Algirdas Endriukaitis. Kas laukia nacijos, jei jos politikams nerūpi valstybės egzistencinis likimas?

„NACIJA GĘSTA TUOMET, KAI JI NUSTOJA REAGUOTI Į TRIMITUS. DEKADENSAS – TAI TRIMITO MIRTIS.“
Taip teigia filosofas Emilis Sioranas. O mums trimitas – tai Lietuvos istorija, senolių kultūros, ypač kalbos, išminties pagarba, šventa Vasario 16-oji, partizanų, rezistentų auka. Visos tokios idėjos Vakaruose išplautos, o Lietuvoje visa tai šiandieninių prokurorų ir teisėjų Lietuvos valstybės vardu, M. Ivaškevičiaus žodžiais, paneigta ir simptomatiškai įvertinta „subingalvio“ sąvoka.

Konservatorių vadovė I. Šimonytė konservatorių rinkimams į Seimą Lietuvoje išplatino apklausos anketą dėl svarbiausių valstybės problemų. Vienoje klausimų grupėje dėl neišspręstų problemų (chaotiškas Seimo darbas, gydymas, miškų kirtimas ir kt.). Antroje klausimų grupėje dėl Lietuvos laimingumo ir stiprumo (Seimo profesionalumo, aplinkosaugos, jautrios socialinės apsaugos ir kt.). Visi klausimai spręstini, ypač savivaldybių lygmenyje.

Bet ar parlamentarui, politikui nėra svarbiausia valstybės egzistencinio likimo, idėjos, vizijos, suvereniteto klausimai? Dėl to – nė vieno klausimo, ypač svarbaus po konservatorių paleistos valstybingumą naikinančios torpedos „Globali Lietuva“. Sakysim, yra globali Kinija, JAV, Rusija. Ir ką gali reikšti Lietuvai konkuruoti tarptautinėje erdvėje? Dar prezidento rinkimuose I. Šimonytė atvirai pasisakė už suvereniteto atsisakymą – Europos federaciją arba Jungtines Europos Valstijas Lietuvai gaunant Bavarijos arba Kalifornijos statusą. O užmačias išnykti konservatoriai parodė ir Lietuvos vizijos Nr.1 – dvigubos pilietybės, reikalingos „Globaliai Lietuvai“, nešimo ant valstybės altoriaus pašventinti. Viskas nuoseklu.
Šiandieniniai pasaulio intelektualai įtikinamai skambina apie civilizacijos griūtį. Prisimenant popiežiaus Pranciškaus žodžius, kad „Globalizacija, kaip vienakryptis ir pastovus vertybių, praktikų ir gėrybių primetimas, eina ranka rankon su pamėgdžiojimu ir kultūriniu, intelektualiniu bei dvasiniu pavergimu“ („Savais žodžiais“, Alma litera, 2014, p. 67), privalu pagalvoti apie savo valstybės prasmę ir reikšmingumą.

P. Bjukinenas, žinomas JAV politikas, knygoje „Viršvalstybės savižudybė“ (2011) kalba apie JAV civilizacinę krizę. Britų profesorius Koli Krauč knygoje „Postdemokratija“ teigia, kad dabar formaliai išlaikomi visi demokratijos bruožai: „laisvi rinkimai, konkuruojančios partijos, laisvi atviri debatai, žmogaus teisės, atitinkamas valstybės veiklos skaidrumas. Bet politikos energija ir gyvybinė jėga grįš ten, kur buvo prieš demokratinę epochą – pas neskaitlingą elitą ir į turtingas grupes, besikoncentruojančias aplink valdžios centrus ir siekiančius iš jų gauti privilegijų“ (2008, p. 123).

Mes nekalbame, kad Lietuva gali pasaulyje ką pakeisti, bet I. Šimonytės klausimų turinys aiškiausiai parodo, kad konceptualus Lietuvos suvereninės valstybės prasmės turėjimas jai sistemiškai nereikšmingas, nes „Globaliai Lietuvai“ pasaulyje geriau turėti vasalo statusą. Tokio klausimo nutylėjimas yra rinkėjų nepriklausomybininkų klaidinimas dirbtinai neva dengiamasi Kovo 11-osios antklode. Žinoma, gimus šliaužioti skristi negali.

Štai A. Kiva visai neseniai pagarsino tokią mintį: „Šalis, kurios elitas galvoja tik apie save, pasmerkta“. Iš to susidėstytų kontrolinis klausimas: jeigu manytume, kad tik idealistai gali tikrai dorai dirbti ir guldyti galvą už valstybę kaip buvo 1918 metais. Atsakykime: kiek Lietuvos Seime ir Vyriausybėje yra tik savimi išimtinai besirūpinančių ir kiek tradicinių idealistų (procentais)? Jeigu ne pagrindinai, tai bent jau lemtingai žinosime, kas laukia Lietuvos.
2020-08-02 Algirdas Endriukaitis