Praėjusių metų pabaigoje viena Lietuvos politikė (Rasa Juknevičienė- red.)Facebook tinkle neatsargiai pajuokavo: nufotografavo oro uoste besimeldžiantį musulmoną ir šmaikščiai parašė: „Viskas gerai turbūt, bet minčių kyla įvairių.“ Šis ne itin vykęs pokštas (už kurį Seimo narė vėliau atsiprašė) sukėlė jau ilgokai nematytą isteriją – šmaikštūs internautai vieną po kito kūrė komiškus memus, o tolerantiškais save laikantys interneto veikėjai, šiaip jau nepasižymintys pagarba kitų religiniams jausmams, ir krikščionims apibūdinti nevengiantys tokių pasakymų, kaip „barbarai, užsiiminėjantys nekromantiniais ritualais prie altorių“, ėmė ūbauti apie toleranciją ir „tamsuolišką mąstyseną“. Girdi, Vakaruose už tokį pasisakymą bet kuris politikas kaipmat turėtų atsistatydinti.
Lyg ir nieko naujo. Tarp liberalais save pristatančių kultūrinio marksizmo atstovų jau seniai įprasta, jog tyčiojimasis iš krikščionybės ir jos išpažinėjams šventų dalykų laikomas norma ar net pažangaus mąstymo požymiu, kaip ir, pavyzdžiui, patyčios iš valstybinių simbolių, tokių kaip himnas, vėliava ar herbas, o menkiausia replika apie tautines, religines ar kitokias mažumas kaipmat palaikoma neapykantos kurstymu. Net jei ta replika pagrįsta rimtais argumentais bei konkrečiais faktais, tokiais kaip statistika, teigianti, jog net trečdalis Jungtinės Karalystės (toliau – JK) musulmonų jaunimo pateisina žudymą religiniais tikslais, o 40 proc. pasisako už šariato teisės JK įvedimą.
Ironiška, bet tolerancijos apaštalams tebegiedant įprastas giesmeles apie netolerantiškus Lietuvos politikus bei kartojant klišėmis tapusias frazes „ne visi musulmonai teroristai“, „pasižiūrėkit į krikščionis Breiviką ir Putiną“, „o ką pasakysit apie inkviziciją ir kryžiaus karus?“, pasaulį sukrėtė tragedija Sidnėjuje, kai su islamistine organizacija ISIS siejamas musulmonų ekstremistas įkaitais paėmė vienos didžiausio Australijos miesto kavinės lankytojus. Per šį išpuolį pagrobėjas buvo nukautas, tačiau žuvo ir buvo sužeisti keletas įkaitais paimtų žmonių.
Pažymėtina, kad teroristas – politinį prieglobstį Australijoje gavęs buvęs Irano pilietis Man Haron Monis, dar gyvendamas gimtojoje šalyje turėjęs rimtų problemų su teisėsauga dėl kriminalinio pobūdžio veiklos (nors pats tai visą laiką neigė). Gavęs politinį prieglobstį, iranietis pasiskelbė musulmonų dvasininku, aktyviai priešinosi Australijos karių dalyvavimui misijose Afganistane. M. H. Monis žuvusių Australijos karių artimiesiems siuntinėdavo įžeidžiančias žinutes, pavyzdžiui, vienoje tokių žinučių žuvusysis buvo vadinamas kiaule. Už šią veiklą jis buvo nubaustas viešaisiais darbais, tačiau ne kartą mėgino skųsti teismo nuosprendį. Tragedija Sidnėjaus kavinėje įvyko praėjus vos kelioms dienoms po paskutinio bandymo skųsti teismo nuosprendį. M. H. Monis taip pat buvo įtariamas prisidėjęs prie savo buvusios žmonos nužudymo 2011 m. bei daugiau nei keturiasdešimt seksualinės prievartos atvejų. Pabrėžtina, kad, nepaisant įtarimų sunkiais nusikaltimais, M. H. Monis beveik visais atvejais po suėmimo netrukus būdavo paleidžiamas į laisvę, nors paprastai tokiais nusikaltimais įtariami asmenys nuosprendžio laukia už grotų. Nesunku suprasti, jog sprendimams taikyti švelnesnes teisines sankcijas įtakos turėjo politiniai motyvai, juolab kad įtariamasis jam skirtus kaltinimus nuolat vadindavo politiniu susidorojimu, netgi rengdavo protestus prie teisėsaugos institucijų.
Štai ir daugelio giriamas vakarietiškas politkorektiškumas, štai ir jo rezultatas – įkaitų drama bei keli žuvusieji. Akivaizdu, kad šios tragedijos buvo galima išvengti, juolab kad M. H. Monis pats buvo viešai paskelbęs ir apie savo ryšius su ISIS (kas šiaip jau aiškiai liudijo apie šio asmens grėsmę visuomenei, ypač žinant, kad įtarimai sunkiais nusikaltimais jam jau pateikti), bet net tai nesutrukdė šiam žmogui teismo nuosprendžių laukti laisvėje.
Sausio pradžioje keliolika tūkstančių vokiečių išėjo į šalies miestų gatves, reikalaudami griežtinti imigracijos politiką (bet ne drausti imigraciją apskritai, kaip tai mėgina vaizduoti tolerantiškieji „žmogaus teisių“ gynėjai) bei kovoti su šalyje stiprėjančia islamizacija. Įvairiose žiniasklaidos priemonėse protestuotojai netrukus buvo apšaukti rasistais bei ksenofobais, nors protestuotojai akcentavo tik religinį aspektą, o ne musulmonų rasę ar tautybę. Liūdna likimo ironija, bet vadinamiesiems žmogaus teisių gynėjams besipiktinant neva radikalėjančia Vokietijos visuomene, pasaulį sukrėtė teroro išpuoliai kaimyninėje Prancūzijoje, įvykdyti keleto radikalių islamistų.
Taip jau dažnai nutinka, kad po islamistų įvykdytų teroro išpuolių pasigirsta kalbų apie neva diskriminuojamus Europos musulmonus, Vakarų šalių karinius veiksmus arabų šalyse, kitus galimus motyvus terorizmui. Girdi, terorizmas yra blogai, bet reikia suvokti abi puses ir pripažinti savo pačių klaidas. Kažkas panašaus į argumentą, jog išprievartavimas yra blogai, bet reikia suvokti ir prievartautojo motyvus: galbūt auka vilkėjo pernelyg gundančius drabužius, galbūt prievartautojas gyvenime buvo patyręs sunkių išgyvenimų. Tarytum tai pateisintų jo nusikaltimą…
Laimė, šįkart buvo kitaip. Solidarizuodamiesi su žuvusiais satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ darbuotojais, tūkstančiai europiečių išėjo į gatves, nešini plakatais „Je suis Charlie“, iki tol multikultūralizmo trūkumus neigę liberalių pažiūrų politikai bei visuomenininkai prakalbo apie imigrantų integracijos problemas. Pažymėtina, jog solidarumo akcija su žuvusiais žurnalistais sulaukė nevienareikšmiškų vertinimų. Daugelio teigimu, žurnale nuolat vaizduojamos patyčios iš įvairių religijų taip pat vertos kritikos, o buvimas žiauraus išpuolio auka toli gražu nepadaro aukos didvyriu. Panašios mintys išsakomos Seimo nario, Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Patacko, vienintelio likusio gyvo Medininkų tragedijos liudininko Tomo Šerno bei kelių kitų gerbtinų žmonių tekstuose.
Iš dalies su tokiu požiūriu sutinku. Vulgarios religinės patyčios man taip pat nėra priimtinos. Kaip ir nėra priimtinas pats diskusijos būdas, kai vietoj argumentų idėjų ar poelgių kritikai pasitelkiamas niekaip neargumentuotas aplinkinių įžeidinėjimas (anaiptol nesakau, jog kai kuriose pavienėse karikatūrose nesama ir taiklios satyros). Lygiai taip pat nemanau, jog „Charlie Hebdo“ žurnalą galime laikyti kovos už žodžio laisvę ir demokratiją pavyzdžiu. Neteko girdėti, kad šiame žurnale būtų publikuojami rimti analitiniai tekstai apie politinę situaciją problemiškuose pasaulio kraštuose ar būtų kaip nors stengiamasi kovoti su įvairiomis socialinėmis problemomis. Ir už žodžio laisvę jie ne kovojo, tarkime, kaip nors padėdami persekiojamai nedemokratinių šalių žiniasklaidai, o tik ja naudojosi, tiksliau – išnaudojo ją vulgariems tikslams. Todėl laikyti žuvusius žurnalistus didvyriais ar laisvės kankiniais nėra protinga.
Tačiau tikrai ne visi, kurie solidarizavosi su teroro išpuolio aukomis, darė tai atiduodami pagarbą jų veiklai. Žinoma, buvo ir tokių, kurie nuoširdžiai žavisi „Charlie Hebdo“ spausdinamomis karikatūromis, tačiau daugelis tiesiog išreiškė savo pritarimą nuostatai, jog žodžio bei spaudos laisvė turi būti gerbiama besąlygiškai, net jei kai kurie, kaip kad „Charlie Hebdo“, ją išnaudoja amoraliems tikslams, ir požiūrį, jog teroro išpuoliams negali būti jokio pateisinimo.
Nors pati visuomenės reakcija į įvykius Prancūzijoje atrodo pozityviai, tačiau solidarumas su išpuolių aukomis bei teroristų pasmerkimas toli gražu neatleidžia nuo būtinybės atsakyti į esminius klausimus. Pirmas jų, be abejo, yra priežastys, lemiančios terorizmo paplitimą tarp musulmonų. Kad ir išpuolis prieš „Charlie Hebdo“ redakciją – juk įžeidžiančio pobūdžio karikatūros šiame žurnale būdavo spausdinamos toli gražu ne vien apie musulmonus, o kai kurios krikščionybę pašiepiančios karikatūros, tokios kaip analiniu seksu užsiimantis Jėzus, buvo gerokai vulgaresnės nei tos, kuriose vaizduojamas islamo pranašas Mahometas. 2005 m. danų dienraščiui „Jyllands-Posten“ išspausdinus keletą Mahometą vaizduojančių karikatūrų, musulmoniškuose kraštuose kilo masinės riaušės, pareikalavusios ne vienos gyvybės, o Danija buvo priversta uždaryti diplomatines atstovybes keliose musulmoniškose šalyse. Iš krikščionių besityčiojančiųjų yra gausu, tačiau neteko girdėti, jog koks nors anekdotas ar karikatūra išprovokuotų riaušes arba teroro išpuolius.
Gausų ekstremistų palaikymą tarp Europoje gyvenančių musulmonų daugelis mėgsta aiškinti socialine atskirtimi, kultūriniais skirtumais bei kitomis imigrantų integracijos problemomis. Tačiau nereikia pamiršti, kad, pavyzdžiui, Kambodžoje ar Vietname gyvenimas taip pat nėra lengvas, o budistiškų kraštų kultūra irgi skiriasi nuo europietiškos, tačiau neteko girdėti apie kinų, vietnamiečių ar khmerų imigrantų keliamas riaušes arba rengiamus teroro išpuolius Vakarų Europoje. Reikia būti išties naiviam arba politiškai indoktrinuotam, kad nesuvoktum, jog būtent religiniai motyvai, susiję su Korano nuostatomis, lemia musulmonų agresyvumą kitų tikėjimų atžvilgiu bei jų integracijos Europoje problemas.
Norėdami atrodyti politiškai korektiški ir visapusiškai tolerantiški, daugelis pasitelkia tokius argumentus, kaip kad „kaip Kukluksklanas bei satanistai nereprezentuoja visų krikščionių, taip ISIS bei „Al Qaeda“ neatstovauja visiems musulmonams“. Islamo ekstremistų lyginimas su krikščionių satanistais išvis juokingas, nes pirmieji nuosekliai remiasi ir pažodžiui interpretuoja Korano nuostatas, antrieji – priešingai, garbina ne Dievą, o Šėtoną ir sąmoningai elgiasi priešingai, negu liepiama Šventajame Rašte. Jau nekalbant apie tai, kad idiotiška lyginti pasaulines, gausų pasekėjų būrį bei didžiulį finansavimą turinčias grupuotes su pavienėmis kelis ar keliolika psichologinių problemų turinčių fanatikų grupelėmis. Kalbantieji apie Kukluksklaną užsiima visiška demagogija, kadangi ši organizacija susibūrusi ir veikė ne religiniais, bet rasistiniais tikslais. Nors pagal tradiciją jai priklausyti gali tik krikščionys protestantai, tačiau ši organizacija savo tikslų niekad nekildino iš Šventojo Rašto (Kukluksklano idėjos akivaizdžiai prieštarauja svarbiausioms krikščioniškoms vertybėms), o smurtą naudojo prieš afroamerikiečius, kurie buvo lygiai to paties tikėjimo, kaip ir Kukluksklano nariai. Tad islamistinių grupuočių lyginimas su rasistinėmis arba satanistinėmis grupuotėmis neatlaiko jokios kritikos.
Taip pat nesolidžiai atrodo bandymai ieškoti panašumų tarp islamistinių grupuočių lyderių ir krikščionimis save laikančių teroristo Anderso Breiviko, Rusijos prezidento Vladimiro Putino ar separatistinės Airijos respublikonų armijos. A. Breiviko tikslas buvo kovoti su masine imigracija Norvegijoje, šiam tikslui vienytis jis kvietė ne tik krikščionis, bet ir ateistus, agnostikus, judėjus. Nors V. Putinas mėgsta pabrėžti savo religingumą bei jį palaiko Rusijos Stačiatikių Bažnyčios hierarchai, tačiau savo ekspansinės politikos jis anaiptol negrindžia krikščioniškomis nuostatomis, o Rusijos agresiją patiriantys gruzinai bei ukrainiečiai yra lygiai tokio paties tikėjimo, kaip ir rusai, ir, jei žiūrėsime statistiką, jie, ypač gruzinai, yra dar religingesni už rusus.
Ne vieną teroro išpuolį surengusios Airijos respublikonų tikslas yra Airijos suvienijimas, o ne pasaulinės krikščionių valstybės sukūrimas, todėl neadekvatu ją lyginti su pasaulinį kalifatą siekiančiomis sukurti ISIS bei „Al Qaeda“ grupuotėmis. Panašu, kad daugelis nesuvokia skirtumo tarp kokį nors tikėjimą išpažįstančio žmogaus ar organizacijos nusikalstamos veiklos, atliekamos dėl su religija nesusijusių priežasčių bei tikslų, ir tarp tų, kurių tikslas yra būtent savo religiją primesti kitiems ir kurie savo veiksmus grindžia religinėmis tezėmis.
Klausimas apie galimą ryšį tarp Korano nuostatų ir islamistų veiklos yra išties sudėtingas. Viena vertus, reikia pripažinti, islamą išpažįsta daugiau nei milijardas žmonių, kurių daugelis anaiptol nesusiję su teroristinėmis organizacijomis ir nepalaiko jų veiklos. Teroristų išpuolio Paryžiuje metu žuvęs musulmonas policininkas, mėginęs sutrukdyti išpuoliui „Charlie Hebdo“ redakcijoje, yra tiktai vienas iš daugybės pavyzdžių. Kita vertus, kyla klausimas, ar iš tiesų vadinamieji taikūs musulmonai yra tokie pat uolūs tikintieji, kaip ir radikalai? Juk daugelis musulmonų šį tikėjimą išpažįsta tik todėl, kad musulmonai buvo jų tėvai, ir religija jų gyvenime neturi didelės reikšmės. Tuo tarpu islamo ekstremistai yra itin religingi žmonės, pažodžiui interpretuojantys Koraną ir tikėjimą laikantys svarbiausiu dalyku gyvenime. Todėl galima daryti prielaidą, jog islame iš tiesų yra daugybė smurtą prieš kitatikius skatinančių nuostatų, tačiau daugelis musulmonų nėra tokie uolūs tikintieji ir nepaiso šių religinių principų.
Kita vertus, svarbu suvokti ir tai, jog daugelis religinių tiesų gali būti interpretuojamos įvairiai. Pavyzdžiui, Korane yra nuostata, kad už tikėjimą žuvę musulmonai keliaus į rojų. Šioje vietoje galima kelti klausimą: ką gi reiškia toji žūtis už tikėjimą? Ar tai yra žūtis kovojant su religine priespauda (tarkime, žūtis kovojant už musulmoniškos šalies nepriklausomybę), ar tai galėtų būti ir išpuoliai prieš kitų religijų atstovus, siekiant prievarta atversti juos į islamo tikėjimą? Būtent skirtingas religinių tiesų interpretavimas leidžia paaiškinti skirtingą islamo raidą įvairiuose kraštuose, pavyzdžiui, kodėl daugelį šimtmečių Rytų Europoje su krikščionimis taikiai sugyvena musulmonai totoriai, tuo tarpu Artimuosiuose Rytuose musulmonai nuolat rengia išpuolius prieš vietinius krikščionis bei judėjus. Vis dėlto kai kurios prieštaringos Korano nuostatos, tokios kaip šariato teisė, prieštaraujanti religinės ir politinės valdžios atskyrimo principui, yra akivaizdžios ir nėra kvestionuojamos net ir nuosaikesnių pažiūrų islamo dvasininkų, todėl teksto pradžioje minėti skaičiai, jog beveik pusė JK musulmonų pritaria šariato teisės įvedimui, neturėtų stebinti, nes nepritardami tokioms nuostatoms musulmonai nusižengtų savo religijos principams.
Be to, kalbant apie islamą, būtina aptarti skirtingas jo sroves. XVIII a. pabaigoje Saudo Arabijoje ėmė plisti nauja islamo srovė, vadinama vahabizmu (taip ji pavadinta šios doktrinos kūrėjo Muhamedo ibn Abd al Vahabo vardu). Ši islamo srovė pasižymi itin griežtu Korano interpretavimu, reikalauja, kad tikintieji laikytųsi griežtos askezės tiek viešame, tiek privačiame gyvenime. Pavyzdžiui, vahabizmas draudžia gimimo dienų bei jubiliejų šventimą, paminklų statymą ant mirusiųjų kapų, atmeta tam tikrų dienų bei savaičių išskyrimą religinėms apeigoms atlikti. Be to, vahabitams būdingas itin priešiškas požiūris į kitų religijų išpažinėjus bei netikinčiuosius.
Tarp musulmonų nėra bendro sutarimo, ar vahabizmas yra tikrasis, išgrynintas islamas, ar tai veikiau yra atskira religinė srovė, savo mokymu nutolusi nuo Korano tiesų. Vėlgi – daug kas priklauso nuo Korano tekstų interpretavimo. Tačiau kalbant apie vahabizmo įtaką, pastaruosius keliasdešimt metų pastebimas akivaizdus jos augimas. Praėjusio šimtmečio viduryje Saudo Arabijoje atradus milžiniškų naftos išteklių, šalis greitai praturtėjo ir už naftą gaunamais pinigais ėmė remti vahabitų judėjimus visame pasaulyje (Saudo Arabijoje vahabizmas yra oficiali religija). Pavyzdžiui, saudiečių pinigais finansuojami įvairiomis kalbomis transliuojami televizijos kanalai, kuriuose aktyviai reiškiasi radikalūs vahabitų dvasininkai, remia islamiškas (konkrečiau, vahabizmo pobūdžio) mokyklas daugelyje šalių. Tiesa, kalbant apie Saudo Arabiją ir jos karališkąją šeimą, galima atkreipti dėmesį į šalies elito vertybinį nenuoseklumą, kai už religinius nusižengimus baudžiama itin griežtai (pavyzdžiui, už nesantuokinius lytinius santykius gali būti skirta mirties bausmė), tačiau tokią politiką palaikantys karališkosios šeimos atstovai uždaroje erdvėje drąsiai mėgaujasi visomis žemiškosiomis nuodėmėmis – alkoholiu ir net narkotikais. Nepaisant to, permainų šalies politiniame gyvenime kol kas nėra pernelyg daug (nors tam tikrų pokyčių visgi esama – pavyzdžiui, prieš šešerius metus pirmąsyk istorijoje moteris buvo paskirta šalies švietimo viceministre), o šalies parama vahabitų judėjimams nemažėja. Be to, radikalius vahabizmo judėjimus remia ir kitos Persijos įlankos šalys, tokios kaip gamtinių dujų turtingas Kataras. Tiek Saudo Arabija, tiek Kataras įtariami tokių organizacijų kaip ISIS finansavimu.
Taigi, kalbant apie islamo turinį, vienareikšmiškai teigti, kad Koranas skatina terorizmą, nėra teisinga. Kita vertus, svarbu pripažinti ir tai, jog islame gausu nuostatų, kurias lengvai galima interpretuoti (nors tokia interpretacija gali būti kvestionuojama) kaip skatinančias agresiją prieš kitų religijų išpažinėjus, ir dėl dosnios Saudo Arabijos bei Kataro paramos būtent radikalusis islamas stiprėja visame pasaulyje. Kitaip tariant, tikrai ne visi musulmonai ir jų lyderiai kelia grėsmę aplinkiniams, tačiau dėl ekstremistų ir jiems pritariančiųjų gausos musulmonų bendruomenės Vakaruose pagrįstai gali būti laikomos rizikos grupe.
Kokias išvadas turėtų padaryti Vakarų šalys? Pirmiausia turėtų būti peržiūrimi santykiai su tokiomis valstybėmis kaip Kataras ir Saudo Arabija. Pastaroji daugelį metų laikoma artima JAV bei NATO sąjungininke kovoje su terorizmu. Paradoksali situacija – Saudo Arabija oficialiai palaiko JAV kovą su „Al Qaeda“ ir panašiomis grupuotėmis, tačiau kartu propaguoja vahabitinį islamą, kuriuo remiasi radikalūs islamistai. Kaip viename savo tekste pažymi istorikas Darius Baronas, jau ne vieną dešimtmetį Saudo Arabijos ir kitų Persijos įlankos šalių turtuoliai remia radikalius islamistų judėjimus, bet taip pat finansuoja Vakarų valstybių universitetus, kuriuose dėstomos nuosaikios islamo versijos. Taip sukuriamos prielaidos situacijai, jog Vakarų visuomenės į islamą žiūri kaip į taikią ir humanišką religiją, o tarp musulmonų auga neapykanta Vakarų civilizacijai. Todėl vakariečiai tampa nepajėgūs suvokti realios situacijos ir įvertinti augančio islamizmo grėsmių.
Vakarų šalims labai svarbu permąstyti savo imigracijos politiką. Daugelyje šalių pastebimos tendencijos, kai jose gimę bei augę antros ar trečios kartos musulmonų imigrantų palikuonys vengia integruotis į vakarietišką visuomenę, priešingai – įsitraukia į radikalių islamistinių organizacijų veiklą. Tokioms tendencijoms užkirsti kelią įmanoma įvairiomis priemonėmis. Pirmiausia turi būti mažinama pati imigracija iš ES nepriklausančių šalių. Savaime suprantama, jog atskirų asmenų migracija vyko visais laikais, tačiau šiandien jos mastai yra išties dideli ir ateityje gali reikšti rimtų civilizacinius pokyčių Europoje. Dažnai argumentuojama, kad būtent imigrantų dėka po Antrojo pasaulinio karo Europa atkūrė nustekentą ūkį ir tapo klestinčiu žemynu. Tiesos čia esama (bet tik iš dalies – po Antrojo pasaulinio karo sparčiai vystėsi ir tokios šalys kaip Japonija bei Pietų Korėja, kuriose imigracija griežtai ribojama, arba Suomija, kurioje imigrantų skaičius vienas mažiausių Europoje), tačiau reikia suvokti ir tai, jog imigrantų skaičiui nepaliaujamai augant atsiranda kitų problemų – auga nedarbas, nusikalstamumas (šiandien daugelis Vakarų Europos šalių pagal įvairių nusikaltimų statistiką jau lenkia Vidurio Europos šalis, tokias kaip Lenkija bei Čekija), be to, didėja išlaidos socialinei rūpybai. Kalbant apie islamizmo problemą, augantis musulmonų skaičius (atsižvelgiant į tai, kad toli gražu ne visi musulmonų imigrantai linkę perimti vakarietišką gyvenimo būdą) gali sukelti ir politinių problemų – augant musulmonų skaičiui, auga ir šią religiją išpažįstančių rinkėjų skaičius, ir radikalių pažiūrų musulmonų politikams atsiranda galimybė patekti į Europos šalių valdžios institucijas bei daryti poveikį tų šalių politikai, pavyzdžiui, imti riboti Vakaruose įprastas pilietines teises.
Ne mažiau svarbu yra užtikrinti, jog į Vakarų šalis būtų užkirstas kelias atvykti su islamistinėmis grupuotėmis siejamiems asmenims. Jau minėtas M. H. Monis dar gyvendamas Irane turėjo rimtų problemų su šalies teisėsauga, o gyvendamas Australijoje bendradarbiavo su teroristinėmis grupuotėmis, tačiau šalies teisėsauga nesiėmė reikiamų priemonių (tarkime, sekti šio žmogaus veiklą, nesuteikti galimybės laisvėje laukti teismo nuosprendžių), kad būtų užkirstas kelias būsimam teroro išpuoliui. Tokių atvejų gausu ir Europos šalyse. Kai kurie radikalūs musulmonų dvasininkai tokiose šalyse kaip JK gyvena neturėdami šalies pilietybės ir netgi naudojasi teikiamomis socialinėmis garantijomis, o kartu užsiima prieš britų visuomenę nukreiptų idėjų sklaida. Būna atvejų, kai užsienio šalys prašo JK išduoti joje besislapstančius sunkiais nusikaltimais įtariamus asmenis (ši problema liečia ne tik musulmonų radikalus), bet šalies vyriausybė atsisako tai padaryti, neva baimindamasi, kad su įtariamuoju jo gimtojoje šalyje gali būti elgiamasi pažeidžiant europietiškus žmogaus teisių standartus. Toks Vakarų šalių „humaniškumas“ sudaro visas sąlygas islamistams nesibaiminti galimos atsakomybės ir toliau skleisti savo idėjas.
Deja, vadinamasis politkorektiškumas netgi šiomis dienomis, kai, atrodytų, visa Europa yra susirūpinusi dėl savo saugumo, trukdo viešai svarstyti šias problemas ir vietoj rimtų diskusijų vyksta jokių problemos sprendimų nesiūlančios viešos akcijos (tikrai nesakau, kad šiomis dienomis vykstančios eisenos bei solidarumo akcijos yra kažkas blogo; tiesiog vien jų nepakanka, kad būtų galima išspręsti augančio islamizmo problemą). Politkorektišumo grimasa, o ne kaip kitaip, galima pavadinti ir organizatorių sprendimą neleisti prieš imigraciją pasisakančio Prancūzijos Nacionalinio fronto atstovams dalyvauti milžiniškoje solidarumo eisenoje, vykusioje Paryžiuje praėjusį sekmadienį. Ciniška yra tai, jog eisenos tikslas yra išreikšti visuotinį solidarumą su teroro išpuolio aukomis bei pasmerkti jį įvykdžiusius islamistus, bet kartu joje neleidžiama dalyvauti partijai, surinkusiai daugiausiai rinkėjų palaikymo paskutiniuose Europos Parlamento rinkimuose ir kuri kol kas vienintelė iš didžiųjų partijų atvirai kalba apie imigrantų integracijos problemas, dėl kurių Prancūzija ir susiduria su islamizmo problema. Juolab kad eisenoje dalyvavo įvairių religijų, politinių pažiūrų žmonės, norėta parodyti, jog, nepaisant skirtingų įsitikinimų, visi turėtų susitelkti bendram tikslui – kovai su smurtu, pagrįstu religiniu ekstremizmu.
Pastaruoju metu daug šnekama apie Nacionalinio fronto ir panašių jėgų artimus ryšius su Kremliumi. Mano požiūriu, tai galima paaiškinti labai paprastai – vadinamieji politkorektiškumo apologetai visomis išgalėmis stengiasi marginalizuoti nemalonias temas akcentuojančius politinius oponentus, užkirsti kelią šiems dalyvauti viešuose renginiuose, reikštis žiniasklaidos priemonėse ir t. t. Tai gali atrodyti veidmainiška, nes tradicinių partijų atstovai nemato problemos bendrauti su tokias veikėjais kaip Europos žaliųjų judėjimo pradininkas Danielis Cohn Benditas, kuris prieš porą dešimtmečių siekė, kad būtų legalizuota pedofilija.
Kitas pavyzdys – po paskutinių Švedijos parlamento rinkimų juos laimėjusių Socialdemokratų partijos lyderis, dabartinis šalies premjeras Stefanas Lofvenas pareiškė, kad į koalicines derybas galėtų eiti su visomis partijomis, išskyrus prieš imigraciją pasisakančią trečią vietą užėmusią Demokratų partiją. Galiausiai socialdemokratai sudarė mažumos vyriausybę su Žaliųjų partija, kurios deleguotas Būsto ir miestų vystymosi ministras radikalus musulmonas Mehmetas Kaplanas yra viešai pareiškęs, jog ISIS gretose Sirijoje kovojantys Švedijos musulmonai yra tolygūs švedų savanoriams, kovojusiems už Suomijos nepriklausomybę per Žiemos karą. Ar tikrai partijos, pasisakančios už griežtesnę imigracijos politiką, yra didesnė blogybė negu politikai, siekiantys legalizuoti pedofiliją arba šlovinantys ISIS teroristus? Drįsčiau tuo abejoti, bet būtent taip mąsto daugelio Europos šalių vadinamųjų tradicinių partijų lyderiai. Tuo tarpu vadinamosios radikalios dešinės jėgos, matydamos tokį veidmainišką elgesį jų atžvilgiu, ima ieškoti sąjungininkų kitur, įskaitant ir Rusiją. Kadangi toli gražu ne visa Vakarų visuomenė linkusi pritarti vadinamiesiems politkorektiškumo apologetams, radikalesnės jėgos tampa vis populiaresnės ir rinkimuose surenka vis daugiau balsų, kas netolimoje ateityje gali reikšti vis didesnę jų įtaką Vakarų šalių politikai. Lietuvai tai itin nenaudinga, nes dėl ką tik aptartų priežasčių Nacionalinis frontas ir panašios partijos pasisako už Rusijai palankią politiką. Puikus pavyzdys, kaip vadinamasis politkorektiškumas, nors ir netiesiogiai, pasitarnauja Kremliaus interesams.
Kalbant apie vadinamųjų politkorektiškų veikėjų nenuoseklumą, galima paminėti ir jų polinkį į vieną krūvą sumesti itin skirtingus klausimus ir kartu ginti tarpusavyje priešiškas visuomenės grupes. Pavyzdžiui, sausio pradžioje Vokietijos miestuose vykstant protestams prieš šalies islamizaciją, netoliese rinkosi jų priešininkai, kurių dalis atėjo nešini seksualinių mažumų emancipaciją simbolizuojančiomis vaivorykštės vėliavomis. Tai atrodo išties juokingai, nes jokia ne paslaptis, kad būtent musulmonai yra itin priešiški seksualinėms mažumoms, o islamistinės organizacijos atvirai propaguoja smurtą prieš homoseksualus. Kita vertus, tokie nesusipratimai gali atrodyti keisti tik situacijos nepažįstantiems žmonėms, mat tarp vadinamųjų liberalių veikėjų jau senokai įprasta konservatyvius žmones vadinti homofobais, keikti Katalikų Bažnyčią kaip neva žmogaus teisėms kenkiančią instituciją, bet užsimerkti prieš musulmonų keliamas problemas, nors jų priešiškumas homoseksualams reiškia ne oponavimą vienalytėms santuokoms (kurioms nepritaria katalikai), bet atviras represijas prieš homoseksualus. Kas tai – nesusipratimas ar sąmoningai kuriami dvejopi standartai, siekiant griauti Europoje tradicinį požiūrį į moralę?
Islamiškojo ekstremizmo problema yra itin aktuali šiandienėje Europoje. Ir apie ją kalbėti yra būtina, ieškant atsakymo į klausimus, kokios yra jos priežastys ir galimi sprendimo būdai. O tam reikia galų gale atsisakyti vadinamojo politkorektiškumo ir nebijoti įvardyti tikrosios situacijos bei ją lėmusių priežasčių. Priešingu atveju islamizmo problema nebus išspręsta, o tik didės.
Bernardinai.lt, propatria.lt