Toks yra vienas – Donaldas Trumpas. Ir bet kuri žiniasklaida, bet kuris apžvalgininkas, įžvalgininkas, politikas ar politologas, bandantis neigti šią akivaizdybę, tad desperatiškai ieškantis ir netgi atrandantis kitą kandidatą į Metų įvykį/žmogų Nr.1, tėra veidmainingas niektauza, nevertas jūsų ir mūsų dėmesio.
Donaldo Trumpo pergalė sugriovė visus ligšiolinius įsivaizdavimus apie Amerikos isteblišmento ir didžiosios žiniasklaidos galią, prikišamai parodydama, kad Amerika išliko demokratine šalimi, kurioje vis dar rinkėjai, o ne partinė nomenklatūra ir su ja suaugę politologai bei žurnalistai sprendžia, kas ateis į valdžią.
Po Donaldo Trumpo pergalės sekę devyni prezidentavimo mėnesiai paneigė visus isteblišmento ir didžiosios žiniasklaidos skleistus gandus, esą tai būsiąs niekam tikęs Amerikos ir Vakarų pasaulio lyderis.
Nutiko lygiai atvirkščiai.
Jūs nepatikėsite, bet netgi visiškai anti-trumpinė televizija CNN užvakar pranešė, jog „Donaldas Trumpas pasiekė tam tikrų pergalių užsienio politikoje“. Vardijo daugiausiai Artimuosius Rytus, pergalę prieš ISIS, suvaldytą padėtį Irake ir Afganistane, raketų smūgį Assadui už cheminio ginklo naudojimą, perversmą Saudo Arabijos vadovybėje.
Savaite anksčiau toks pat užkietėjęs, Lietuvoje populiarus anti-trumperis Edwardas Lucas pripažino straipsnyje „The Times“, kad prie Donaldo Trumpo Amerikos sąjungininkų Europoje saugumas smarkiai išaugo.
Smagus Donaldo Trumpo spyris į pasturgalį europiniams NATO parazitams, pagaliau privertęs juos didinti išlaidas gynybai; šarvuota amerikiečių brigada Lenkijoje; pusantro karto padidintas finansavimas JAV pajėgoms Vidurio ir Rytų Europoje; ginkluotės tiekimas su Rusijos agresija kovojančiai Ukrainai; nauja JAV nacionalinio saugumo strategija, Rusijos ir Kinijos politiką įvardijanti pagrindiniais iššūkiais Amerikai, – visa tai geriau už bet kokius žodžius paliudijo, jog naujasis JAV prezidentas savo požiūrį į mums grėsmę keliančia Vladimiro Putino Rusiją rodo veiksmais, o ne kalbomis. Nors būta ir Donaldo Trumpo kalbų. Tokių kalbų, kokių iš Amerikos prezidentų lūpų negirdėjome daugiau nei ketvirtį amžiaus, nuo tada, kai Ronaldas Reaganas paragino tuomet dar buvusios Sovietų Sąjungos tuomet dar lyderį Michailą Gorbačiovą nugriauti Berlyno sieną. Kalbėdamas Varšuvoje, Vidurio ir Rytų Europos vadovų konferencijoje, Donaldas Trumpas pažadėjo ginti Vakarų Civilizaciją nuo jai gręsiančių pavojų. Tai jau būtų daug, bet jis kalbėjo toliau. Donaldas Trumpas tapo pirmuoju iš didžiųjų Vakarų valstybių vadovų, padėjusių lygybės ženklą tarp hitlerinio nacizmo ir stalininio komunizmo, 1939-siais pasidalijusių Rytų Europą. Tokio iššūkio Maskvai per aštuonis dešimtmečius nebuvo metęs joks Vakarų lyderis. Reikia suprasti, kad visa anksčiau Sovietų, o dabar Rusijos valstybinė pasaulėvoka pagrįsta teiginiu, jog 1941 metais „po klastingo hitlerinės Vokietijos užpuolimo didžioji rusų tauta Didžiajame tėvynės kare išgelbėjo pasaulį nuo fašizmo“, tad to pasekoje rusai savaime yra geriečiais, kovojusiais Pasaulinio Gėrio jėgų pusėje. Ir Vakarai turi juos už tai mylėti, gerbti ir popinti. Ginčyti šį žinomai melagingą teiginį niekas iš Vakarų pasaulio galingųjų lig šiol nedrįso. Nes draugystė su Maskva, pasaulinis galių balansas bei pragmatiškos sąjungos sprendžiant vieną ar kitą Trečiojo pasaulio problemą atrodė svarbiau. Sulaužęs šį tabu Donaldas Trumpas pasikėsino į patį dabartinės Rusijos egzistencijos pagrindą. Čia toks priminimas tiems, kurie vis dar viliasi, jog gal Federaliniam Tyrimų Biurui, gal Senato paskirtam prokurorui Robertui Muelleriui kažkaip pavyks rasti kokį nors „Trumpo bendradarbiavimo su Rusija“ įrodymą. Pusantrų metų ieško ne iš pareigos, bet iš idėjos, nieko lig šiol nerado ir jau neberas. Skirtingai, nei buvusio prezidento Baracko Obamos administracijos ir buvusios kandidatės į prezidentus Hillary Clinton korupcinių santykių su Rusija įrodymų. Tų į valias, bet ne apie juos dabar kalba. Kalba apie tai, kad Amerika ir Vakarų pasaulis po ilgos pertraukos vėl gavo lyderį, kuris ką sako, tą ir daro. Pasakė Donaldas Trumpas, kad užkirs islamo teroristams kelią į Ameriką, ir užkirto. Pasakė, kad užkirs kelią į Ameriką nelegalams iš Meksikos, ir užkirto. Pasakė, kad atkurs Amerikos ekonomiką, ir atkūrinėja. Pasakė, kad atkurs Amerikos karinę galią, ir atkūrinėja. Pasakė, kad privers Amerikos sąjungininkus mokėti už Amerikos karių apsaugą, ir privertė. Pasakė, kad pripažins Jeruzalę Izraelio sostine, ir pripažino. Tokio tiesmuko ir nuspėjamo Amerikos prezidento seniai nesame matę. Šitai, deja, verčia ir nerimauti. Mat Donaldas Trumpas pasakė, jog atmins visas valstybes, kurios, kasdieniai prašinėdamos Amerikos paramos ir pagalbos, aną savaitę Jungtinėse Tautose balsavo prieš jo sprendimą dėl Jeruzalės pripažinimo Izraelio sostine. Lietuva turėjo neatsargumo pažaisti politinį solidarumą su Berlynu ir balsuoti prieš, nors niekas netrukdė susilaikyti, kaip tą padarė nemažai mūsų kaimynų iš Vidurio ir Rytų Europos. Ar suvis nedalyvauti balsavime, kaip tą padarė ukrainiečiai, įsigudrinę ir su Berlynu bei Paryžiumi nesusipykti, ir kalėdinių dovanų prieštankinių raketų „Javelin“ forma iš Amerikos gauti. Nemanau, kad Donaldas Trumpas jau rytoj šoks keršyti Lietuvai už šią diplomatinę išdavystę. Yra labiau įžūlesnių šalių, viena ranka lindinčių Amerikos kišenėje, o kita ranka balsuojančių prieš ją. Bet kad prisimins, galima neabejoti. Nesakau, kad Lietuva, kaip Gvatemala ar Hondūras, turi skubiai paskelbti įkandin JAV perkeliantys savo ambasadas Izraelyje į Jeruzalę. Tai atrodytų truputį neskaniai ir neelegantiškai (nors perspektyvoje tokią galimybę verta rimtai apmastyti). Bet pasiųsti kokį nors aiškų diplomatinį signalą, rodantį, jog Jeruzalės klausimu Vilnius yra arčiau Vašingtono, nei Berlyno, tikrai reikėtų. Nes Donaldas Trumpas atėjo ilgam.
Kalbos apie apkaltą Kongrese, jeigu Demokratų partijai pavyktų kitų metų pabaigoje laimėti tarpinius rinkimus, tai tik svajukų dramblionės. Mat kolkas dar niekas iš svajotojų nesugalvojo itin sunkaus nusikaltimo, kurį būtų padaręs prezidentas Donaldas Trumpas, už kurį jam būtų galima rengti apkaltą. Jeigu Donaldas Trumpas nestabdys ir nekeis savo politikos, antra kadencija yra labiau, nei tikėtina.
Toks įdomus dalykas – gruodžio 28-ąją viešosios nuomonės tyrimo agentūra Rasmussen Reports paskelbė, kad bendroji parama Donaldo Trumpo politikai stabilizavosi ir palengva auga. Šiuo metu ją teigiamai vertina 46 procentai amerikiečių, neigiamai – 53 procentai.
Sakysit, blogai?
Bet lygiai prieš aštuonerius metus, 2009-ųjų gruodžio 28-ąją, pirmuosius pirmosios kadencijos metus baigiančio prezidento Baracko Obamos reitingas buvo tiksliai toks pats – 46 proc. amerikiečių rėmė jo politiką, 53 proc. buvo prieš.
Skirtumai du: a) Obamos populiarumo kritimas po rinkimų buvo žymiai didesnis, nei Trumpo, nes Obama laimėjo rinkimus su 9,5 milijono žmonių balsų persvara prieš konkurentą Johną McCain’ą, o Trumpas surinko 2,8 milijono žmonių balsų mažiau, nei Hillary Clinton (nors kad jai primetė nelegalų balsų, abejonių nekyla). b) Per pirmuosiu prezidentavimo metus Obama turėjo absolučią didžiosios žiniasklaidos paramą – Pew Research Center duomenimis, 2009 metais 42 proc. žiniasklaidos pranešimų apie Obamos prezidentavimą buvo teigiami, 38 proc. neutralūs ir tik 20 proc. – neigiami. Tuo tarpu apie Trumpą 2017 metais 62 proc. žiniasklaidos pranešimų buvo neigiami, 33 proc. neutralūs, o teigiami – tik 5 proc. !
O kas bus toliau, kai rinkėjai apie Trumpo politiką galės spręsti pagal asmeninius potyrius? Po praėjusią savaitę Kongrese atlikto rekordinio mokesčių sumažinimo, kitų metų pabaigoje daugumos Amerikos rinkėjų kišenėje pinigų bus daugiau, nei šiemet. JAV ekonomika auga, o rinkėjai, žinia, jei ne karas, badas ir maras, balsuoja pasižiūrėję į savo kišenės turinį. Kuris visų keikiamo prezidento dėka pildosi.
© Lietuvos žinios