Sunku suprasti rinkėjų skonį, madas, ir poreikius Lietuvoje, bet yra tą amatą gerai išmanančių, jau kaip ir ilgalaike profesija pasidariusių, bei iš to sau neblogą gyvenimą susikūrusių žmonių. Piliečiui, turinčiam atsakomybės jausmą, tai labai atsakingas ir varginantis darbas, bet tiems, kurie Seime, pasak Seimo pirmininkės Irenos Degutienės, atlieka tik dekoracijų vaidmenį, tai šis darbas yra tarsi šventė. Atrodo, kad seimūnai gana sąžiningai tą vaidmenį ir atliko iki šiol – stengėsi būti grąžūs, turtėjantys, gerai save prižiūrintys, šokiais ir kitokiom pramogom linksminantys ir save, ir tuos, kurie įteikė jiems į rankas Seimo nario mandatą. Sunku suvokti kiek patys rinkėjai prie tokios atomazgos prisidėjo, išrinkę savo atstovus ir palikę juos be priežiūros vykdyti savo įsipareigojimus.
Demokratinėse valstybėse balansas yra būtinas ne tik tarp valdžios struktūrų, bet ir tarp elektorato, bei jį atstovaujančiųjų. Pavyzdžiui, JAV kongresmenai kasdien gauna tūkstančius laiškų iš savo rinkėjų, kurie nesidrovi priminti jų ne tik rinkiminius pažadus, bet ragina užimti rinkėjams palankią poziciją tuo metu svarstomais Kongrese klausimais. Tokio principo pagalba valdžios atstovų įsipareigojimai įgauna didesnę tikimybę būti įgyvendinti.
Todėl labai intriguoja tas faktas, kad jau tiek daug kartų nesulaukią politikierių prižadėto šviesaus rytojaus ir vėl mes susižavėję puolame jiems po kojų, vos tik jie pamalonina mus savo priešrinkiminiu gražbyliavimu. Turime šį meną puikiai perpratusių politikierių Lietuvoje, kurie metai po metų, kadencija po kadencijos pasinaudoja rinkėjų naivumu susirinkti balsus ir palieka juos laukti savo dėmesio iki kitų rinkimų. Gal čia suveikia psichologinis principas noro būti pastebėtam ir reikalingam bent kas ketveri metai? Juk tas atstūmimo sindromas gal pasimiršta bent trumpam, kai toks ponas kaip V. Uspackich’as meiliai paglosto močiutei galvą, pasiūlydamas emigracijos problemos sprendimui barščių receptą ir suteikdamas vilties, kad ji jam rūpi daugiau nei jos už jį atiduotas balsas. Neatrodo, kad šis žmogus būtų neeilinė asmenybė ar šiaip trauktų doru ir sąžiningu elgesiu, bet kai kurie žmonės randa kažkokio dirbtino medaus jame ir taip prilimpa. Gal ši asmenybė kai kam kelia nostalgiją sovietinių laikų prisiminimais? Kadangi, mano kukliu įsitikinimu, pačios didžiausios sovietmečio įskiepytos “vertybės” buvo vogti ir meluoti, tai nemanau, kad valstybė statoma ant tokių pamatų galės pasiekti kažką pozityvaus ir pasirūpinti savo piliečiais. Piliečiai, kurie patiki savo ir savo vaikų bei valstybės gyvenimą gana abejotinos reputacijos veikėjams už ledų porciją, koncertą, ar kažkokius ten žetonėlius, atrodo nesiruošia gyventi ilgai. Svarbu šis saldus momentas, o kai suvalgysiu ledus, jei dar tebebus žemė ir dangus ir ponui Viktorui tebūsime reikalingi, tai atsiras ir daugiau pramogų, jei gyvenimo prasmė būtent ir yra tokios pramogos.
Taigi, matosi, kad politikieriai jau rimtai apie pažadų vykdymą ir negalvoja, nes jie yra tik jų bilietas į Seimą, kadangi nesusiformavo demokratinė tradicija, kad rinkėjai aktyviai dalyvautų šių pažadų vykdymo užtikrinime. Politikieriai žinodami, kad jiems nereikės pateikti rimtos ataskaitos rinkėjams atsiduria kito šeimininko rankose – tai tikrasis dekoracijų užsakytojas, apie kurį viešai Seimo pirmininkė nenori kalbėti, nes viskas yra paslaptis. Kaip bebūtų keista, nors p. I. Degutienė ir sakosi patirianti bauginimus bei prisipažįsta esanti bejėgė ką nors pakeisti valstybėje, ji vis tiek labai stengiasi būti perrinkta. Vardan ko tada tiek pastangų? Kaip jūs ponia kursite tą jūsų reklamuojamą “gerovę,” būdama tik Seimo dekoracija? Dabar laikas išsikrapštyti kišenius, stalčius, ar dar kažką ir parodyti nuveiktus ketverių metų darbus, bei praeitų rinkimų pažadų rezultatus, bet ne vėl pažerti naujus. Gal mes turime būti jums dėkingi, kad jūs drebate ir kenčiate už mus jau ketverius metus ir esate pasiruošusi dar bent keturis kentėti jūsų nupasakotus bauginimus ir stebėti kaip Lietuvos valstybė virsta “Lukašenkos tipo režimu”, pasak jūsų? (http://www.ekspertai.eu/kada-tauta-prareges-arba-kam-skambina-varpai/ ) Kas pasakys ar čia žygdarbis, ar nusikaltimas, kai yra slepiamas valstybės griovimas ir pati Seimo pirmininkė tik papildo Seimo dekoracijų sąrašą? Gal čia reikia tik šiek tiek noro, drąsos, ryžto ir pasiaukojimo, kad su tais keistais reiškiniais, apie kuriuos p. I. Degutienė slapta prabilo, būtų pagaliau susitvarkyta ir valstybę valdytų, bei jos žmones atstovautų jos piliečių valia išrinkti atstovai. Pats laikas rinkėjams išleisti p. I. Degutienę atostogų, nes ji jau nieko daugiau, ko mes dar nematėmė per jos buvimą šiame poste, negali nuveikti su savo neįgalia dekoracijų komanda. Jos pasiguodimas dėl bauginimų tik parodo, kad eilinis pilietis nieko gero negali tikėtis šiuo metu, jei su pačia Seimo pirmininke taip elgiamasi. Todėl tie žmonės, kurie nukentėjo per Garliavos blokadą ir šturmą, ir toliau kenčiantys dėl teisminių persekiojimų, yra pavyzdys to, kas šiuo metu yra laikoma normalu mūsų valstybėje.
Mes esame drąsos, ryžto ir pasiaukojančio pavyzdžio liudytojai, nes matėme kaip teisėja Neringa Venckienė gynė savo dukterėčią ir ką tai jai kainavo – saugumą, ramybę, garbę, mėgiamą darbą, mokslinį laipsnį, ir t.t. Ji pasidarė nesibaigiančių puolimų, persekiojimų, ir šmeižtų objektu tiek iš tų, apie kuriuos norėtųsi pasakyti, atleisk jiems Viešpatie, nes jie nežino ką daro, tiek ir iš kitų, kurie labai gerai žino ir strategiškai stengiasi korumpuotuose ir susikompromitavusiuose teismuose įteisinti savo nusikalstamą scenarijų. Tai labai stiprus žmogus, kuris tiek iškentėjo ir nepalūžo, nes turi prasmingesnį siekį gyvenime – tiesa, dora, teisingumas, sąžinės laisvė jai yra vertingiau ir brangiau už kitus dalykus. Tai žmogus, nuo kurio kaklo nuplėšti ir atiduoti į galimų nusikaltėlių rankas seksualiai išnaudotos dukterėčios buvo atsiųstas visas smogikų batalionas. Net ir kovodama nelygią kovą teismuose, kur sprendimai buvo palankūs ne aukai, bet jos įvardintiems nusikaltėliams, N. Venckienė neįteikė nukentėjusios mergaitės į nusikaltėlių rankas, kaip to buvo besąlygiškai reikalaujama, ir neiškišo jos pro duris, kad save apsaugotų, kai namą apsupo ginkluoti būriai. Net ir po šio tragiško įvykio ir praradimo ji atsitiesė, ir toliau ieško teisybės tau, man, ir Lietuvai, brangus tautieti.
Ar tu patikėsi savo ir savo vaikų atstovavimą doram, sąžiningam ir ištikimam savo įsitikinimams žmogui, kuris pademonstravo savo charakterio integralumą per pastaruosius kelerius metus be sustojimo kovodamas prieš korumpuotą klaną dėl nukentėjusio, bejėgio vaiko interesų, kai tuo tarpu p. I. Degutienė visą tą laiką su Seimo dekoratoriais planavo dekoracijų šou, bet nieko nenuveikė, kad šis tragiškas Lietuvos istorijos puslapis, susijęs su pedofilijos bylą, mergaitės teisių bei interesų pažeidimais, daugybės žuvusiųjų neištirtomis bylomis, būtų pagaliau išspręstas ir įrašytas atvirai ir teisingai. Atvirkšiai, žmogus, kuris slapta sakosi matąs kas valdo valstybę ir nepasitiki dabartine sistema, viešai trimitavo, kad N. Venckienė gali viską išsiaiškinti teismuose. Čia dar yra pasikliaujama ir trumpa piliečių atmintimi. Juk tos pačios Seimo dekoracijos buvo padarę rimtas išvadas, kad teisinė sistema ir jos procesai pedofilijos byloje neveikė nuo pat pradžios. Bet vėliau tai buvo patogu pamiršti. O gal tai susiję su bauginimais, kuriuos Seimo pirmininkė sąkosi patirianti?
Stebime šią, ir kitas besitęsiančias tragedijas metai iš metų ir jau praradome viltį, kad atsiras dorų ir sąžiningų teisėjų, kurie jaus pareigą išsiaiškinti viską iki galo. Štai ir vėl – viešo teismo šou. Pasirodo, kad pedofilijos bylos nagrinėjimas viešai, o ne sąžiningai ir profesionaliai nulems galutinių išvadų tikėtinumą ir pateisinamumą. Išgirdusi, kad šie “profesionalūs” teisėjai ketina apklausti mergaitę teime dėl jos seksualinio išnaudojimo (bent jau šešios psichologinės ir viena kompleksinė-psichiatrinė ekspertizė yra užfiksavę mergaitės parodymus šiuo klausimu!) po to, kai L. Stankūnaitė viešai skelbė užsiimsianti dukros “reabilitacija” ir jos parodymai pasikeis, kai ši atsidurs jos rankose. Tai koks gi šios mergaitės viešos apklauso tikslas? Prisidėti prie L. Stankūnaitės tolesnės prievartos prieš mergaitę ir išgauti iš jos žodžius, kurie išteisintų jos seksualinius išnaudotojus. Po beveik penkis mėnesius trukusių mergaitės kančių ir “reabilitacijos”, visiems yra aiškus kokius jos atsakymus išgirsime.
Matosi, kad šie teisėjai taip pat yra tik dekoracijos, ir šis scenarijus yra tolimesnė nusikalstamos veiklos prieš vaiką ir kitas aukas šioje byloje seka.
Nedrįskite argumentuoti, kad domėjimasis mergaitės likimu turi pasibaigti, nes čia privatus šeimos reikalas. Nėra čia jokio privatumo, kai kalbame apie nusikaltimą – vaikas per prievartą, pažeidžiant ir įstatymus, ir teismo sprendimo nuostatas yra išplėšiamas iš gimtųjų namų, kai prievartą prieš ją vykdo net ir advokatas, kuris gina jos kaltinamą seksualiniu išnaudojimu motiną į kurios rankas mergaitė yra atiduodama.
Vienintelė šios brutalybės pasekmė, tai N. Venckienės, jos šeimos, ir taikių protestuotojų teisminis persekiojimas, suteikiant jiems korumpuotų teismų paslaugas pagreitintu būdu. Kur tyrimai ir teisminė atsakomybė dėl teisėjos Venckienes teisinio imuniteto pažeidimo, dėl nuo smogikų nukentėjusių piliečių, dėl psichologinės, cheminės, ir fizinės prievartos vykdymo prieš įvairiais būdais jau ir prieš tai sutraumuotą mergaitę? Labai daug tokių klausimų manau vis dar kyla nemažam žmonių skaičiui, ir kelia nepasitikėjimą dabartiniais politikieriais Seime, vyriausybėje, teisėjais, ir teismais.
Garliavos įvykių baisumai daugeliui piliečių jau ištrynė iš atminties tokius, su šiuo įvykiu palyginus, lyg ir nekaltus Aukščiausiojo teismo pirmininko užsiėmimus – jo neetišką elgesį – dėl kurio net kelios piliečių peticijos buvo pasirašytos. Jam, kitaip nei jo postą užimantiems demokratinėse valstybėse, neegzistuoja jokia atsakomybę už spaudimo darymą teismams Venckienės atžvilgiu, ir jos viešą garbės bei orumo įžeidimą. Gal žmonės, kuriems rūpi mūsų valstybės ir artimo likimas, tai prisimins rinkdamiesi savo atstovus į Seimą.
Gal atėjo mums jau laikas palikti už nugaros geriausias sovietines “vertybes” – vagystes ir melą – kad ir kokios jos mielos ir įprastos kai kuriems iš mūsų bebūtų, nes moralinis sugedimas didele dalimi prisideda ir prie ekonominės krizės.
Mums reikia, kad Seime dekoracijas pakeistų žmonės, kurie neturi priklausomybės nuo kyšių ir vykdė savo pareigas atsakingai. Valstybei taip pat reikia puikių ir sąžiningų teisininkų neatidėliotinai teisinei reformai vykdyti. Reikia pasiaukojančių žmonių, kurie vertina visuotinį gerbuvį labiau, nei asmeninį. Ar pasirinksime tokius žmones per šiuos rinkimus, ir ar padėsime jiems kurti teisinę ir demokratinę Lietuvą?
Pabaigai, jau keletą mėnesių ramybės neduodantis paralelinis vaizdas… Tėvai ir seneliai pasakoja, kaip sovietmečiu susidorodavo su laisvės kovų dalyviais ir nužudę juos dar laikydavo kurį laiką gatvėje, kad kiti pasimokytų ir nedrįstų priešintis. Praėjo šiek tiek laiko, priemonės pasikeitė, pasidarė šiek tiek civilizuotesnės, bet principas tas pats – sovietinis. N. Venckienė ir jos šeima yra naujos eros Lietuvoje parodomasis atvejis, išstatyti visų įbauginimui – žiūrėkite kas atsitiks kiekvienam, kas bandys ieškoti tiesos ir teisingumo, ten, kur jos nenori tikrieji galingieji Lietuvoje. Okupuotos Lietuvos žmonės išreikšdavo savo valią ir protestą bent nakčia padėdami gėlių ant nužudytųjų kūnų, tuo įsiutindami stribus. Geros valios žmonės, nesileiskite įbauginami, solidarizuokitės su N. Venckiene, nes tiktai vienybėje yra mūsų stiprybė, galybė ir geresnė ateitis.
P.S. Konstatavusiems šį straipsnį esant “labai vienpusišką” maloniai paprašyčiau pasiskaityti straipsnius apie N. Venckienę Lietuvos Ryte ir padaryti atitinkamas išvadas tada.
Vilija Ball, klinikinės psichologijos mokslų daktarė, Čikagos aukštosios mokyklos dėstytoja