Kovo 26 diena į pasaulio politikos istoriją įeis kaip JAV prezidento Barako Obamos diena. Viena iš didžiųjų jo dienų. Istorinė prezidento kalba Briuselyje bus analizuojama dar ilgai, bet ne dabar. Kad tai tikrai nėra eilinė kalba, suvokia turbūt nedaugelis net Vašingtone ar Niujorke. Ukrainos įvykių šviesoje Obama, kartu su kitais Vakarų lyderiais iki šiol kaltinamas sankcijomis Rusijai „be dantų“, parodė aukščiausią pilotažą.
Ne tik stebindamas puikia retorika. Tokią kalbą galėjo pasakyti šalies vadovas, kuris tebeturi akiratyje svarbiausias pasaulio geopolitikos gaires, nukreiptas į šalių sankalbą ir vienijimąsi nepaisant niūrios kasdienybės ir kasdien iškylančių iššūkių. Istoriją prezidentas išmano gerai, ir taip pat – savo šalies istoriją. Jis suvokia visus ribotumus, bet kartu ir tai, vardan ko pasaulis juda. „Mano senelis kovojo Pattono armijoje, kaip ir jūsų – Antrajame pasauliniame kare. Ir mes gerbiame tas aukas“ (citata iš vaizdo medžiagos). Kalbėdamas apie „taikos architektūrą“ ir Maršalo planą, jis pabrėžė, kad Rusijos veiksmai yra iššūkis tarptautiniams idealams ir kad jie iš naujo suvienijo JAV ir Europą. Iš tikro sunku įsivaizduoti Tautų Lygą kaip svarbiausią taikos pasaulyje garantą, reziduojančią ne JAV, o kad ir Rusijoje… Prezidentas pasakė gyvybiškai svarbius dalykus: ne tik apibrėžė JAV ir viso demokratiškojo pasaulio poziciją Rusijos veiksmų Kryme atžvilgiu kaip neatitinkančių laikmečio. Krymo aneksija teisingai įvertinta kaip beprecedentė grėsmė esamai pasaulio tvarkai, kurioje turi tverti pagarba ir įsipareigojimai tarptautinei teisei.
Čia neanalizuosime jo kalbos, tik atkreipsime dėmesį į kertinius momentus. O tokie buvo mažiausiai du: pirma, jis pamokė ir Europos Sąjungą, ir kitas valstybes ironizuodamas apie „didžiųjų“ teises virš „mažųjų“, nes „didelės šalys negali kvailinti mažųjų“. Jis aiškiai pasakė, kad ateities pasauliniame dialoge nėra tokių teisių, nes „laisvi žmonės ir tautos – tai mūsų ateitis“, ir „galime pasirinkti didingesnę ateitį“. „Tikiu, kad nesu naivus, nes tie idealai – universalūs“, – pasakė Obama. Antra, pagrindinis jo kalbos akcentas buvo apie žmonių laisvą apsisprendimą bet kurioje šalyje. Raktinis žodis čia buvo „dignity“, tai yra orumas. Tai buvo įdomu – tas didumo, savo vertės pajautimo akcentavimas. Pasirodo, mums, lietuviams, chroniškai kenčiantiems nuo orumo stokos, yra daug nelaimės draugų pasaulyje… Atėjęs į valdžią kaip respublikonų oponentas dėl karo Irake (Georgo Busho jaunesniojo politikai), šiandien jis rado sveiko proto pabrėžti, kad tuo karu bent jau nebuvo nei žemės aneksuotos, nei pasikėsinta į šalies išteklius. Neatsakingas jis ir už brolžudišką dešimties metų karą buvusioje Jugoslavijoje (tuomet prezidentavo Billas Clintonas), bet ir šiuo atžvilgiu jis atrėmė Rusijos kritiką sakydamas, kad Balkanuose taikos misija buvo vykdoma su JTO sankcijomis, ir Kosovo atvejis taip pat nelygintinas su Krymu. Prisiminkime, kad iš Krymo šios organizacijos atstovas buvo tiesiog išvytas, jam buvo grasinama. Iki šiol Obama turi didžiulę opoziciją, taip pat ir Senate, kuri jo pasiūlymus dažnai paverčia niekiniais. Ką tik išleista nauja Davido Maranisso biografinė knyga, kurioje stengiamasi paneigti ir suniekinti paties prezidento autorinę biografiją, bent tuos faktus, kurie liečia jo senelį Husseiną Onyango Obamą. (Beje, lietuvių vertėjai, tiesiogiai vertę prezidento kalbą, turbūt turėjo iš anksto parengtą medžiagą, ir daugelyje vietų vertimas švelniai tariant buvo laisvas. Antai aukščiau cituotoje vietoje (plg.) verčiant atsirado tai, ko nebuvo kalboje: „Mano senelis dirbo virėju anglų kolonizatorių armijoje. Todėl mes žinome, ką tai reiškia“. Manau, komentarai nereikalingi). Čia ne vieta gilintis į JAV politines vidaus kovas. Svarbi yra esminė mintis, kurią jis, pirmasis juodaodis galingos šalies prezidentas, kurio šeima turi karčią aparteido patirtį, išreiškė kalboje Briuselyje. Nelsono Mandelos pavyzdys jo kalboje buvo reikšmingas ir labai gyvybingas. Kartu jo kalba rodo kad ir sudėtingą, bet vis dėlto kertinį politinės Amerikos vizijos tęstinumą. Trumpai kalbant, jis išdėstė glaustą demokratijos kursą, kurį buvo pamiršusi ne tik Rusija. Todėl įdomu, kokiu mastu tą žodį išgirdo Lietuvos vedantieji politikai, kurie į savo šalies žmonių apsisprendimą visiškai neįsiklauso. Ši kalba yra tokio lygmens, kurio jie veikiausiai negali ir įsisąmoninti. Paskendus vietinės galios žaidimuose, sunku pakilti iki tokios tiesos. Bet manipuliuoti galingu globėju – dar ir kaip. Įvykiai Ukrainoje netikėtai suteikė pasparą rėkiantiems apie Rusijos baubą, bet išryškėjo ir tai, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį buvo dangstomasi NATO ir nieko nedaroma savo šalies gynybai stiprinti. Ką jau kalbėti apie policinį požiūrį į visais atžvilgiais nusilpnintą šalį ir jos gyventojus. Tad klausimas tik vienas: ar išmoks Obamos pamoką Lietuvos valdžia? Kita vertus, dabartinio Rusijos režimo šalininkams ar simpatikams Lietuvoje, manantiems, jog rusai progai pasitaikius tik atsiėmė sau priklausiusį pusiasalį, būtų pravartu įkandin Obamos prisiminti savo tėvų ir senelių istorijas – tremtis ir gulagus, žudynes, išniekinimus ir siaubingas netektis, įvykdžius Lietuvos aneksiją 1945 metais. Tai gali pasikartoti – toks turi būti kasdienybės refrenas. Juk būtent JAV kontržvalgybos duomenys teigia, kad Baltijos šalių reokupacija Rusijos kariuomenės jau kelis kartus surepetuota vykdant karines pratybas Karaliaučiuje (šios Rusijai teisiškai nepriklausančios, tik administruoti perduotos žemės klausimas tuo būdu mums yra pirmaeilės reikšmės, kuris turi būti skubiai keliamas ES). Prezidentas lyg tarp kitko pasakė esminį dalyką, grindžiantį demokratiją pasaulyje – tai kritika: „Mes priimame kritiką ir globalizmo iššūkius, tai mus, kaip nacijas, stiprina. Mes norime, kad visos šalys neštų šią naštą“. Tačiau mūsų šalyje, kurioje kritika nėra profesionaliai skiriama nuo propagandos tiek vidaus, tiek išorės politikoje, demokratija nė nekvepia. Lietuvoje iki laisvo žodžio ir kritikos nebepakylama: kritika suvokiama švytuoklės principu (savas ir priešas). Tik grėsmės akivaizdoje bandoma pradėti atskirti Rusijos propagandą nuo tikrų įvykių, bet ir šie žingsniai savaip pavėluoti. Tai šalis, kurios vadovai mano, kad už ją kovos kiti. Neš tą naštą. O jie ramiai snaus. Tokie sau ponai, puotaujantys maro metu, nesuvokiantys nei vasario 16-tosios, nei kovo 11-tosios tęstinumo. Tad gal reikėtų pradėti eiti demokratijos pamokas. O jos prasideda nuo valdančiųjų (išrinktųjų) kritikos kasdieniame gyvenime.
Taip jau sutapo, kad kitą dieną, kovo 27-tąją, Jos Ekscelencija Dalia Grybauskaitė Seime skaitė penktąjį metinį pranešimą, kuris buvo paankstintas du su puse mėnesio. Didelę pranešimo dalį prezidentė skyrė tai pačiai temai, kaip ir Obama, – saugumo klausimui. Šia proga kliuvo Valstybės saugumo departamentui, kurio „atvira agresija valstybės pašonėje nepriverčia imtis grėsmių prevencijos“. Metiniame pranešime prezidentė apžvelgė visas kuruojamas sritis: pagyrė teisėsaugą ir policiją, papeikė prokuratūros darbą ir, žinoma, daug dėmesio skyrė stambaus bei smulkaus plano korupcijai, kyšininkavimui. Kliuvo ir mokesčių inspekcijai, kuri, jei „būtų akyla ne tik smulkiajam verslui, bet ir milijoniniams pelnams, turėtume dar bent puse milijardo pilnesnį valstybės biudžetą“. Lietuvos pasiekimai, deja, ypač mokslo ir kultūros srityse, užėmė nedidelę pranešimo dalį pabaigoje, o pateikti skaičiai kovojant su negerovėmis, indeksai neįtikino. Kodėl? Pasigedau konkretumo vykdant svarbiausias šaliai tenkančias užduotis ir ateities perspektyvos. Taip pat bent kažko, panašaus į Obamos žodžius apie tai, kad ir amerikiečiai daro klaidas, nes taip pat yra žmonės. Deja, atviros savikritikos kalboje nebuvo.
Mes išgirdome, jog „esame pripažinti ir suvokiami tarptautinėje erdvėje, užtikrintai einame demokratiniu keliu.“ Mes „nustojome bijoti“, nes „Baltijos šalių nepriklausomybė, suverenitetas ir teritorinis vientisumas yra nuolatinis JAV ir NATO rūpestis“. Mes „šiuo metu turime visas reikiamo karinio saugumo garantijas“. Todėl prezidentė teigia, kad per penkerius metus reikėtų pagaliau įgyvendinti tuos du procentus finansavimo šalies gynybai. Ir to pakaks. Kodėl? Nes „įsitikinome, kad pagrindinis ir saugiausias mūsų kelias – partnerystė su ES šalimis, JAV ir bendradarbiavimas NB 8 formatu.“ Negana to, rudenį į Lietuvą parplauks energetinės nepriklausomybės simbolis – specialus laivas suskystintų gamtinių dujų terminalui, kurio „mums pavydi daugelis ES šalių“, o 2015 metais pradės veikti elektros tiltas su Švedija, ir tai „reikš energetinės priklausomybės galą“. Pasak prezidentės, dabar didžiausią grėsmę kelia net tik informaciniai karai, bet ir vidiniai oligarchai, kurie padaro daugiau žalos nei Gazpromas. Bet ir su jais pradėta kova esą įgauna pagreitį. Tai būtų puikus scenarijus.
Bet taip nėra. Realybė – kitokia. Vėl grįžtu prie JAV prezidento Obamos, kuris teigė, jog šiandien „negali remtis kitais“, kad esame akivaizdoje iššūkio tautoms. Tai reiškia, kad kiekviena tauta turi adekvačiai reaguoti į šį Rusijos metamą iššūkį. Tie elektros tiltai ir tanklaiviai gali nepadėti. Nepadės jokia vidinė kova su korupcija. Turi būti aiškūs veiksmai savo šaliai ginti, kuriuos matys pasaulis ir ta pati Rusija, atsakanti tik į konkrečius jėgos veiksmus. Todėl dabartinėje situacijoje prezidentės ataskaita tiesiog atspindėjo visą kelerių metų laikotarpį tik laukiant pagalbos iš šalies ir besąlygiško pritarimo viskam, kas ateina iš ES. Todėl ji tiki, kad būtina kuo greičiau įsivesti eurą, nepamiršti atominės statybos ir skalūninių dujų paieškų. Tai esą apribotų politinį ir finansinį populizmą. Kodėl taip skubama nepaisant ekspertų nuomonės? Skuba visose srityse nepasitarus su tauta gali brangiai kainuoti. Kainuoti tiems patiems žmonėms, kurių pasiūlymų nepaisoma, bet ne „oligarchams“, stebuklingai išvengiantiems teismų ir nuobaudų. Stambios privačios kompanijos iš JAV ar Japonijos (su kurių daroma žala ilgai kovoja tų šalių žaliosios ir ne tik organizacijos) neužtikrins saugumo ir gerovės, jos pirmiausia žiūrės savo interesų. Kaip ir skandinavų bankai. Painioti stambių užsienio koncernų interesą su valstybės saugumu ar net JAV užsienio politika – nežinia, kaip tai pavadinti, bet tik ne geopolitikos išmanymu ir atstovavimu savo šalies gynybai. Siunčiami signalai dėl investicijų, tarsi jos vienintelės išgelbės žmones ir šalį, irgi rodo vargingą padėtį. Daug geriau būtų, jei pranešime būtų atspindima, kiek investicijų Lietuva padarė pasaulyje, kaip konkrečiai bus dorojamasi su pagrindinėmis negerovėmis: emigracija, korupcija, nedarbu ir kita. Aptakiai pasakyti, kad patys turime dirbti savo žemę, tada niekas jos neatims, vadinasi, nepasakyti nieko sprendžiant šią vieną svarbiausių problemų, sprendimą, kaip visada, paliekant padėties iš išeities nerandantiems žmonėms.
Ir Ukrainos atveju Lietuvai pirmininkaujant ES nebuvo padaryti namų darbai. Galima buvo pasiekti, kad Ukraina palaipsniui tartųsi su ES, ne vienerius metus, jei reikės, po žingsnelį, įtikinti ES reikalavimus Ukrainai padaryti realius ir adekvačius, o prezidentas Janukovyčius galbūt būtų teisėtai nušalintas artimiausiuose rinkimuose. Būtų išvengta kraujo praliejimo ir baisių Krymo aneksijos padarinių. Bet buvo skubama. Maždaug tokia retorika: „Dabar arba po minutės“. Čia Lietuva stambiai pralošė. Maidano žmonės liko vieni, o katastrofa prasidėjo nuo į spąstus patekusio Janukovyčiaus sprendimų prieš taikius žmones panaudoti smurtą, miliciją ir galimai Alfa būrio snaiperius. Nuo to momento revoliuciją galima laikyti išprovokuota nesėkmingos užsienio šalių diplomatijos. Esant tokiai įvykių tėkmei, nėra jokių garantijų, kad įtemptoje atmosferoje išrinktas naujasis prezidentas nebus panašaus kirpimo į buvusįjį. Vakarų demokratija irgi negimė per vieną dieną. Juo labiau, kad Krymas tapo atviromis durimis Rusijai ir jos nuolatinių provokacijų Ukrainos atžvilgiu poligonu. Tarptautinė Rusijos izoliacija, sankcijos, mėginimas finansiškai gelbėti šalį panašus į pavėluotą ligonio gydymą, kuriam sutraiškius kaulus siūlomi milteliai nuo skausmo. O Lietuva istoriškai susijusi su Ukraina, kuri iki „siaubo šimtmečio“ visada buvo ištikima partnerė, todėl toks paviršutiniškas požiūris į Ukrainos klausimą be realios pagalbos, vien populistiniais pareiškimais rodant solidarumą, jai yra visiškai neatleistinas. Todėl apie Lietuvos pirmininkavimo sėkmes geriau būtų kukliai patylėti, nes ši dėmė kažin ar nuplaunama.
Dėmesį atkreipė prezidentės kreipimasis į žiniasklaidos savininkus ir apžvalgininkus, kuriuos ji asmeniškai pakvietė „padėti mūsų žmonėms atskirti melą nuo tiesos“, aiškiai ir suprantamai informuoti visuomenę apie kėslus prieš mūsų valstybę“ ir t. t. Ji tikrai savaip supranta demokratiją ir kritiką, apie kurią kalbėjo Obama. Kadangi įprasto asmeninio santykio su žmonėmis, išskyrus šventes, iškilmingas progas ar šiaip renginius, kai ji tampa tarsi prieinama liaudžiai, lyg ir nėra. S. Daukanto aikštės šeimininkė nebendrauja su žmonėmis ne pagal reglamentą, ji nesitaria su tauta. Tuo bruožu ji tiesiog pagarsėjusi ir skiriasi net nuo kitų Lietuvos prezidentų. Neabejoju, kad prezidentas Obama būtų šimtąkart išėjęs į aikštę ir pabendravęs su besibūriuojančiais žmonėmis, referendumų rengėjais ir tikrais demokratijos garantais, tarp kurių nemaža ir žurnalistų, ir universitetinių žmonių, kuriems labiausiai ir rūpi tiesos atskleidimas visuomenei. Tos tiesos reikalaudami po prezidentūros langais jie šurmuliuoja jau keletą metų. O prezidentė pasirinko ne pokalbį su žmonėmis, bet užkulisines prezidentūros duris. Tai dar ne Maidanas, bet kodėl mūsų žmonių negirdi valstybė, aukščiausiu lygmeniu lyg ir pritarianti tokiai demokratijos formai?
Lietuvos valstybės vadovų pozicija ir pareiškimai bei veiksmai rodo mėginimą prisitaikyti prie didžiųjų, jiems įtikti, paskubinti tam tikrus veiksmus. Bet politika – sudėtingas menas. Reikia mokėti išlaukti, įsigilinti, pamažu daryti konkrečius žingsnius. Pirmiausia tai – mokėjimas čia ir dabar savarankiškai spręsti visas gyvybiškas šalies problemas. Juk tik tada, kai tos didžiosios valstybės pamatys mūsų pastangas galvoti savo galva, jos supras, kad didysis „taikos planas“ vertas žaidimo. O to garantas – išgirsti savo žmonių, savo nacijos siekius ir troškimus. Nes tauta gyvena realiame laike, o ne ataskaitų ir suvestinių paraštėse. Tai, ką ji išgyvena prasilenkia su pagražinta „tikrove“.
Prezidentės metinis pranešimas buvo tvarkingai sukonstruotas. Lyg ir negali prie nieko prikibti. Daugelį nepatogių klausimų reikėtų permesti vyriausybei ir Seimui. Tai tiesa. Bet rinkimai artėja. Žmonės negali susigaudyti, kas yra rinkiminės kovos klišės, o kas yra ilgalaikiai uždaviniai, svarbūs jų ateičiai. Mes girdime JAV administracijos pabrėžiamą mintį, kad savo ateitį spręs patys ukrainiečiai (nesakoma „prezidentas“ ar „ministras pirmininkas“). Kada mes išgirsime, kad savo ateitį spręs patys lietuviai?
Ir jau pakanka tų kalbų. Yra toks geras posakis: „Step by step“ (žingsnis po žingsnio). O mūsų politikų šūkis, ironiškai perfrazuojant, būtų kitas: „Leap by leap“ (šuolis po šuolio). Anglų kalba tai kvailybė. Tokio frazeologizmo filologijoje neegzistuoja. Kaip ir politikoje. Bet Lietuvos valdantieji gali sugalvoti užsienio politikoje neegzistuojančius manevrus. Jie įkandin Lenino (likviduoti trečiąjį laikotarpį) bando įvykdyti nerealų šuolį. Staiga mes esame saugūs, staiga mes esame pasiturintys. Vien dėl to, kad besąlygiškai vykdome ES direktyvas (o kad esti dar ir patarimai, diskutuotini pasiūlymai, tai nesvarbu). Sapnas, ir daugiau nieko.
Bet akivaizdu viena: neišsprendus savo šalies problemų viduje neįmanoma atstovėti savo garbę užsienio grėsmės akivaizdoje.
„Respublika“, tiesos.lt