Aną savaitę Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, norėjęs parskristi iš Briuselio, netilpo į lėktuvą. Ar reikia mūsų valdžios atstovams turėti atskirą lėktuvą ar kitokių išskirtinių galimybių keliauti? Ar yra kokių nors protokolo reikalavimų, juk tai yra ir valstybės prestižas? Apie tai „Vakaro žinių“ ringe diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus BIČKAUSKAS ir Seimo narys Egidijus VAREIKIS. Ringe teisėjavo žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Ar nedaroma gėda valstybei, kai aukščiausi vadovai skraido pigių skrydžių kompanijų skrydžiais?
E.BIČKAUSKAS: Be jokios abejonės. Valstybė turi būti ir solidi, ir rimta. Deja, aš negaliu spręsti, ar Lietuva turėtų pirkti lėktuvą, gal galėtų jį nuomotis ar dar kaip nors kitaip padaryti. Gal jis pirmasis, gal ne pirmasis asmuo, sunku dabar pasakyti dėl respublikos – ar ji parlamentinė, ar ji prezidentinė-parlamentinė, ar panašiai. Tai diskusijų objektas. Bet, šiaip ar taip, tai yra vienas iš Lietuvos vadovų ir tokios situacijos, kai jam reikia įsiprašyti į lėktuvą, yra nepriimtinos ir negalimos. Taigi šiuo atveju turėjo problemų dėl transporto ne V.Pranckietis, o visų mūsų atstovas Seimo pirmininkas.
Atvejis, kai prezidentė D.Gry-bauskaitė pirmojo vizito skrido ekonomine klase ir tai buvo ištiražuota, – tikrai ne pati geriausia Lietuvos reklama. Aš manau, kad šaliai turi būti atstovaujama tinkamai, solidžiai ir rimtai.
G.JAKAVONIS: Labai gerai prisimenu tas nuotraukas ir pasakymą „socializmas su žmogišku veidu“: štai aš, prezidentė, o esu tokia pati kaip jūs. Bet juk turi būti tam tikros ribos.
E.VAREIKIS: Aš negaliu nepritarti. Šiandien Lietuva, kad ir ką apie ją kalbėtume, kad ir kiek keiktume, priskiriama ketvirtadaliui labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių. Taigi mes nesame tokie vargšai, kad ko nors taip labai negalėtume.
Bet yra objektyvūs ir subjektyvūs dalykai. Objektyvūs dalykai yra tai, kad aukščiausi valstybės pareigūnai neskraido šiaip sau į Briuselį, kad pasiskraidytų. Jie važiuoja į darbą. Jeigu mes sutinkame, kad žmogus gali tarnybiniu automobiliu važiuoti iš vieno miesto į kitą Lietuvoje, tai kodėl kelionių iš vieno miesto į kitą Europos Sąjungoje atveju jau yra sakoma, kad tai yra turizmas ar įspūdžių ieškojimas. Pirmiausia tai yra darbas, tad pareigūnams reikia užtikrinti darbo sąlygas. Ir jeigu mes iš tų pareigūnų atimam laiką, versdami juos gaišti laiką laukimo salėse… Viena vertus, mes sakome, kad pareigūnai ir taip yra užimti, jiems reikia sudaryti sąlygas atlikti savo misiją, ir kartu manome, kad jų laikas yra visai nesvarbus.
Antras dalykas – saugumo klausimas. Prisimenant tą prezidentės skrydį man kilo klausimas, ar tikrai saugumui nebuvo išleista daugiau, negu būtų kainavęs bilietas verslo klase saugia oro linijų bendrove. Manau, šiuo atveju pasigyrėme, kad kainavo mažai, bet kitkam išleidome daug. Taigi saugumo klausimas yra labai svarbus ir šiais laikais jis tampa vis svarbesnis, vis aštrėjantis. Ir pareigūnus reikia saugoti ne tik todėl, kad jie yra pareigūnai, – jie dažnai turi ir konfidencialios informacijos, turi ne tik žinių, bet ir yra atsakingi už tam tikrus dalykus.
Jeigu valstybė nesaugo savo pareigūnų, ji nesaugo pati savęs. Siuntinėti aukštus pareigūnus reisiniais lėktuvais ir dar ekonomine klase – tai ne privilegijų reikalas ir netgi ne valstybės prestižo reikalas, o saugumo klausimas.
O apie valstybės prestižą aš galiu papasakoti labai daug istorijų, kai mūsų oficialią delegaciją priima kaip aukščiausius garbingos šalies pareigūnus, o, įlipę į lėktuvą, sėdime pačiame gale, kur net kavos neduoda. Šiuo atveju apie prestižą aš jau nekalbu. Man yra tekę keliauti su prezidentais, su premjerais, kai reikia ištiesti raudonąjį kilimą, o tu nežinai, kur tą kilimą tiesti. Jeigu prezidentas išlipa ne pro tas duris arba eina per bendrą salę, tai kur tą raudonąjį kilimą tiesti. Suprantate, gėda valstybei yra kur kas daugiau kainuojanti negu saugumo ir protokolo užtikrinimas.
Man atrodo, kai kurie valdžios atstovai klaidingai mano, esą jeigu aukščiausi valdžios pareigūnai pasirodys vargšai ir neapsaugoti, tai juos tauta labiau pamils ir manys, kad jie yra savi. Tikrai nepamils. Žmonės nėra tokie kvaili ir supranta, kad jeigu prezidentas skrenda pigiu bilietu, tai dar nereiškia, kad jis yra savas. Sakyčiau, kad valdžios pareigūnai turėtų parodyti savo prestižą, intelektą, galų gale pareigų lygį. Žmonės tai supranta.
Prieš kelerius metus man sakė, kad negalima didint gynybos išlaidų, nes tai yra nepopuliarus sprendimas. Atvirkščiai. Tauta supranta, kad reikia didint išlaidas gynybai, taigi tai labai populiarus sprendimas. Nereikia manyti, kad tautai rūpi tik pramogos, nerūpi valstybė. Rūpi. Šiuo atveju tikrai nebus nepopuliarus sprendimas užtikrinti Lietuvai ir prestižą, ir saugumą, ir galų gale tvarką, kuri privalo būti. Pasaulyje yra įvairių sprendimo galimybių.
Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas skrenda kariniu lėktuvu, daug kur prezidentinius arba aukštų valdžios pareigūnų lėktuvus prižiūri ginkluotosios pajėgos, teko matyti, kad ir už mus vargingesnės šalys turi atskirus lėktuvus, bet jie yra pakankamai išnaudojami, nes jais skraido pareigūnai. Galima ir nuomotis, bet aš manau, kad iš tikrųjų pono Pranckiečio atvejis yra ne juokas, rodantis, kad mes dažnai taupom ne toj vietoj ir mažai sutaupom, o išlaidaujam daug.
E.BIČKAUSKAS: 1990-1992 metais mes turėjome lėktuvą Jak. Kaip dabar pamenu, jis buvo grynai vyriausybinis, man ne vieną kartą teko juo skristi. Bet kolega kalbėjo ir apie saugumo klausimus.
Grįžtu prie to paties – kad reikia atriboti populiarų ar nepopuliarų politiką nuo jo einamų pareigų. Galbūt ne visai tinkamas pavyzdys, nes jis, atleiskit, susietas su manimi, bet aš jį pasakysiu. Kone penkerius metus mane saugojo Vadovybės apsaugos departamento pareigūnai. Irgi visokių buvo kalbų, kam ir kiek tai kainuoja. Atsimenu dieną, kai atėjo policijos vadas ir pasakė, kad man bus skiriama apsauga ir kad mane saugos. Iš karto kategoriškai atsisakiau. O jis mane paprastai nuginklavo: „Brangusis, jeigu atsitiks kokia nors bėda su tavimi, kaip vykdančiu tam tikrą valstybinę veiklą, mums tai kainuos gerokai daugiau visais lygiais. Tau tai privaloma. Viskas.“ Buvo nukirsta, nors tai buvo susiję su dideliais nepatogumais man asmeniškai ir taip toliau.
E.VAREIKIS: Atsimenu, buvo toks įvykis, netgi per televiziją rodomas, kai Turkijos premjerė rankinuku mušė savo apsaugininką, kad tas sutrukdė jai bendrauti su minia. Bet galų gale paaiškėjo, kad apsaugininkas yra visiškai teisus, jis vykdė savo pareigą.
G.JAKAVONIS: Palietėme ir saugumo problemas, ir tam tikro protokolo išlaikymo, atstovavimo.
E.BIČKAUSKAS: Grįžkime prie atstovavimo. Viskas turi atitikti proto ribas. Ir solidumo, kad neatrodytume juokingai. Pagalvokim apie tai, ar mes norime, kad prezidentė ar Seimo pirmininkas, tai yra visų mūsų atstovas, ateitų su purvinais batais. Aš grubiai pasakiau. Na, nenorime. Norime, kad jis atrodytų solidžiai, rimtai, nes pagal jį spręs ir apie tave, ir apie mane, ir apie visa kita. Aš nekalbėsiu apie tuos priėmimus, mano nuomone, jų atsisakymas tai yra plikas populizmas. Galbūt tai viena iš vienintelių galimybių prezidentei pabendrauti su valstybės elitu, ne tik su savo patarėjais arba parinktais asmenimis. Lygiai taip pat toli nueita, kai kalbame apie Seimo kanceliarines išlaidas, nors tai yra konkretaus darbo įrankis.
Atsimenu, kaip buvo mušamas buvęs Arūno Valinsko laikų kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, kad jis už reprezentacines lėšas nusipirko du kostiumus. Aš visą laiką sakiau ir dabar sakau, kad tai turbūt geriausias tų reprezentacinių lėšų panaudojimas.
Pamenu, kai buvęs tuometinis prekybos ministras Albertas Sinevičius atvežė man į Maskvą du ar tris kostiumus, kad aš tinkamai atrodyčiau. Taip, aš paėmiau ir turbūt sumokėjau be prekybos antkainio, tada buvo kitos sąlygos, bet kažką sumokėjau. Tai vėlgi galima būtų vertinti kaip kažkokį piktnaudžiavimą, bet tai ne piktnaudžiavimas – aš privalėjau taip atrodyti. Dar daugiau pasakysiu: savo darbuotojams, kurie eidavo į priėmimus kitose ambasadose, aš duodavau vakarietiškų rūkalų. Tada laisvai nebuvo tokių rūkalų, tai buvo didelis deficitas. Bet į anų laikų mūsiškų cigarečių kvapą visi atkreipdavo dėmesį. Sąmoningai nemokamai duodavau. Ar tai buvo privilegija? Tai ne privilegija, o būtinybė, tam tikra visos valstybės įvaizdžio dalis. Ir tai, kad mūsų prezidentė atskrenda „Wizzair“ lėktuvu… Tegu neįsižeidžia migrantai, tarp jų yra puikių žmonių, bet pasitaiko visokių.