tik menkesnio masto nei visa Afganistano okupacijos afera – suinteresuotų veikėjų smagus pasipelnymas iš paties proceso organizavimo, maksimaliai išpučiant jo biudžetą skraidymais aplink pasaulį, idiotiškomis statybomis bei kyšiais su atridomis – iš anksto nusispjaunant į deklaruotą jo rezultatą.

Tikiuosi, niekas neįsižeis, jei paminėsiu, kad tos komiškos ąžuoliukų sodinimo, kelių bei mokyklų statybų istorijos Goro provincijoje didžia dalimi man atrodo priskirtinos tai pačiai eilei?

4. Nūdienos spauda pilna nuostabos: kodėl JAV instruktorių išmuštruota, apmokyta ir iki dantų apginkluota 300 tūkst. dydžio Afganistano kariuomenė  nepasipriešino talibams? Kodėl negynė iki paskutinio kraujo lašo demokratijos, demokratiškai išrinkto Prezidento, žmogaus, moterų ir gėjų teisių? Kodėl išsilakstė po užsienius arba tiesiog perėjo į talibų pusę?

Nors atsakymas ir taip pakankamai aiškus: kas ir vardan ko ten turėjo priešintis tiems talibams?

Buvo JAV marionetės Vyriausybėje ir buvo okupacinio režimo nusamdytas vietinis personalas, susigundęs geru gyvenimu, garantuojamu už tarnystę okupantams. Visas Afganistano valstybės aparatas ir kariuomenė buvo išlaikomi išorės lėšomis.

Išdidžiai žandus pūsti pamėgęs komiškas „demokratiškai išrinktas prezidentas“ iš Kabulo į užsienį spruko pirmasis, prisikrovęs pilną sraigtasparnį pavogtų valdiškų dolerių. Sakoma, kad dar du kupiūrų prigrūsti automobiliai liko prie pakilimo aikštelės oro uoste, nes netilpo. O juk jis turėjo būti pasipriešinimo puolantiems islamo fundamentalistams lyderis, kovai už žmogaus bei gėjų teises įkvepiantis Afganų Demokratijos Tėvas. Deja, nebuvo lemta.

Ką gi – kokį žmogų parinko JAV veikėjai, toks ir „vadovavo“, „lyderiavo“ bei „įkvėpė“. Kol nepaspruko su pavogtais biudžeto pinigais.
Priminsiu, kad net sovietai buvo kietesnį veikėją parinkę – po sovietinės kariaunos išvedimo jų statytinis Nadžibulla dar trejus metus įnirtingai priešinosi ir į užsienį nespruko, o buvo sučiuptas ir pakartas sostinėje.

Tie vaizdai, kuriuos matėme Kabulo oro uoste išskrendant paskutiniesiems JAV kariuomenės lėktuvams sukėlė nesmagių minčių.  Besiblaškanti po pakilimo takus minia priminė bejėgių avių bandą, bandančią pabėgti nuo puolančių vilkų gaujos. Sprunkantys okupacinio režimo patarnautojai, jauni vyrai kabinosi už kylančio lėktuvo važiuoklės ir krito iš kilometro aukščio, bet … nedrįso su ginklu rankose priešintis talibams. Mirti neįtikėtinai kvaila mirtimi jiems pasirodė priimtiniau, negu žūti kovos lauke ginant nuo talibų demokratiją, žmogaus teises ir vakarietiškas vertybes.

Ką tai liudija, gerbiamieji? Tik tai, kad tie žmonės gyveno be jokios ideologijos, be jokio tikėjimo, grynai šia diena ir savo asmeniniais interesais, nekvaršindami sau galvos jokiomis aukštesnio lygmens vertybėmis.

Panašiai, kaip nemenka dalis ir mūsų jaunimo, ypač – save laikančio pažangiu. Nesinori taip galvoti, bet įkyriai kirba mintis – ar netikėto Rusijos–Baltarusijos karinių jėgų įsiveržimo atveju Vilniaus oro uostas nebūtų Kabulo oro uosto analogas, pilnas besiblaškančių bejėgiškuose bandymuose pasprukti iš šalies taikiųjų hipsterių minių?

5. Savo akimis išvydome, kaip radikalaus islamo ideologija ir puštunų genčių tradicijomis pasiremdami silpnai ginkluoti partizanai be jokio vargo įveikė gerokai gausesnę skaičiumi bei nepalyginamai geriau apginkluotą reguliarią kariuomenę, kurios karių galvose nebuvo jokios ideologijos, tik demokratinės vertybės, moterų ir gėjų teisės, etc. – tai, į ką jiems buvo tiesiog nusispjauti.

Nustebote, kad niekas iš afganų nenorėjo mirti už lygias galimybes ir gėjų teises? Nors valdiška propaganda jiems tai bandė brukti į galvas dvidešimt metų! Per juos spėjo užaugti naują afganų kartą! O nebijančių mirti vardan Allacho ir jo Dangaus karalystės kažkodėl atsiranda dešimtys tūkstančių?

Geresnės demonstracijos, kokią reikšmę karinių veiksmų efektyvumui turi kariaunos kovinė dvasia bei jų galvose įdiegta visuomenės išsivystymo lygį bei vertybes atitinkanti religinio pobūdžio ideologija, negalima būtų net sugalvoti.

Tokios iš anksto įdiegtos ideologijos nebuvimas yra absoliučiai demoralizuojantis dalykas karo metu. Jei kiekvieno žmogaus gyvybė yra aukščiausia vertybė, tai kodėl kas nors turėtų ją aukoti pastodamas kelią ginkluotam agresoriui?…

Štai Afganistano kariuomenė tiesiog norėjo gauti algą ir ramiai gyventi. Jokios minimaliai įkvepiančios žygdarbiams ideologijos jiems per dvidešimt metų neįdiegta. Kariauti jie ir nesiruošė, nes… O vardan ko? Į demokratiją, žmogaus, moterų ir gėjų teises jiems buvo nusispjaut, ir tiek. 

Vėl primenu nesmagią tiesą – sovietų okupantų apmokyta afganų kariauna prieš islamistus atsilaikė net trejus metus. Vis dėlto komunistai-zampolitai sugebėjo įkalti šiokią tokią idėją jiems į galvas ir nors kokią kovinę dvasią įpūsti. O šitie JAV apmokyti, apginkluoti ir motyvuoti demokratijos karžygiai jau kitą akimirką masiškai spruko į Uzbekiją bei Tadžikiją arba tiesiog perėjo į talibų pusę. 
Nes okupantų pinigus ėmė už tarnybą, o ne savo galvos guldymą kovose su labiau ideologiškai motyvuotais savo tautiečiais, t.y. talibais.

Ir tai ne juokai, bet labai rimtas signalas ir mums, turint omenyje, kad galingiausios Vakarų valstybės – JAV – karinės pajėgos sparčiai išsigimsta, veikiamos leftistinių ideologijų, kurias bruka specialiai į aukščiausius postus susodinti atitinkami veikėjai.

Kuomet kariuomenėje pradedama daugiau rūpintis įvairovės, kritinės rasinės teorijos diegimu bei homoseksualizmo ir transgenderizmo plėtra, nei koviniu efektyvumu, nesunku nuspėti, kas jos laukia netolimoje ateityje. Deja, NE šlovingos pergalės, o panašios istorijos, kaip su olandų kariauna Srebrenicos mieste bosnių genocido metu. Apie tai ano meto JAV generolai pasisakė gana rūsčiai ir nepolitkorektiškai.

Jei pagal keistus, su efektyvumu nieko bendro neturinčius kriterijus parinktų karinių vadų valia nusilpsta bei sumenksta jų profesiniai gebėjimai, jiems vadovaujantiems politikams galvos smegenis pakanda leftizmo silpnaprotystė, o eiliniams kariams siūloma aukotis po dryžuota vėliava – žūti mūšyje vardan gėjų teisių pergalės ir kompensacijų rasinėms mažumoms, tampa visiškai akivaizdu, jog kariuomenės techninis-materialinis pranašumas gali nebetekti reikšmės. Tiesiog nebus kam duoti ryžtingų įsakymų arba tiesiog nebus pasirengusių ir motyvuotų karių, kurie nepabūgtų juos vykdyti, net jei tai ir grėstų jų gyvybėms.

Tai, ką mes matome vykstant su išorinių ES sienų „apsauga“ kai kuriose šalyse – puikus tokios degradacijos pavyzdys. Problema, kurią koks De Golis būtų išsprendęs keliais šūviais, tampa nebeišsprendžiama. Nes suirutė ne pasienyje, o politikų galvose.

6. Kitas dalykas, ką parodė visos tos beprasmės dvidešimties metų trukmės Afganistano okupacijos istorijos nušvietimas viešojoje erdvėje – vertinant pasaulio realijas nebegalima tikėti vadinamaisiais „ekspertais“ ir juo labiau – žiniasklaida, piešusiais mums rožinius vaizdus bei įrodinėjusiais, kad demokratinio Afganistano statybos vyksta visu tempu, kad puikiai apmokyta ir apginkluota afganų kariuomenė kausis su talibais ir juos sutriuškins, o bent kiek ženkli tos šalies visuomenės dalis juos palaikys.

Pasirodė, kad ne. Nieko panašaus iš to, kas buvo žadama, nenutiko.

Nei ekspertai, nei spaudos rašeivos nė velnio tame Afganistane ir jo okupacijos realybėje neišmanė arba, kas gal net labiau tikėtina, tiesiog melavo, piešdami žmonėms bei politikams rožinius vaizdelius pagal tikrųjų užsakovų, okupacija suinteresuotų veikėjų, pageidavimus.

Tai kodėl kas nors turėtų tais ekspertais bei spauda pasitikėti ir kitose situacijose?

Tai tiek tų raidžių Afganistano klausimu. Buvo labai įdomu viską pamatyti nuo pat pradžios iki gėdingos pabaigos ir sekti visus tuos demagoginius viražus, kurių tikroji vertė pagaliau tapo galutinai aiški ir nebediskutuotina.

Pasimokykime iš to, jeigu pavyks.

**********************

KOMENTARAI: