Adolfo Ramanausko-Vanago 60-ųjų žūties metinių minėjimas

Maloniai kviečiame į Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vado, brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago 60-ųjų žūties metinių minėjimą, kuris įvyks lapkričio 29 d., trečiadienį, Lazdijuose.

Adolfo Ramanausko-Vanago puoselėta Viltis ir nepalaužiamas Tikėjimas Lietuvos ateitimi tesustiprina ir mus: „Mes visi teturime vieną troškimą: iškovoti Lietuvai laisvę ir, jei Dievo bus leista, su visa tauta dalyvauti toje neįsivaizduojamo džiaugsmo šventėje, su visa tauta kurti tikrai laisvą, kultūringą, demokratijos principais pagrįstą nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.“ (Iš A. Ramanausko-Vanago atsiminimų)

Tiesos.lt primena: kitąmet Lietuva ne tik minės atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį, bet ir pagerbs dvi istorines asmenybes – Adolfą Ramanauską-Vanagą (jo 100-osios gimimo metinės bus minimos kovo 6 d.) bei Tėvą Stanislovą – Algirdą Mykolą Dobrovolskį, vienuolį kapuciną, kunigą ir pamokslininką, Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvį (jo 100-osios gimimo metinės bus minimos rugsėjo 29 d.), prisimins ir prieš 30 metų įkurtą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, atvedusį į kovo 11-ąją – į, A. Ramanausko-Vanago žodžiais tariant, „neįsivaizduojamo džiaugsmo šventę“, sužadinusią viltį „su visa tauta kurti tikrai laisvą, kultūringą, demokratijos principais pagrįstą nepriklausomos Lietuvos gyvenimą“.

Kad 2018-ieji metai, paskelbti Sąjūdžio, Adolfo Ramanausko-Vanago, Tėvo Stanislovo metais, taptų ir Tautos susivokimo bei tikrojo Atgimimo metais, primename ir šiuos kaip niekad aktualius žodžius, išsakytus 1952-aisiais partizanų laikraštyje „Prie rymančio Rūpintojėlio“:

„Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausiai jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinįjį laisvo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu.

Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios vergijos jungu nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą.

Ir klaus anas istorikas, iš kur sė­mėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji.

Ir ieškodamas atsakymo į tuos klausimus jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę.“