Kuo arčiau gegužės 15-oji, numatytoji Didžiojo Šeimos gynimo maršo diena, kuo daugiau jam pritariančių ir sveikinanaučių balsų, tuo aršiau iš pakampių puolami ir niekinami jo organizatoriai bei dalyviai. Rašytojas, visuomenės veikėjas Arvydas Juozaitis sako, kad iš tikrųjų puolančiųjų taikinys yra ne maršo dalyviai ir net ne organizatoriai, bet maršo įkvepėjas – šeima.– Jeigu galima ir bažnyčią pulti, jeigu jau ją iš visų pusių kramto ir doroja, tai kodėl negalima dorotis su šeima, – sako A.Juozaitis. – Ji – paskutinis bastionas Vakarų pasaulyje. Jos gynėjai Lietuvoje sugebėjo susitelkti ir tai siutina, sakysiu, genderistus (nes, nebežinau kiek prie LGBT reikėtų pridurti dar raidžių;Vokietijoje jų atmainų buvo išvardinta keliasdešimt) ir jiems prijaučiančius trolius, kurie sėdi prie kompiuterių ir kala šmeižikiškus komentarus. Ir Lietuvoje, kur šeima dabar puolama iš visų pusių, ją reikia tiktai ginti. Na, ir pačiam būti šeimoje. Ji ne tik bendruomenės ląstelė, – ji visuomenės ir valstybės pamatas, tad visomis išgalėmis turime ją palaikyt. Duok, Dieve, kad tas maršas įvyktų.
– Nematot ryškesnių požymių, kad šeima būtų palaikoma ir valstybės?
– Aš gyvenu name, kur daug socialinių šeimų gyvena ir matau, kokius jie moka mokesčius, kokius turi palengvinimus ir apskritai, koks yra požiūris į daugiavaikes šeimas. Jeigu tėvai, turintys keturias atžalas nueina į soicialinę tarnybą, jiems visad pasakys: patys kalti, kad prisidirbote tiek vaikų, o daugiavaikius ūkininkus nusodins fraze, esą jie gimdantys vaikus tam, kad nereikėtų samdyti darbininkų. Toks požiūris gajus visur. Jei bent kiek orientuotumėmės į civilizuotas šalis, kur vaikams prieinami nemokami būreliai, maistas (na, dabar šiuo atžvilgiu reikalai pajudėjo mokyklose ir pas mus), kur nemokami darželiai, galbūt neskirtume tiek dėmesio elitiniams darželiams, kurie veisiami kaip grybai po kokio lietaus nuodingo, – rodos, viskas daroma, kad tų vaikų būtų kuo mažiau. Kokia šeima, jeigu joje nėra vaikų? Jeigu pagal liberalgenderistinę ideologiją žmogus – pasaulio bamba ir jam nereikia šeimos, tada ir prasideda rastis įvairūs išsigimimų variantai, kad šeima gali būti su bet kuo, kad ir su šunimi, ir su kate, ir taip toliau. 38 Konstitucijos straipsnis turi būti ginamas be jokių išlygų, be jokių aiškinimų, kas yra šeima. Nėra tradicinių ir netradicinių šeimų – yra šeima, kuri sudaroma santuokos pagrindu, o santuoka yra vyro ir moters sąjunga, duodanti palikuonis. Kai mes rašėme Konstituciją, kai už ją balsavom, dar nebuvom tokie sugedę, kad žinotume, kaip toli pažengs Europos pseudovertybės. Manau, paskelbti trijų vaikų šeimą valstybės prioritetu – vienas iš paskutinių valstybės šansų; net šitas žygis galėtų tam paskatinti.
– Kas galėtų paskatinti lyderius Arvydą Juozaitį, Vytautą Radžvilą ir Zigmą Vaišvilą eiti išvien su šeimų sąjūdžiu?
– Jau kas kas, bet aš buvau ištiesęs ranką visiems ir dariau nuolaidų, ypač Vytautui Radžvilui, bet ko tik iš jo neišgirdau: kad buvau ir Landsbergio, ir Brazausko, ir Maskvos agentas. Toks Radžvilo požiūris: jeigu ne jisai, tai tegul žemė prasmenga. Tada ir dabar sakau, dievuliau, man visai nesvarbu, galiu ir visai pasitraukt, aš tiesiog atėjau pasiūlydamas savo paslaugas, t.y., jei manęs dar nesunaikino, išnaudokite mane, bet, regis, sutrukdžiau mažiukų žaidimus. Jie nori tave įtraukti, kad ir tu taptum tarsi jų mažybinis lyderiukas; į tokius beprasmiška taikyti. O šiaip aš labai palaikau šitą žygį. Manau, reikia, kad jis būtų.
– Keista, ar ne: Andriaus Tapino organizuotoje akcijoje dalyvavo visi prezidentai, Šeimų gynimo marše nebus nė vieno.
– Kokioje akcijoje?
– Vadinamajame Laisvės kelyje Baltarusijos išsivadavimui nuo prezidento A.Lukašenkos paremti.
– Tegu Lietuvą paremia geriau, o ne Baltarusiją. Ir mūsų prezidentui oficialiam, manau, praverstų bent kartą per savaitę į Lietuvą išvažiuoti, pasidairyt, kas dedasi panosėje, o ne pamokančiu tonu kalbėti apie kaimynus. Tiesiog reikėtų patylėti. Visas tas šaršalas dėl kaimynų man primena „Dvylikos kėdžių” personažus, kurie net atidarydami gubernijos mieste tramvajaus liniją pliauškia apie tarptautinę padėtį, apie tautų lygą, Čemberleną, vos prasižioja ir vėl – tarptautinė politika. Vidaus politikos arba gyvenimo pavertimas tarptautine politika, kuo užsiima mūsų „Dvylikos kėdžių” personažai, juokingai ir liūdnai atrodo. O apie A.Tapiną nenoriu net kalbėti, jis yra į šou biznį įsimetęs, ir nori visą Lietuvą savo biznio priedėliu padaryti.
– Jei gerai atmenu, automobilio neturite, ir gegužės 15-ąją su šeimų sąjūdžiu būsite mintimis?
– Važinėju į Vilnių traukiniais, autobusu, kas mėnesį mažiausiai po porą kartų, atvažiuoju pas tėvą, bet sakau: tegu ant scenos, pirmame plane būna tie žmonės, tie nauji šeimos judėjimo lyderiai. O tie mažieji piktieji lyderiai, kuriuos jūs išvardijote, yra skeptiški, jie kalba apie tai, kad šitas žygis nereikalingas, – tai dėl to, kad jie nėra pirmieji, jeigu jie būtų pirmieji, tada sakytų viskas yra „gerai”. Matot, po pastarųjų dviejų rinkimų esu skeptiškai nusiteikęs mažų partijų atžvilgiu: neįmanoma iš mažų partijų padaryti dideles, nes tarpusavio santykiai jose labai primena ir konservatorius, ir kitas didžiąsias sistemines partijas. Šiuo požiūriu yra toks uždaras ratas, ir šeimos sąjūdis praveržia šitą ratą. Jis tiesiog prakerta tą uždarą apskritimą. Ir tegu prakerta.
Kalbėjosi Danutė Šepetytė
Danutė Aleliūnienė
respublika.lt