Viešoje erdvėje pasirodė keletas straipsnių apie buvusius KGB agentus ir patikimus asmenis. Politikai, žurnalistai ir valdininkai sprendžia klausimą, ką daryti su buvusiais KGB agentais? Ar juos viešinti ar ne? Ar leisti visuomenei susipažinti su KGB archyvais ar neleisti? Vyksta baisi diskusija.
Nesvarbu, kad jau daugiau nei 25-eri metai praėjo nuo Sovietų sąjungos žlugimo ir nuo jos vienos aršiausios represinės struktūros – KGB – išnykimo. Nesvarbu, kad visuomenei KGB ar buvusių aršių komunistų klausimas yra neįdomus ir jau neaktualus. Nesvarbu, kad, pavyzdžiui, aktyvūs ir iniciatyvūs Lietuvos komunistai pridarė daugiau žalos Lietuvos visuomenei nei KGB agentai. Visuomenei tai nėra aktualu. Ji savo lyderiais ir toliau renka buvusius aukščiausio lygio komunistus. Tačiau politikams ir aukštiems valdininkams KGB korta vis dar yra svari ir aktuali kompromituojanti medžiaga, galinti iš posto išversti ne vieną aukštą valstybės pareigūną, galinti padėti efektyviau kovoti su politiniais konkurentais.
Taigi, ką daryti su KGB agentais ir patikimais asmenimis?
KGB agentus reikia vertinti trejopai. Viena vertus, jie buvo reikalingi visuomenei. Kai kurie KGB padaliniai kovojo su organizuotu nusikalstamumu, terorizmu ir kitomis visuomenei itin pavojingomis nusikalstamomis veikomis. Tie agentai, kurie padėjo apsaugoti visuomenę ar atskirus jos narius nuo nusikaltėlių, teroristų, buvo geri ir reikalingi agentai. Juos reikėtų vertinti teigiamai. Tuos agentus, kurie padėjo KGB, kaip represinei struktūrai, susidoroti su kitaip manančiais žmonėmis, padėjo komunistų lyderiams ilgus metus išlaikyti valdžią savo rankose, reikėtų vertinti neigiamai. Jie yra verti pasmerkimo. Buvo ir trečia agentų kategorija. Tai asmenys, kurie nieko nedarė, jokios informacijos KGB neteikė, tačiau jie buvo įforminti kaip agentai arba patikimi asmenys. KGB įstaigoje dirbo tokie patys žmonės kaip ir visuomenėje. Buvo tinginių, buvo karjeristų, buvo vagių, sukčiautojų, provokatorių ir kitokių blogų žmonių. Jie norėjo būti paaukštinti, gauti didesnius atlyginimus, premijas, todėl meluodavo vadovams, teikdavo jiems suklastotus dokumentus. Jie susitardavo su asmeniu dėl bendradarbiavimo. Tačiau bendradarbiavimo tikslas buvo ne informacijos teikimas, o pinigų gavimas ir jų pasidalinimas. KGB operatyviniai darbuotojai gaudavo operatyvinių lėšų ir jas galėdavo išmokėti agentams. Išlošdavo abu. Žmogus sutikdavo, kad jį įformintų agentu, o mainais gaudavo pinigų. KGB darbuotojas dalį pinigų pasiimdavo sau ir galėjo rodyti savo vadovams, kad turi daug agentų, kad yra profesionalus darbuotojas.
Tad kyla itin svarbus klausimas. Kas Lietuvai atgavus nepriklausomybę turėjo įvertinti agentų darbą? Kas ir kaip galėjo apriboti buvusio agento karjerą nepriklausomoje Lietuvoje? Kas tas vertintojas turėjo būti? Mano giliu įsitikinimu, juo privalėjo būti Lietuvos visuomenė. Tik ji turėjo spręsti, kas vertas pasmerkimo ir bausmės neleidžiant jam užimti svarbių pareigų valstybės aparate, o kas galėjo toliau sau ramiai gyventi ir dirbti. Reikėjo pačioje nepriklausomybės pradžioje visus KGB archyvus padaryti viešus ir visiems prieinamus. Tegu narsto po juos tas, kas netingi ir turi laiko, tegu žurnalistai, oponentai ar politiniai konkurentai renka po trupinėlį informaciją apie savo konkurentus ir teikia juos visuomenei skelbdami straipsnius, kitais būdais viešindami apie juos informaciją. Ką su jais daryti: rinkti juos savo atstovais ar skirti į svarbius valstybės postus – turėjo spręsti visuomenė, o ne kokia nors grupė asmenų, pasivadinusi laikinąją komisija, skyriumi, prezidento patarėjais, užsienio reikalų ministerijos darbuotojais ar nepriklausomos Lietuvos žvalgybos darbuotojais.
Kodėl taip nebuvo padaryta? Kodėl nepriklausomos Lietuvos valstybės aukščiausi vadovai, parlamentarai nusprendė sovietinės represinės struktūros KGB agentus ir patikimus asmenis padaryti nepriklausomos Lietuvos valstybės paslaptimi ir suteikti jiems vieną iš aukščiausių slaptumo žymų? Jeigu kas nors kur nors atskleis informaciją apie buvusio KGB agento buvusią itin pavojingą ir žalingą Lietuvos visuomenei veiklą, tai tas asmuo ilgiems metams už valstybės paslapties atskleidimą bus uždarytas į kalėjimą, o buvęs KGB agentas, dabartinis aukšto rango diplomatas ar valstybės vadovo vyriausiasis patarėjas, bus apsaugotas, eis ir toliau savo pareigas ir toliau kenks Lietuvos visuomenei. Kodėl KGB agentai ir jų visuomenei žalinga veikla tapo nepriklausomos Lietuvos valstybės paslaptimi, itin akylai saugoma Valstybės saugumo departamento?
Todėl, kad buvę KGB agentai kartu su aktyviausiais ir iniciatyviausiais komunistais valdė mūsų valstybę ilgus metus ir vis dar tebevaldo. Todėl kad svarbiausius sprendimus valstybėje priima asmenys, kurie patys buvo KGB agentais, komunistais ar aktyviais komjaunuoliais arba buvo (yra) su jais susiję. Sustokite akimirką ir žvilgtelėkite giliau į mūsų valstybės vadovų, įtakingų politikų, diplomatų, aukšto rango valdininkų biografijas. Dar kartą paskaitykite viešumoje ne vieną kartą publikuotus straipsnius ir pamatysite bei suprasite, kas yra kas Lietuvoje.
Esu įsitikinęs, kad visas šis žaidimas su liustracijos procesu, su buvusių KGB agentų įslaptinimu ir išslaptinimu yra tik cirkas, skirtas visuomenei kvailinti. Visus KGB ir Komunistų partijos archyvus reikėjo išviešinti pačioje valstybės nepriklausomybės atgavimo pradžioje. Tuomet būtų įvykusi natūrali ir objektyvi liustracija. Tačiau taip padaryta nebuvo. Na, o kol kas niekas nieko neviešins, niekas neleis Lietuvos visuomenei susipažinti su nepriklausomos Lietuvos valstybės įslaptintais KGB archyvais. Dar neatėjo laikas. Buvusiųjų įtaka mūsų valstybei ir priimamiems svarbiausiems sprendimams vis dar yra didelė.
tiesos.lt