Audrius Valotka yra Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas
– Ar tu nesupranti, kad pagrindinis naujakalbės tikslas – susiaurinti minties rėmus? Galų gale mes padarysime minčių nusikaltimą tiesiog neįmanomą, nes nebebus žodžių jam išreikšti. Kiekviena sąvoka, kurios gali prireikti, bus išreiškiama vienu vieninteliu žodžiu su griežtai apibrėžta reikšme, o šalutinės jo reikšmės bus ištrintos ir pamirštos
<…>
Žodžių kasmet vis mažės ir mažės, mažės ir minties erdvė. – George Orwell, „1984-ieji“. Vertė Virgilijus Čepliejus.
Naujakalbė – nemarus totalitarizmo simbolis. Nuo kitų kalbos keitimo pastangų, tarkime, naujažodžių kūrimo ar taisyklingumo reikalavimo ji skiriasi tuo, kad kalbos faktus į tinkamus ir netinkamus skirsto remdamasi ne kalbos sistema, tradicijomis ar komunikaciniais poreikiais, bet ideologiniais sumetimais.
Ideologinių tikslų neslepia ir pirmasis nepriklausomoje Lietuvoje naujakalbės projektas – Vilniaus universiteto „Lyčiai jautrios kalbos gairės“. Jose teigiama, kad kai kurie lietuvių kalbos reiškiniai esą „ideologiniai“. Mintis nėra nauja, prisiminkime sovietinius laikus, kai ideologine kalbos kontrole užsiėmė Glavlitas (dabar vadintųsi „Politkorektiškos kalbos ministerija“), tikrindavęs kiekvieną į viešumą patenkantį žodį.
Glavlito cenzoriai, pavyzdžiui, neleisdavo vartoti žodžio Lietuva, jį reikėdavo keisti į Tarybų Lietuva, buržuazinė Lietuva, feodalinė Lietuva. Sovietinės naujakalbės tikslas – ištrinti iš vartosenos ir mąstymo Lietuvos kaip vientisos, tęstinės valstybės sąvoką. Tokie patys ir „lyčiai jautrios“ kalbos tikslai: keisti ne gyvenimą, bet žodžius, kad šie įsispaustų sąmonėje ir neva keistų tikrovę.
Vilniaus universiteto kalbos ideologų taikinys yra gramatinė giminės neutralizacija. Aiškinu. Kai lietuvių kalboje reikia įvardyti abiejų giminių asmenis, pasirenkama vyriškoji gramatinė forma. Tarkime, jeigu auditorijoje matome vien tik studentes, į jas kreipsimės „studentės“. Jeigu čia sėdi vien tik vaikinai, sakysime „studentai“. O jeigu ir studentės, ir studentai, vartojame vyrišką gramatinės giminės formą „studentai“. Tai yra vadinamoji giminės neutralizacija.
Atvejų, kai gramatinė ir semantinė giminės forma nesutampa (vyriškos giminės asmenis reiškiame daiktavardžiais su moteriškomis galūnėmis), yra daug, pavyzdžiui, Smetona, Lapė, Krėvė, Gaulia, dėdė, dailidė. Daugiau apie tai rasite čia. „Gairių“ autoriai mano, kad šis kalbos reiškinys yra „automatizuota konvencija“ ir siekia jį pakeisti naujakalbės konstrukcijomis.
Labas, plokščios Žemės gyventojai! Kaip lengva kišti savo ideologiją, kai mokslo argumentai netrukdo. Tai nieko naujo, ta pati nudilusi sovietinė plokštelė, skambėjusi genetikos mokslo pjudymo laikais ir tada, kai, vadovaujant juodžiausios atminties prorektoriui Broniui Sudavičiui, ideologiniais pagrindais buvo persekiojami Vilniaus universiteto lituanistai. Ratas apsisuko.
Juoką pro ašaras kelia „Gairių“ nusišnekėjimai, neva „lyčiai jautri kalba nesusijusi su kalbos gramatikos keitimu. Ji veikia kalbinio elgesio ir etiketo srityje, kuri nuolat kinta kartu su visuomene ir turi daug variantų.“ Atleiskite, ar „kalbinio elgesio ir etiketo srityje“ vartojama kalba neturi gramatikos? Iš tiesų žodžiai, kad „lyčiai jautri kalba nesusijusi su kalbos gramatikos keitimu“, kaip tik verčia suklusti ir perskaityti teisingai: „Truputį luktelėkite, ir mes jus taip prispausime keisti gramatiką, kad žagsėsite.“ О gal manote, kad „Gairės“ tėra tik etiketo vadovėlis, kurį netikėtai turėjo patvirtinti Senatas, ir tuo viskas baigsis?
Štai mano prognozė – „Gairių“ nuostatos, kurios yra „asmeninių pasirinkimų reikalas“, bus perkeltos į Vilniaus universiteto padalinių vidinius dokumentus, ir mikliausiai tai padarys humanitariniai padaliniai, turintys geriausias ideologinės indoktrinacijos ir minčių kontrolės galimybes – Tarptautinių santykių ir politikos mokslo institutas, Filosofijos, Komunikacijos, Istorijos, Filologijos fakultetai.
Ar gali įžeisti gramatinės mūsų kalbos formos? Žinoma, gali, kai įsižeisti madinga ir naudinga, kai minios jautruolių nuolatos ieško, kurį dar pirštuką popa, kur galėtų jautriai papūsti jautri tetulė. Klausimų kelia ir būdvardžio jautri semantinis progresas, nes vienur jautrumas didėja, kitur – silpsta.
Dar prieš keletą metų vartojome sąvoką įtraukioji kalba – ji siekė plataus egalitarizmo ir ieškojo formų, vengiančių diskriminuoti rasės, neįgalumo, lyties, protinio išsivystymo, išsilavinimo, teritorinės priklausomybės pagrindu. Net gyvūnai ir aplinkosaugos reikalai nebuvo pamiršti. O dabar beliko tik seksualinis turinys, juk invalidai nepelningi, už jautrų požiūrį į neįgaliuosius pinigų nesusišluosi.
Iš tiesų akademinių leftistų pastangos demonstruoti jautrumą įvairioms mažumoms toms pačioms mažumoms menkai terūpi. Apie 2005 metus JAV atsirado terminas Latinx, daugiskaitos forma Latinxs, reiškiantis JAV gyvenančius lotynų amerikiečius. Juo keičiami iš ispanų kalbos perimti Latino, Latina, atsisakant ispanų kalbai būdingų galūnių -a ir -o ir prikabinant -x. Pasirinktas būdas parodyti daugiau pagarbos ateiviams iš Lotynų Amerikos valstybių ir Ispanijos, darkant jų savivardį ir prikabinant keistą galūnę, daugiau nei abejotinas.
Deja, deja, 2019 metų tyrimas parodė, kad tik 2 % ispanų ir Lotynų Amerikos kilmės amerikiečių nori būti vadinami Latinxs. Tyrėjus nustebino, kad net 97 % Z kartos atstovų nepriėmė šio termino, taip prispjaudami į dūšią akademiniams jautruolxs ir aktyvistxs. Latinos labiau rūpi, kad juos vadintų ne Latinos, o Hispanic.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
tiesos.lt