Valdas VASILIAUSKAS 2023 kovo 02 19:21:00
Juo atkakliau buvo trinami mažiausi V.Landsbergio valdžios sovietinės kilmės požymiai, tuo jie greičiau atgimė postsovietinėje Lietuvoje. Tarkim, valdančiųjų privilegijos. Tačiau tokia groteskiška forma, kad jomis net senoji nomenklatūra būtų pasibodėjusi: veikiau feodalinius papročius priminė Kovo 11-osios signatarų apdalinimas rentomis iki gyvos galvos, automobilių paskyromis ir žemės sklypais brangiausiose vietose. Ir įžūlumo viršūnė: lyg monarchijoje Anūko paveldėtas Senelio įsteigtos partijos pirmininko postas.
1992 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius ir Rusijos Federacijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas parašais patvirtino Rusijos kariuomenės išvedimo grafiką. Eltos archyvo nuotr
* Z.VAIŠVILA: Automobilių paskyras AT deputatams siūlyti pradėjo Ministrė pirmininkė K.Prunskienė. V.Čepaitis net truktelėjo ją per dantį – negalėjai bent kiek pakentėti? O signatarų statusą reglamentuojantis įstatymas su rentomis ir teise į sklypą buvo priimtas tik 2003 m. spalio 16 d., pasirašytas ir prezidento Rolando Pakso.
Tai buvo padaryta po to, kai mano vadovaujama signatarų klubo valdyba paprašė Seimo valdybą paskelbti Aukščiausiosios Tarybos sudarytų valstybinių komisijų dėl 1991 m. sausio 8 d. įvykių ir Ministro pirmininko A.Šimėno dingimo aplinkybių medžiagų paskelbimo. Paaiškėjo, kad šie dokumentai dingę. Netrukus vykusiame signatarų klubo metiniame susirinkime ir V.Landsbergio, ir A.Brazausko komandų nariai be žodžių nušlavė šią signatarų klubo valdybą.
Dėl Anūko „garbingo” posto tik priminsiu, kad „Tėvynės sąjunga – Lietuvos konservatoriai” (TS-LKD) įsisteigė 1993 m. gegužės 1 d. Tad su Sąjūdžio istorija ši partija neturi nieko bendro.
Apskritai V.Landsbergiui liko svetima liberalioji atstovaujamoji demokratija ir pats parlamentarizmas. Profesorius pernelyg nevertino Aukščiausios Tarybos ir jos pirmininko pareigų, iškėlusių jį į istorijos aukštumas. Jam visuomet magėjo daugiau, jo niekad neapleido knietulys dėl prezidento laurų.
Iš tikrųjų tai totalitarizmo recidyvas, ryškus ir TS-LKD veikloje: kaip ir komunistų partija, ji susitapatino su valstybe, todėl neklystanti ir vienintelė atstovaujanti visai liaudžiai (Tautai), o jos pirmininkas, kaip ir CK generalinis sekretorius, atstovauja visai partijai. Jo ir partijos kritikai – Maskvos agentai, Tautos (liaudies) priešai, „jedinstvo”, fašistai. Skirtumas tik tas, kad garbės CK generalinių sekretorių, valdančių partiją per anūką, vis dėlto nepasitaikydavo.
Neišsyk buvo susivokta, kad V.Landsbergio ir A.M.Brazausko kova primena B.Jelcino ir M.Gorbačiovo žūtbūtinę kaktomušą. Tai būta ne senų totalitarinių ir naujų demokratinių jėgų susidūrimo, o paprasčiausių grumtynių dėl valdžios – susikibo du kompartijos sekretoriai, kurie tokiais visuomet ir išliko, tegul ir pasivadinę prezidentais. B.Jelcino demokratinės reformos Rusijoje nepalietė svarbiausių totalitarizmo struktūrų, senoji nomenklatūra išsaugojo savo pozicijas. Išsaugojo ir Lietuvoje.
Nors antikomunistinė retorika Lietuvoje liejosi per kraštus, buvo priimta ne viena komunizmą smerkianti rezoliucija, nors V.Landsbergis ir jo partija niekad nepavargo keikti Maskvos, tačiau akistatos su kruvina Tautos praeitimi buvo meistriškai išvengta. Buvo nepasinaudota proga pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais viską peržiūrėti ir įvertinti- surengti komunistų nusikaltimų Niurnbergą.
Viena, Seimo rezoliucijomis ir V.Landsbergio raštais pulti komunizmą, ir visai kas kita – valstybės įstatymų jėga traukti atsakomybėn komunizmo nusikaltimų organizatorius ir vykdytojus. Desovietizacija buvo paviršutiniška ir net karikatūriška, kaip ką tik valdančiųjų priimtas Draudimo propaguoti totalitarinius ir autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas, įteisinęs jau seniai paskelbtą karą su paminklais. Bet nuožmiai griaunant totalitarinio rėžimo paminklu , trinami jo pėdsakai, praeitį siekiama ne įvertinti, o ją užmiršti. Užmiršti Tautai padarytus nusikaltimus.
* Z.VAIŠVILA: V.Vasiliauskas prieštarauja pats sau – jei tęsti šią autoriaus logiką, tai reikėjo sudoroti Just.Marcinkevičių, V.Petkevičių ir visus per 200 tūkst. LKP narių… Ir prof. Bronislovą Genzelį, sutikusį po Sąjūdžio įsteigimo tapti Vilniaus valstybinio universiteto kompartijos sekretoriumi, kuris drauge su R.Ozolu ir kitais bendraminčiais privedė LKP prie atsiskyrimo nuo TSKP
O gal reikėtų lygiuotis į TSKP CK Vilniaus aukštąją partinę mokyklą, kurios partinės organizacijos susirinkime, renkant delegatą į dvidešimtąjį LKP suvažiavimą, kandidatui į delegatus aktyviam LKP atsiskyrimo šalininkui Jonui Arvasevičiui pareiškus, kad jis – už savarankišką LKP, „Salėje kilo triukšmas, švilpimas, replikos „nacionalistas”, „separatistas”. Delegatu jo neišrinko ir nedelsiant išmetė iš darbo. D.Grybauskaitė susirinkime jo neužtarė, tačiau po LKP atsiskyrimo buvo paaukštinta – tapo moksline sekretore su 30 proc. darbo užmokesčio priedu. Vis tik antras žmogus po rektoriaus!
Tad su tokia logika vieninteliais kone šventaisiais liktų D.Grybauskaitė ir V.Landsbergis, kurio prašymo stoti į kompartiją netenkino dėl jo veiklos niuansų konservatorijoje.
Kaip ir desovietizacija, tokia pati imitacinė buvo ir svarbiausioji jos dalis- liustracija. Pirmaisiais nepriklausomybės metais po paskirų agentų triukšmingų demaskavimų persigandusi nemenka KGB agentūros dalis spruko į Vakarus. Bet netrukus iš Londono, Ispanijos, Amerikos ir kitur patyliukais grįžo namo, nes paaiškėjo, kad į dienos šviesą velkami tik „jų” kagėbistai, o „mūsų” saugūs. Tai būta taip pat tik kovos dėl valdžios, o ne teisingumo vykdymas, kuriuo siekiama išvaduoti Lietuvą iš slaptos nusikalstamos struktūros gniaužtų.
Pasitelkę kabinetinę liustraciją, valdantieji padarė saliamonišką sprendimą: kam ardyti agentūros tinklą, jeigu jį galima perimti? Vieno geresnių pastarojo meto lietuviškų vaidybinių filmų „Piktųjų karta” iškalbingas epizodas saugumiečiams apleidžiant KGB padalinio Vilniuje rūmus. „Viskas baigta?” – klausia nusiminęs KGB operatyvinis darbuotojas. „Ne, viskas tik prasideda”,- ramiai atkerta KGB generolas.
Giliau desovietizacijos ir liustracijos nepaliestos visuomenės postsovietinė transformacija vyko pagal Vakarų ekspertų dūdelę. Šiems neoliberalams mažiausiai rūpėjo teisingumas, juo labiau socialinis teisingumas, taip pat ir kapitalo kilmė. Privatizacija suformavo žaibiškai pralobusį sluoksnį – išeivių iš nomenklatūros ir jos palikuonių, taip pat iš KGB karininkų, kūrusių ne tik priedangos organizacijas, bet ir atvirai stačiusių visokius vilonus, karolinas ar steigusių „Status” ir kitas bendroves.
Šitą nepriklausomos Lietuvos ir komunistinės nomenklatūros simbiozę galutinai įtvirtino V.Landsbergio ir prezidentės Dalios Grybauskaitės sąjunga. Prastesnio regėjimo pernykščių Vasario 16-osios iškilmių prie Signatarų namų dalyviui galėjo pasidingoti, jog balkonėlyje šalia ryškiai dažytos blondinės stovi ne V.Landsbergis, o Mykolas Burokevičius.
* Z.VAIŠVILA: M.Burokevičius džiugesys dėl D.Grybauskaitės išrinkimo prezidente viešai skelbtas. Tai, kad D.Grybauskaitė kruvinais Lietuvai 1991 m. dirbo TSRS ambasadoje JAV, o 1999 m. JAV Vyriausybės buvo išprašyta, nors tuo metu buvo antruoju asmeniu Lietuvos ambasadoje, atrodytų, sudarytų pakankamą pagrindą Vakarams ja nepasitikėti. Tačiau daug naudingiau tokius asmenis pakabinti ir valdyti. V.Landsbergio tėvo gyvenimas – tuo požiūriu panaši istorija.
***
Grįžkime prie S.Loznicos filmo, kuris jau nekukliu pretenzingu pavadinimu suteikia savo herojui žmogaus, sugriovusio blogio imperiją , titulą. Bet šia garbe derėtų dalintis ir su Ronaldu Reiganu, atvedusiu Vakarus į pergalę Šaltajame kare, ir Popiežiumi Jonu Pauliumi II, ir lenkų „Solidarumu”, ir disidentų judėjimu, ir nesuskaičiuojamais žmogaus teisių gynėjais, ir net Afganistano modžahedais, nepasidavusiais ir sekinusiais Sovietų Sąjungą ištisą dešimtmetį (1979-1989). O rusų šovinistai imperininkai ir V.Putinas visą kaltę bemeilintų suversti tam pačiam M.Gorbačiovui.
Be to, šis propagandinis filmas yra anachroniškas, paremtas klaidinga laiko chronologija: visuotinai pripažįstama, kad 1989 -tieji- komunizmo žlugimo metai, kai V.Landsbergis dar tik kopė į valdžią. Tais metais nebeliko Berlyno sienos, visos Rytų ir Vidurio Europos valstybės taikiai, išskyrus Rumuniją, išsivadavo iš Maskvos ir komunistų jungo, Vaclavas Havelas jau buvo išrinktas dar gyvavusios Čekoslovakijos prezidentu.
Veikiausiai S.Loznica nebuvo susipažinęs su geriausiu, iki šiol nepranoktu pasakojimu apie mūsų išsivadavimą, – 1993 m. anglų ir amerikiečių istoriko, žurnalisto, tuo metu gyvenusio ir dirbusio Baltijos kraštuose Anatol Lieven knyga „Pabaltijo revoliucija. Estija,Latvija, Lietuva – kelias į nepriklausomybę”, kurią dienraštis „The New York Times” išrinko metų knyga, autorius buvo apdovanotas Dž.Orvelo ir kitais garbingais prizais.
A.Lieven objektyviai, be šlovinimo ar demonizavimo įvertino V.Landsbergio (ir Sąjūdžio) istorinį vaidmenį: V.Landsbergio „platesnė istorinė reikšmė – tai jo ir Sąjūdžio duotas impulsas Sovietų Sąjungai iširti ir pasipriešinimas, su kuriuo jis ir daugybė paprastų lietuvių sutiko sovietų reakciją 1991 metų sausį. Ne vienu atveju Landsbergio ar Lietuvos indėlis nebuvo sprendžiamasis: sovietų žlugimą nulėmė platesni veiksniai. Tačiau jeigu ne jis ir ne lietuviai, įvykių tėkmė galėjo pakrypti kiek kita linkme”.
Ir sykiu kritiškas žvilgsnis: „V.Landsbergio nacionalizmas turėjo puikių bruožų, tačiau kai kuo buvo be galo koktus. Landsbergis daugiausia kaltinamas turbūt dėl to, kad, skirtingai nei tautiniai veikėjai, su kuriais pageidautų būti lyginamas – Čerčilis ir de Golis, paliko tautą dar labiau susiskaldžiusią, negu tada, kai tapo jos vadu , o Lietuvos demokratiją- su giliais randais”.
Šviežiausias Lietuvos demokratijai padarytas gilus randas – V.Landsbergio ir jo liokajų išprievartauta Konstitucija gviešiantis valstybės vadovo vardo. Taip V.Landsbergiui atsidėkojo už savo ir vaikų karjeras, materialinę gerovę ir saugią ateitį politinė klasė, kurią jis puoselėjo, testavo per asmeninį lojalumą, formavo per partinius, šeimyninius ar profesoriaus ir jo mokinių ryšius ištisus tris dešimtmečius. Nepotizmas, protekcija – nuo savivaldybių iki centrinės valdžios, o ypač privatizuotose valstybinėse monopolijose – V.Landsbergio Lietuvoje tapo norma.
Kiekvienoje situacijoje galima ką nors išgudrauti: panašiai įstatyme „prezidentą” pakeitus „Valstybės vadovu” , neva buvo apeita Konstitucija ir du Konstitucinio Teismo išaiškinimai. Tikras reliatyvizmo triumfas.
Tada Tautą keiskime „populiacija”, valstybę – „teritorija”, šeimą – „namų ūkiu”, lietuvius- „gyventojais”? Kuo keisime Lietuvą? Ar ilgai jos vardą išsaugos pralaimėjusi, apgauta ir nuskurdinta Tautos dauguma, išblaškyta po londonus, airijas, norvegijas? Žinoma, jos vardą garsiausiai šauks, karščiausiai Tėvynei meilę prisiekinės nugalėjusi klestinti laiminga mažuma ir jos oligarchinė partija, sukūrusi oligarchinę korumpuotą valstybėlę. Ir išsirinkusi korumpuoptos oligarchinės valstybėlės vadovą „Mr.Landsbergį”.
S.Loznica savo filmu apmelavo ne tik lietuvius , bet dar labiau – savo tautiečius. Ukrainiečiai kiekvieną akimirką visam pasauliui savo krauju ir aukomis įrodinėja, kad blogio imperija nesugriauta ir niekur nedingo – tik persitvarkė, tapo dar agresyvesnė ir žiauresnė.
Pabaiga.
Pradžią skaitykite ČIA ir ČIA.
respublika.lt