Rugpjūčio 23-ioji, ryškiai įsirėžusi į Tautos istoriją, perskrodė ir disidento Vytauto BOGUŠIO gyvenimą.
– Buvote vienas iš to istorinio 1987 m. rugpjūčio 23-iosios nesankcionuoto mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo organizatorių. Ar šią dieną dar susiburia buvę Lietuvos laisvės lygos nariai? Ar ji jums vis dar išskirtinė emociškai?
– Šiemet bus 34-osios šio mitingo metinės. Daug bendražygių jau nebėra – gyvena debesėliuose, daugelio likusių jėgos jau ne tos, kad į renginius eitų. Be to, pasikeitė ir tradicijos – iniciatyvą susirinkti prie paminklo po truputį perėmė kiti žmonės, tie, kurie anuomet jame nė nedalyvavo. Tas, aišku, labai gražu. Nueinu, pasiklausau ten sakomų kalbų.
Ši data tapo svarbi ne tik visuomeniniame ir politiniame šalies gyvenime, bet ir mano šeimos gyvenime. Per tuos 34 metus mano šeimoje įvyko tiek svarbių ir dramatiškų įvykių. Iširo brolio vestuvės, vien dėl to, kad aš tą mitingą organizavau, nes jaunosios artimieji, tarp kurių buvo įtakingas Komunistų partijos veikėjas, vertė brolį prikalbinti mane ne tik nedalyvauti mitinge, bet ir pasmerkti jį – broliui buvo iškelta sąlyga: arba mitingas, arba vestuvės.
Dar iki to dėl savo disidentinės veiklos sugadinau tėvui karjerą. Jis buvo kultūrologas, istorikas, dėstytojavo, buvo vienas geriausių specialistų, išmaniusių Vilniaus universiteto istoriją. Kai įsitraukiau į antisovietinę veiklą, baigėsi visos jo disertacijos ir, jeigu ne rektorius Jonas Kubilius, būtų buvęs išmestas iš universiteto. Kartą jį buvo net suėmę vietoj manęs, nes mūsų vardai tokie patys. Tai liks visam gyvenimui. Kaip ir akimirkos, kai prieš 14 metų mano vyriausias sūnus Vytautas Kristijonas tuokėsi būtent rugpjūčio 23-iąją, o mes, visa šeima, važiavome prie A.Mickevičiaus paminklo filmuotis, fotografuotis. Prie to paties, prie kurio kartu su žmona Virginija ir vaikais anuomet atėjome į istorinį nesankcionuotą mitingą: sūnui tuomet buvo 6 metai, dukrai – 4,5.
– Sūnus su savo išrinktąja specialiai pasirinko rugpjūčio 23-iosios datą ar tiesiog taip simboliškai sutapo?
– Tiesiog sutapo. Žinoma, tam mes su žmona labai pritarėme. Sūnus tuokėsi Šv.Mikalojaus bažnyčioje, o būtent iš šios bažnyčios anuomet mes, mitingo dalyviai, ir patraukėme prie A.Mickevičiaus paminklo. Būtent ten, bažnyčioje, tąkart įvyko išties simboliškas, nors ir labai skaudus bei sukrečiantis, įvykis. Tą sekmadienį 10 valandą susirinkome į mišias. Jas aukojęs kunigas Stanislovas Valiukėnas turėjo pranešti apie mitingą ir paraginti tikinčiuosius nueiti į jį. Kunigas buvo garbaus amžiaus, labai susijaudino – išėjo prie altoriaus ir krito, numirė vietoje. Mus tai labai sukrėtė. Jis, buvęs politinis kalinys, buvo mūsų dvasinis vadovas, tad su tokia slogia nuotaika, netekę vieno savo žmogaus, patraukėme prie A.Mickevičiaus paminklo. Nors kunigas mirė taip ir nepasakęs to, ką ketino pasakyti, bet daugelis jo mirtį suprato kaip ženklą. Kaip padrąsinimą, kaip kvietimą nepabūgti, nepasitraukti.
– Ką buvęs ilgametis, net keturių kadencijų, Seimo narys šiandien pasakytų apie šių dienų rugpjūčio mitingą – prie Seimo vykusią protesto akciją, virtusią riaušėmis?
– Tai nepalyginama. Mes siekėme nepriklausomybės, kovojome prieš sovietų okupaciją. Mitinge mes skleidėme gerą naujieną Tautai ir pasauliui, kad norime būti laisvi. Dabar esame laisvi, gyvename demokratinėje valstybėje. Aš visada buvau už demokratiją, už laisvą žodį, už sąžinės, religijos laisvę. Turėjome mes tų mitingų, protestų, tai vienas iš pagrindinių demokratijos komponentų. Nes nereikia valdžios garbinti, tačiau reikia turėti atsvarą valdžiai, reikia reikšti savo idėjas, nuomonę, tai natūralu.
Bet protesto prie Seimo akcijoje buvo kai kas, kas privertė mane sunerimti, o būtent – mitinge išgirsta retorika, makabriškas kartuvių, holokausto simbolių reginys, klyksmai: „fašistai”, „liberalfašistai”. Juk visa tai užsibaigė 1992 metais kartu su prosovietine organizacija „Jedinstvo” ir su valstybinio perversmo iniciatoriumi, komunistu M.Burokevičiumi. Po jų, tokių pareiškimų iki šiol nebuvo. Todėl dabar išties įdomu, iš kur atsirado fašistai. Tai dirva politikams, politologams pasiaiškinti. Juk lygiai tokią retoriką naudoja gretimos valstybės tironas. Kodėl susirinkę protestuotojai nešaukė: „bolševikai”, „enkavėdistai”? Juk fašizmo jie beveik nė vienas neatsimena, o sovietinę okupaciją tikrai didesnė jų dalis yra išgyvenę. Pagaliau brendo sovietmečiu. Kodėl jie nenaudojo tokios retorikos? Tai klausimas, į kurį niekas dar nebandė atsakyti.
Kita vertus, neaiškūs ir protestuotojų tikslai, ką jie norėjo pasakyti tomis kartuvėmis – ar į budelio rolę įsijausti, ar sudaužyti demokratinį valstybės laivą? Tiesiog nesuprantamas tas pyktis, neapykanta, galbūt net ir įžūlumas, peraugantis į tam tikrą žiaurumą. Galėčiau klausti, kuo kalti tie jauni policijos vyrai, kurių daug nukentėjo. Juk jie gynė tų pačių protestuotojų saugumą.
– Seimo nariu buvote 2009 metais, kai minia šturmavo Seimą, dužo langai, o į žmones šaudyta guminėmis kulkomis. Kai kas šiandienos ir anuose įvykiuose įžvelgia panašumų. O ką jūs manote?
– Lyginti galima tik patį faktą – 2009 metais vyko nesankcionuotas mitingas, ir šių dienų mitingas peraugo į nesankcionuotą. Bet lyginti jų tikslus, priemones ir veiksmus – būtų klaida.
Smurtas nelygus smurtui, nors, žinoma, bet koks smurtas yra nepateisinamas. Visi žmonės turi teisę reikšti savo nuomonę, bet tam yra taikūs būdai ir priemonės. Sprendžiant iš kai kurių protestuotojų laikysenos, tarp jų būta ir spalvingos kriminalinio „universiteto” biografijos žmonių. Manau, protestuotojais paprasčiausiai buvo pasinaudota.
– Filosofas Alvydas Jokubaitis viename interviu sakė: „Nejuokinkit su tuo kartuvių simboliu. Politikas turi kalbėtis, net ir šalia giljotinos”. Kaip pavadintumėte valdančiųjų nenorą kalbėtis su savos šalies piliečiais? Baime? Arogancija?
– Aš 2009 metais buvau išėjęs pasikalbėti su žmonėmis, kai į Seimą skriejo akmenys, sniego gniūžtės, ir nieko tokio man nenutiko. Kai ką apmėtė kiaušiniais. Esu įsitikinęs, jog vengimas išeiti pasikalbėti yra politikų klaida. Nereikia bijoti, na, galbūt klius kiaušiniu ar kokiu jogurtu užpils – niekadėjų visur ir visada buvo. Žinoma, mases labai lengva uždegti, įpilti žibalo į ugnį ir vesti jas velniai žino kur. Tas bandos inercijos jausmas išties galingai veikia. Tačiau, nepaisant to, politikai turėjo eiti ir kalbėtis. Ar tai būtų davę rezultatą, sunku pasakyti. Bet žmonės turi teisę išsakyti nuomonę, tik metodas pasirinktas išties nevykęs. Atvirai sakau, man nepriimtinos tos kartuvės, holokausto simbolika ir tie jų šūkiai.
– Ką manote apie Lietuvos politiką Baltarusijos atžvilgiu? Ar teisūs sakantieji, jog migrantų krizę sukėlė trumparegiai mūsų politikai?
– Tai globalinė problema. Niekas nesugebėjo išspręsti migracijos klausimų, nei amerikonai su Meksika neišsprendė, nei Graikija, nei Ispanija, nei Suomija su Kremliaus dviratukais, su kuriais atvažiuodavo visi pabėgėliai. Ir Lietuva tam buvo nepasiruošusi. Tai – faktas. Čia labai tiktų prisiminti šviesaus atminimo mūsų diplomatijos tėvo Stasio Lozoraičio prieš mirtį pasakytą moto, savotišką mums paliktą testamentą – saugokite sienas. Pasirodo, mūsų siena išties buvo absoliučiai skylėta. 30 metų ji buvo kiaura ir niekam nerūpėjo. Kažkas vykdė kažkokias pratybas, ruošėsi nuo 40 tūkst. pabėgėlių apginti, bet tas muilo burbulas susprogo. O kai mūsų kaimynės vadovas yra tironas, su juo sunku susikalbėti. Dabar gali būti dar baisiau, kai užvirė pragaras Afganistane. Tai ne tik Lietuvos, tai visos Europos Sąjungos bėda – nėra bendros politikos pabėgėlių klausimu.
– Dalindamasis prisiminimais apie 1987-ųjų rugpjūčio 23-iąją esate sakęs, kad tada bijojote tik vieno, kad susirinkti žmonėms neleis baimė ir prisitaikėliškumas. Ar baimės jausmas šiandien vėl gajus, nes už kitokią nuomonę aršiai užsipuolama ir sisteminėje žiniasklaidoje, ir socialiniuose tinkluose, kaip, pavyzdžiui, buvo užsipultas kunigas Algirdas Toliatas dėl pasisakymo prieš Stambulo konvenciją?
– Tai ir yra laisvas žodis bei demokratija. Kiekvienas žmogus gali reikštis, kaip nori. O kalbant apie socialinius tinklus, mes galbūt per daug viską dramatizuojame ir pernelyg įnikę į tokią liguistą socialinių tinklų sferą.
Aš feisbuko neturiu jau nuo 2013 metų, nedalyvauju jokiuose socialiniuose tinkluose ir labai laimingai gyvenu. Sukelta tam tikra psichozė, nors grupė žmonių išties bando primesti savo nuomonę. Dabar net pajuokauju, jog reikia paskelbti konkursą, kas daugiau bjaurasčių prikalbės ar prirašys apie dabartinį Lietuvos prezidentą. Tik niekaip nesuprantu, kodėl. Ir atkreipkite dėmesį, kad faktiškai ta aktyvioji žmonių grupė, per socialinius tinklus varanti tokią veiklą, yra tik kokie 5-8 įtakingi viešosios erdvės veikėjai. Mums tik taip atrodo, kad yra taip, kaip toj gražioj vaikystės pasakoj, kur bėga zuikis ir rėkia: dangus griūva. Na, negriūva tas dangus.
respublika.lt