Atvažiavę pasistato toliau, kad kameros nematytų. Įlinguoja, rėmą kietuoliškai išskėtę, su gobtuvais, pasklidę tarp lentynų ilgai slampinėja. Dantys išpuvę, snukiai bereikšmiai su negyvom šaldytos menkės akim, kažką tyliai persimeta. Žvilgsniai taip ir šaudo į signalizacijos laidus, daviklius, vaizdo kameras, kasą, brangių gėrimų spintą.Pasilenkęs per prekystalį atseit spokso į kažką lentynoj, bet iš tikro žvairuoja prie pardavėjos rankų pavojaus mygtuko. Penki nevietiniai vyrai toli nuo pagrindinio kelio, per koronavirusą atvažiavę į kaimą pasivaikščioti, parduotuvėn užeina „nusipirkti kramtuškės“. Kaimas, blet, šūdas, nieko čia gero – išvažiuoja. Aiškiai „zaliotni“ apsižiūri.
Parskrenda ne vien akcijinių slidinėjimų mėgėjai. Ir ne vien vargo bitės, išvažiavę duonos kasdieninės sau ir šeimai. Sugrįžta ir kraujasiurbiai, kurie, kadaise atsidarius Europai, išvažiavo, o visi besikeičiantys policijos vadai pelnėsi už „gerėjančią kriminogeninę“, darė „optimizacijas“. Nors erkės niekur nedingo, tik laikinai buvo išropoję.
Pirmieji išvažiavę užsiėmė kitų išvykėlių eksportu-importu, tiekė už brangiai pigią lietuvišką darbo jėgą. Ėmė ir iš išvažiuojančių, ir iš darbdavių, pilni internetai buvo „įdarbinimo agentūrų“ir „tarpininkų“, kurie ir suranda garantuotą, gerą darbą, ir apgyvendina.
Įdarbindavo nelegaliai, atėmę dokumentus, ėmė „procentą“ ir rinko nuomas. O patys už paslaugą vakarietiškam rykliui pabūdavo „brigadininkais“, sudarydavo sau fiktyvias darbo sutartis, gaudavo socialinio draudimo numerius, prisijungė prie išmokų sistemos spenio. Įleido šaknis.
Greit susimezgė banditų tinklai ir ryšiai su kitais banditų tinklais, vežė kaimo mergas albanams „dirbti baruose“, žolę, cigaretes ir šnapsą, džiaugsmo tabletes ir netikrus pinigus. Prireikė šeštukų ir išmušėjų, tai ten patraukė ir kita tautinė smulkmė – padangų, automobilių ir valčių motorų vagys, suteneriai su savo gyvu asortimentu, kišenvagiai ir kiti duobagyviai. O mūsų kriminogeninė nieko nedarant vis gerėjo ir gerėjo.
Dabar valstybių durys užsitrenkia, banditų tiekimo grandinės irgi trūkinėja, visi bizniai užsidaro, žmonės tupi namuose, nei vežti, plėšti, nei vogti nebe labai yra iš ko ir kam. Vidutiniokai ir įleidę šaknis barygos pasilieka, o smulkmė sugrįžta.
Tik čia niekas jų nelaukia. Išmokų niekas nesiūlo, visi nelegalių pinigų darymo tinklai užimti kitų, net „už navodkę“ vietinė fauna pareikalaus susimokėt ar „priimti į dalį“. Šiltai išmiegoti, prisigerti ir prisiėst, parūkyti ir dulkintis norisi kasdien. O dirbti nieko nemoka.
Jiems greit prasidės pasaulio pabaiga – baigsis parsivežti pinigai, ruoškimės, broliai ir seserys. Pirmiausia kioskai ir kaimo krautuvėlės, kurios naktį lieka nuošaliose vietose be žmogaus, be kamerų ar kur saugos tarnyba atvyksta po pusvalandžio, sodybų senoliai ir nuošalesnių prabangių namų savininkai, turintys grynųjų, sodų namelių savininkai ar šiaip praeiviai.
Dabar visi su kaukėmis, gobtuvais ir akiniais, niekas nepažins, jei nepagausi už rankos. O ir pagauti nėra kam, pareigūnai vos ant kojų nuo kovos su koronavirusais. Miestuose pajėgų dar yra, o miesteliai ir kaimo vietovės visiškai neapsaugoti. Ir jokia e-policija nepadės, jie tik registruos tai, kas jau atsitiko.
Šitie neramumuose ir riaušėse būtų pirmieji. Kuo ilgiau truks neapibrėžtumas, tuo didesnė tikimybė, jog šauliams ir kariuomenei prireiks pradėti patruliavimą provincijoje. Arba patiems žmonėms teks savo gyvenviečių savigynai kurti policijos rėmėjų būrius ar kokį nors kitą vietinės „šerifo tarnybos“ variantą.
